Kaulų daina

— Sprogimas?

— Būtent. — Melfaksas Kortindas suėmė elegantišką lazdelę ir atsistojo. — Na, eime apsižvalgyti?

Grindų lygyje oras lyg ir sutirštėjo, o dūzgimas smelkėsi į smegenis. Kiekvienas reaktorius pasirodė aukštesnis bei masyvesnis, nei žvelgiant iš direktoriaus kabineto. Tarp korpusų zujo darbininkai pilkais kombinezonais, ir Donalas aiškiai matė įtampos raukšles, įsirėžusias jų veiduose: nuolatinio budrumo kainą.

Leitenantas su direktoriumi dešimt minučių žingsniavo plačiu tarpueiliu, pėdino tylėdami ir tik retsykiais apsikeisdavo vienu kitu žodžiu. Aplinkinių objektų mastai pranoko bet kokius Donalo lūkesčius. Galų gale jiedu prisiartino prie reaktoriaus, kurio korpusas buvo praviras.

— Nesijaudinkit, — nuramino Melfaksas Kortindas. — Jis iššveistas, dezaktyvuotas, paruoštas eksploatavimui.

— Ar galėčiau įkišti nosį į ertmę? Norėčiau pasižvalgyti.

Direktorius papurtė galvą.

— Jumis dėtas, to nedaryčiau.

— Sakėte, kad jis išvalytas.

— Švara… — veide ketvirčiui sekundės šmėkštelėjo vypsnis, — …yra gan sąlyginė sąvoka, sere. Čia visur įsigėrę atsiminimai, dėl kurių kyla tam tikrų problemų.

Vienas iš darbininkų sustojo ir įsitempė. Jo kolega atšovė švininį lagaminą.

— Gerai, Karlai, aš pasirengęs.

Donalas pajudėjo į priekį, bet Kortindas palietė jo rankovę.

— Mums vertėtų laikytis atokiau.

— Aišku.

Pasilenkęs vyrukas, Karlas, mūvėjo sunkias pirštines bukais pirštų galiukais. Apsaugos priemonė trukdė subtiliam darbui, bet po kelių sekundžių jis išsitiesė ir pasišalino iš tuščio reaktoriaus, delne nešinąs pilką šipulį, viso labo kaulo atplaišą.

Tačiau Donalo skrandį kaipmat sutraukė pykinimas, po kojomis, rodės, ėmė siūbuoti grindys.

— Eime. — Direktorius tvirtai sugniaužė jo žastą. — Leiskime tiems ponams dirbti.

Klyksmai, su palytėjimais sumišusių veidų užuomazgos, minkštos masės ir liepsnojančių vidurių pojūtis, ašaros ir dvokas …

Jiems nutolus nuo atidaryto korpuso, oras tapo grynesnis, bet troškumas iki galo neišsivadėjo.

— Vardan Hado, kas čia buvo?

— Atleiskit, leitenante. Nesitikėjau, kad vyrai išgriebs tokią didelę nuoplaišą, antraip nedelsdamas būčiau jus patraukęs toliau.

— Paprasčiausią kaulo nuoplaišą?

— Taip… sudedamąją kuro dalį, daug laiko praleidusią reaktoriuje. Jūs suprantate, kokie procesai jame vyksta?

— Šį tą sužinojau mokykloje. — Donalas atžagaria ranka nusišluostė veidą. — Siaubingai seniai.

— O, geriausios mūsų gyvenimo dienos. Argi ne taip poriname anūkams?

Leitenantas didžiai abejojo, kad jiedu su Kortindu lankė tokio paties tipo mokyklas. Norint sėkmingai užbaigti mokslus, kai kuriose ugdymo įstaigose būtinos ne vien smegenys, bet ir tvirti kumščiai.

Direktorius lazdele mostelėjo į artimiausią reaktorių.

— Kritinei masei reikia dviejų tūkstančių lavonų kaulų. Rezonuojančioje įduboje, tarp korpuso sienų, statinės nekrosrauto bangos ima vibruoti, stiprėti, išskirti galybę harmoningų sąskambių.

Pora tūkstančių palaikų vienam vieninteliam reaktoriui.

— Aha. — Donalas sumirksėjo, pasistengė užgniaužti siaubą ir liūdesį. — Du tūkstančiai. Didelis skaičius.

— Žaliavos mums netrūksta.

Leitenantas atsiliepė po pauzės.

— Taip ir maniau.

Jiems grįžtant link spiralinių laiptų, Melfaksas Kortindas daugiau papasakojo apie esminius procesus. Donalas mėgino sekti mintį nenutuokdamas, ar dėstomos smulkmenos turi kokių sąsajų su jo darbu.

Direktorius paaiškino, kaip griaučių mikrostruktūras koreguoja gyvų kūnų jutimai ir veiksmai. Kai žmogus atsisveikina su gyvybe, vidinė kaulų, įsiliejusių į reaktoriaus masę, struktūra skaido nekro-srautą, kuris skleidžia aimanas bei dejones, atgamindamas mirusiųjų prisiminimus.

— Bet, žinoma, ne nuoseklią visumą, — pridėjo Kortindas. — Tik sumišusius, dviem tūkstančiams individų priklausančius fragmentus. Iš tiesų jų sankaupa nieko nemąsto ir nejaučia.

Donalas stabtelėjo, atsigręžęs nužvelgė ilgą reaktorių virtinę.

— Netgi skausmo?

— Netgi jo. — Vieną ilgą, užsitęsusią akimirką direktorius spitrijosi į pašnekovą, galop lazdele pabeldė į akmenines grindis. — Bent taip atsakau visiems, kurie į mane kreipiasi oficialiais klausimais. Jūs, leitenante, mane supratote?

Prikandęs lūpą Donalas pagalvojo, kaip reaguotų miesto gyventojai, jeigu ūmai pranyktų energija, nebevažiuotų transporto priemonės ir todėl parduotuvėse nebeliktų maisto.

— Supratau.

Greta laiptatakių, ant sienos blizgėjo eilė stiklinių ciferblatų su žalvario apvadais. Melfaksas Kortindas sustojo ir nukreipė akis į kairįjį, pažymėtą užrašu. MN f 2. Gretimas rodė bendrą energijos išeigą. Gigavatais, sprendžiant iš etiketės su raidėmis GV.

— Ką reiškia MN f' 2? — paklausė Donalas.

— Srauto greitį visuose reaktoriuose. Matuojamą meganekronais į kvadratinę pėdą.

— Na, žinoma.

— Hmm. Gal jau kilkime aukštyn, — elegantiškai šyptelėjęs tarė direktorius, — ir pasivaišinkime arbata?

Grįžęs į Melfakso Kortindo kabinetą leitenantas priėmė pasiūlymą išgerti arbatos. Žilaplaukė sekretorė ją supilstė į geriausius kaulinio porceliano puodelius, kuriuos atnešė ant padėklo.

Melsdamasis Hadui, kad indas nebūtų pagamintas iš tikro kaulo, Donalas suėmė trapią ąselę ir paragavo stipraus, tamsaus gėrimo. Šis pasirodė gardžiausias iš visų, kokius teko skanauti.

— Nebloga. — Jis atsargiai nuleido puoduką ant lėkštės. — Labai nebloga.

— Malonu, kad jums patiko. Taigi… kai baigsite gerti, parodysiu jums dar vieną dalyką. Nebijokit, niekur eiti nereikės.

Aš ir nebijau , vos neišsprūdo Donalui. Susitvardęs jis nurijo kitą gurkšnį.

Nuostabu.

— Verčiau negaiškime laiko, — tarė.

— Na, jeigu primygtinai prašote… minutėlę. — Kortindas nužingsniavo prie knygų, dengiančių visą užpakalinę sieną. Paspoksojo į nugarėles, tuomet lazdele bilstelėjo į lentynas. Sudunksėjo tam tikru ritmu, bet Donalui nepavyko jo įsidėmėti.

Direktoriui atsigręžiant, ėmė suktis dalis kiliminės grindų dangos, ir netrukus iki krūtinės lygio iškilo metalinis, jardo skersmens cilindras.

— Prašom. — Kortindas atrėmė lazdelę į stalą, pirštų galiukais dūrė į žalvario spalvos daubeles, įsispaudusias į cilindrinį stulpą.

Pastarojo šone atšoko plieninės durelės. — Štai ką jums reikėtų pamatyti.

Jis ištraukė pailgą platininę dėžutę su auksine sklende. Iš pažiūros, sunkią, maždaug tokios pat apimties kaip antikinio pistoleto dėklas. Donalas nejučia ėmė spėlioti, kas tūnojo viduje.

Melfaksas Kortindas spragtelėjo velke ir atidarė dangtį, demonstruodamas objektui savotišką pagarbą. Pasuko dėžę taip, kad svečias išvystų jos turinį.

Ant skaisčiai raudono aksomo gulėjo išdžiovintas kaulas.

— Galite jį paliesti, — pasiūlė direktorius. — Bet…

Per vėlu.

Kažkokia jėga patraukė Donalo pirštus į priekį, tarytum perėmusi nervų bei raumenų sistemos valdymą. Jie prisilietė prie kaulo, ir leitenantą supantis kabinetas išgaravo.

Atrodė, kad jis skęsta.

Priešakyje tyvuliavo sidabrinė jūra, rožinį paplūdimį glostė Vilnelės, danguje skraidė perregimi paukščiai, giedantys tokias didingas arijas, kad jos Donalui išspaudė ašaras. Atokiau nuo kranto vešėjo gėlės, stiebėsi fantastiškos žalio stiklo struktūros — galbūt augalai, o ąal meno kūriniai. Pasigėrėjimą kurstė net smulkiausios jų detalės. Žvilgsnis trumpam sustingo ties vandens lašu, žvilgančiu lyg...