Kaulų daina

Melsvoje nuotraukoje fotografas įamžino akmenines kolonas apsivijusius šliužus ir besimeldžiančius parapijiečius. Suvirškinto kūno — nė padujų.

Perspausdintame straipsnyje Tristopolio žurnalistas gyrė miesto tėvus už tai, kad Šalarijąjie nedelsdami perleido gyvatėmis ir „ceremonijos neatidėjo dėl varginančių medicininių tyrimų“. Laimei, vietinė valdžia žadino pasitikėjimą, tvirtino autorius, antraip „būtų kilusios abejonės, ar per laidotuvių apeigas žmonės atsisveikino tikrai su Šalarijos palaikais“.

Donalas nustūmė lapus į šoną.

— Gal čia sutapimas.

— Aha. O kas dar?

— Per du žemynus išplitęs sąmokslas. Kruopščiai suplanuota akcija, kurios organizatoriai nestokoja išteklių.

— Ir dega noru pasiekti laimingą skaičių trylika? — pridūrė komisaras.

— Galbūt. — Donalas patapšnojo per puslapius. — Net jei ir ne, primadonai prisireiks sargybinių komandos. Tik man įdomu, apie kokio lygio apsaugą mes šnekame?

Kitaip tariant, jam rūpėjo, kokias lėšas departamentas pasiryžęs skirti. Vienai sekundės dalelei Vilnaro akyse kažkas šmėkštelėjo, lyg ir užuomina į pašaipą.

— Mūsų mieste jai negrės jokie pavojai.

Donalas suprato, ką komisaras turėjo galvoje.

— Kada įsakysite imtis darbo, sere?

— Jūs ką tik jo ėmėtės.

Laukiamajame leitenanto laukė ant stalo gulintis aplankas. Donalas jį atsegė ir iš vidaus iškratė laišką.

— Jūs privalote perskaityti, kas čia parašyta.

— Taip. — Donalas linktelėjo Žvitriaakei. — Dėkui.

Norint išgyventi departamente, visų pirma derėjo mandagiai elgtis su komisaro sekretore.

Jis nužvelgė firminį blanką su reljefine medvarlės emblema, kuri priklausė Savivaldų federacijai, ir federaliniu salamandros-erelio herbu.

Ksoramo savivaldos taryba

Fosforo kelias 99

Ksoramo apylinkė

Tristopolis TS 66A-298-omega-2

Tristopolio policijos štabui

Basiliskų aveniu 1

Tristopolis TS 777-000

6607-ieji ketvirtojo mėn. 42-oji

Ats.: Dėl susitikimo su Melfaksu Kortindu, miesto energijos valdybos direktoriumi

Gerbiamas komisare Vilnarai,

Aš nepaprastai džiaugiuosi galėdamas suorganizuoti susitikimą tarp vieno iš jūsų pareigūnų ir direktoriumi Kortindu iš miesto energijos valdybos. Pastaroji organizacija, žinoma, daro garbę mūsų miestui, o direktorius be jokių dvejonių mane užtikrino mielai suteiksiąs reikalingą pagalbą.

Atsižvelgdamas į jūsų prašymą, išsiųstą praėjusio mėnesio 40-ąją dieną, direktoriui Kortindui pranešiau, jog leitenantas Donalas Riordanas su juo pasimatys penktojo mėnesio 37-ąją, devynioliktą valandą vakaro, Centrinėje jėgainės stotyje. Leitenanto žinioje bus visa infrastruktūra.

Su geriausiais linkėjimais

K. Finrosas

Kongresmenas Kinlis Finrosas

P.S. Perduokite nuo manęs labų dienų savo garbiajai žmonai. Mudu su Sale tikimės, kad atsidėkoti už paslaugą galėsime per Stikso pokylį.

Donalas pažiūrėjo į laikrodį, kurį nešiojo kaip kariškiai, ciferblatą nusukęs į vidinę riešo pusę. Iki susitikimo, numatyto šiam vakarui, liko mažiau nei valanda.

— Mirtie švenčiausioji! Kaip aš ten suspėsiu nuvykti?

Nepasukdama žvilgsnio nuo prietaisų skydo Žvitriaakė gūžtelėjo.

— Atleiskit. Transportu nepasirūpinau.

— Taip, akivaizdu. — Leitenantas įdėjo laišką atgal į aplanką. — Šitą palikti čia?

— Prašyčiau.

— Ką gi, man metas keliauti.

Gerte nuleido Donalą į dvidešimt septintą aukštą nepratardama nė žodžio: jautė, kad keleivis nusiteikęs prastai. Jis numygo per skyrių, nė nedirstelėjo į Levisoną, mojuojantį popiergaliu. Pokalbiams neturėjo laiko.

Įpuolęs į savo kabinetą, kulnu užtrenkė duris.

— Prakeikimas.

Leitenantas prie ausies prispaudė ragelį, rinkdamas vietinį numerį keturis kartus suktelėjo telefono diską, palaukė, kol jį sujungs.

— Garažas.

— Ei, Semai. Čia Donalas. Ar man atsirastų laisvas patrulinis automobilis?

— Atleiskit leitenante. Paskutiniu išvažiavo O’Doilas ir Začinovas. Kiti tebėra prijungti prie…

— Mėšlas.

Jis padėjo ragelį. Kaip?..

Už lango kybojo tamsus kabelis, kurį pastebėjęs Donalas atsiminė, kad šią savaitę pastato išorę švarino valytojai.

Man turbūt pasimaišė protas.

Tačiau leitenantas taip skubėjo, kad kitos išeities nematė. Rašomojo stalo stalčiuje sužvejojo juodas, iš skysto metalo nulietas pirštines ir jas užsitempė ant rankų. Atšovęs lango skląsčius persisvėrė laukan.

Iki žemės toloka.

Velnias.

Jis palankstė pirštus, įkalintus metalinėse pirštinėse, pastypsojo, mąstydamas apie šuolį, galiausiai užsikorė ant palangės ir stryktelėjo iš kabineto.

Pirštinės pačios įsikibo į lyną; joms slystant, šaltame ore vilnijo kvapas, panašus į degančios alyvos tvaiką. Beprotiškai lėkdamas apačion, Donalas kas penkiasdešimt pėdų atsispirdavo nuo mūro… už vieno lango, į kambario gilumą atšoko plačiai išsižiojusi moteris, kurios riksmą nustelbė stora siena.

Stipriau gniauždamos kabelį pirštinės pristabdė leitenantą. Dėl Tanato meilės . Pačiu laiku, nes netrukus jo kojos prisilietė prie tvirto horizontalaus pagrindo.

Purpurinis taksi automobilis sumažino greitį, tačiau, įsižiūrėjęs į pareigūną, vairuotojas bemat nuspaudė akseleratoriaus pedalą.

— Ei! — sušuko Donalas.

Iš po paradinių valdybos laiptų į kelią šovė miglotas pavidalas. Tamsoje blykstelėjo gintarinės akys, ir taksi sustojo spiegdama padangomis. Taip žaibiškai, kad virš pakabos susiūbavo kėbulas. Leitenantas leido sau kelias sekundes pasigrožėti reginiu, galų gale įsikišo pirštines į kišenę ir nubraukė link automobilio. Nuo adrenalino ir įtampos, krūtinėje tebespurdėjo širdis.

Atvėręs keleivio dureles jis trumpam sustingo.

— Dėkui, FenSeptintuke!

Stambus myriovilkis, tupintis priešais transporto priemonę, prašiepė iltis, kinktelėjo galva ir nuturseno atgal į šešėlius. Donalas savo ruožtu įsitaisė salone ir uždarė duris.

— Svarbus policijos reikalas, — pasakė.

— Mmm… taip?

— Tūkstantis septintoji gatvė. Ir paskubėkit.

Vairuotojas, sukandęs nepridegtą juodą cigarą, atsisuko.

— Policijos?

— Gal norit pamatyti mano antrankius? Arba ginklą?

— Eee… ne, viršininke. — Taksistas įjungė variklį, ir automobilis pajudėjo iš vietos. — Nebūtina.

— Na, ir gerai, — sušvelnėjusiu balsu tarė Donalas.

Nuriedančią taksi žvilgsniu palydėjo blyškiaodė moteris pilkšvu kostiumėliu, stovinti ties Basiliskų aveniu ir Tartaro bulvaro kampu. Jai patiko, kaip leitenantas išlėkė iš pastato. Kaip jis nėrė žemyn nekvaršindamas galvos, ką pamanys žmonės.

— Tokia savybė gali praversti.

Kitoje gatvės pusėje stabtelėjęs juodašvarkis šlavėjas mintyse paspėliojo, kodėl baltaveidė, simpatiška panelė šnekasi su savimi. Staiga ore užfiksavo virptelėjimą ir mėšlungiškai sukrūpčiojęs atsitraukė. Į kai kuriuos dalykus nedera taip atvirai stebeilytis.

Iš savo vežimėlio jis čiupo šluotą ir įniko kuopti nutekamąjį griovį. Į moterį nebežiūrėjo. Nė akies krašteliu.

*Galvoji, jis sąžiningas?*— ore pasigirdo kuždesys.

Moteris šviesiai pilku kostiumėliu iš rankinės iškrapštė pudrinę ir ją atšovė. Viena trečioji veidrodėlio žvilgėjo sidabru, du trečdaliai buvo juodi, bet šviesą atspindėjo: laiko dar užteko su kaupu.