Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Versta iš:

Mingmei Yip

SONG OF THE SILK ROAD

Kensington Books

ISBN 9786090105139

Copyright © 2011 by Mingmei Yip

All rights reserved

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2012

Viršelio fotografijos:

Skėtis © gualtiero boffi www.Shutterstock.com

Moteris © Ben Heys www.Shutterstock.com

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Redagavo Vitalija Dalmantaitė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelio dailininkė Asta Rastauskienė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Džefriui: bendras mudviejų gyvenimas – kaip upė, nesiliaujanti tekėti nei dieną, nei naktį…

Nors danguje mano pėdsako neliko,

Žinojau, kad per jį skridau.

– TAGORĖ, INDŲ POETAS (1861–1941)

Kadaise buvau graži moteris.

Vos nusišypsojusi žinodavau:

kaip pavasario gėlė galėčiau

pavergti kiekvieno vyro širdį.

– ECHO, KINŲ RAŠYTOJA (1943–1991)

PIRMA DALIS

1

Kelionė už milijoną dolerių

Kinai sako: „Laimėje visada slypi trupinėlis nelaimės, o nelaimėje – trupinėlis laimės.“

Gal jie ir teisūs. Būdama dvidešimt aštuonerių ir netekusi abiejų tėvų, šiame klastingame šešiolikos tūkstančių kilometrų „Raudonųjų dulkių“ kelyje1 likau vienui viena ir be cento kišenėje.

Bent jau taip man atrodė.

Paskui, po metų, iš Mils ir Mano advokatų kontoros Manhatane gavau laišką, kuriuo man buvo pranešta, kad netrukus gausiu pinigų. Tiesą sakant, milžinišką sumą.

Tris milijonus dolerių .

Bet iš ko? Ir kodėl? Mat buvau iki paskutinio cento išgrandžiusi savo kreditines korteles ir tik tam, kad paguldyčiau savo tėvus į kuklius karstus ir žiūrėčiau, kaip jie – o kartu ir mano sunkiai uždirbtos lėšos – virsta pelenais.

Čia tai bent! Man teko sutelkti visą valią, kad neimčiau klykti, iš laimės nepratrūkčiau nevaldomu, beprotišku juoku ir galėčiau skaityti toliau.

Mano geradarė pasirodė esanti kažkokia Mindė Medison – rodos, mano teta iš motinos pusės. Nei mama, nei tėvas niekada nebuvo užsiminę apie jokią tetą nei šiame, nei kitame pasaulyje.

Tad iš kur galėjo išdygti ta Mindė Medison?

Be to, Medison nebuvo nei mano motinos (ji buvo Cai), nei mano (aš buvau Lin) pavardė.

Ir staiga tarsi praregėjau. Ar visa tai – ne per daug gerai, kad būtų tiesa? Ar ne per daug įtartina? Ar nepanašu į nuvalkiotą pigaus romano siužetą?

Nesileisdama į tolesnius svarstymus, nors ir labai nenoriai, pakišau laišką po savo kuriamo romano rankraščiu ant rašomojo stalo ir pasistengiau šį reikalą išmesti iš galvos.

Bet, kaip kinai sako: „Užgriuvę turtai galingai priremia prie sienos.“

Po dviejų dienų, baigusi pamainą „Šunli rūmuose“ – Manhatano centre įsikūrusiame, pernelyg brangiame kinų restorane, kuriame dirbau padavėja, – ir grįžusi namo, pastebėjau tamsoje skendinčiame bute mirksint raudoną atsakiklio švieselę. Paspaudžiau telefono mygtuką ir kambarį akimirksniu pripildė malonus vyriškas balsas: „Laba diena, aš Deividas Manas iš Mils ir Mano advokatų kontoros. Ši žinutė skirta panelei Lilei Lin dėl didelės pinigų sumos, kurią paliko jos teta Mindė Medison. Prašom kuo greičiau su mumis susisiekti, kad nedelsdami galėtume sutvarkyti šį reikalą. Norėtume susitikti su panele Lin. Ačiū.“

Kitą dieną, nenustygdama ir nervindamasi, jau sėdėjau brangiame Manhatano kvartale įsikūrusioje prašmatnioje advokatų kontoroje priešais du nepriekaištingai apsirengusius teisininkus ir klausiausi neįtikėtinų kalbų, keistesnių ir už fantastinį romaną.

– Taip, visa tai tikra tiesa, panele Lin. Jūs nesapnuojate, netrukus jums tikrai atiteks trys milijonai dolerių, – neužsikirsdamas, kaip ir dera teisininkui, patikino mane Deividas Manas, maždaug trisdešimties metų išstypęs šviesiaplaukis vyras. Šioje kontoroje, prigrūstoje storų kaip plytos knygų ir griežtų formų tamsiai rudų baldų, spindinčios jo akys buvo vieninteliai šviesuliai.

– Bet tai dar ne viskas. Nemanykite, kad pinigai jums atiteks taip lengvai, – įsiterpė jo kolegė, penktąją dešimtį įpusėjusi Margaretos Tečer antrininkė Margareta Mils. – Jūsų teta – matyt, ir pati buvusi nemenka nuotykių ieškotoja – reikalauja, kad išsiruoštumėte į ilgą kelionę po Kiniją ir trauktumėte Šilko keliu. Nurodymas labai aiškus: privalote keliauti tais pačiais keliais, kuriais kadaise keliavo ji, ir daryti tą patį, ką darė ji. Kol pildysite šį reikalavimą, trys milijonai dolerių liks banke ir lauks jūsų. – Ji nutilo ir piktai dėbtelėjo į kažkokį dokumentą, lyg tai būtų buvęs lavonas ant rašomojo stalo. Paskui, tarsi tam nepritardama, pridūrė: – Tačiau gausite penkiasdešimt tūkstančių dolerių avansą, kad galėtumėte pasiruošti kelionei.

Vis dar priblokšta ir suglumusi paklausiau:

– Ar ilgai truks kelionė?

Vėl atsklido lyg medumi teptas Mano balsas:

– Dokumente aiškiai nurodyta, kad kelionė truks nuo pusės metų iki aštuonių mėnesių.

Paskubomis apsvarsčiau: ar penkiasdešimties tūkstančių dolerių pakaks pragyventi Kinijoje šešis ar aštuonis mėnesius? Žinoma. Dauguma kinų tiek neuždirba per visą gyvenimą!

Žiūrėjau į du in ir jang žmogystas – vieną stamboką ir pasipūtusią, kitą – liekną ir saldžiakalbį, – toliau aiškinančius man smulkmenas: girdi, Mils ir Mano kontora tik tarpininkaujanti; toliau šį reikalą tvarkys kita teisinių paslaugų firma Pekine. Todėl, jei sutiksiu tęsti šį keistą reikalą, Pekine man reikės susitikti ir su ponu Lo. Advokatai pažėrė ir daugiau smulkmenų, bet aš vis tiek nieko nesupratau. Pagaliau juodu baigė nuobodžią ir pompastišką, monotonišku teisininkų žargonu dėstomą prakalbą, o aš tebesėdėjau netekusi žado.

Deividas Manas nusišypsojo parodydamas eilę dailių balintų dantų, o jo mėlynos akys suspindo lyg du safyrai.

– Taigi, panele Lin, ar ketinate priimti savo tetos sąlygas ir leistis į šešiolikos tūkstančių kilometrų kelionę?

Ar turėjau sutikti su tokiu siūlymu? Akimirką nesuvokiau, ką atsakyti. Ir vis dėlto, kad ir kokie keisti būtų reikalavimai, iškelti visiškai nepažįstamo žmogaus, – lyg ir mano tetos, – argi kas nors galėtų atsispirti septynženklei dovanai? Bent jau pirmosios publikacijos laukianti rašytoja, pragyvenimui prisidurianti iš padavėjos darbo, – tikrai ne. Tad pamėginau nusišypsoti taip, kad ta šypsena parodytų nesuvokiamą, netikėtai mane aplankiusią sėkmę.

Tikrai paimsiu penkiasdešimt tūkstančių dolerių avansą, o paskui… kas žino, gal nuo kelionės man pavyks išsisukti?

Įtemptai mąsčiau, mintis vijo mintį; nė nenutuokiau, į ką painiojuosi. Bet ir nenorėjau rizikuoti prarasti šio iš dangaus man nukritusio lobio. Todėl ryžtingai linktelėjau.

– Žinoma. Visada svajojau patirti nuotykių ir tikrai neketinu atsisakyti trijų milijonų.

Nieko nelaukusi Margareta Mils stumtelėjo dokumentą man pasirašyti. Truputį virpančia ranka blyškiame kaip mirtis lape pakeverzojau savo vardą „Lilė“, jis kinų kalba reiškia „gražuolė“ arba „sėkmė“, ir pavardę „Lin“, verčiamą „miškas“ arba „gausybė“.

Mils vėl paėmė dokumentą ir abu teisininkai energingai paspaudė man ranką.

– Sveikiname, panele Lin!

Ir staiga kontora, anksčiau panaši į kapą, persimainė į saulės nutviekstą sodą. Net vidutinio amžiaus Margaretos Tečer antrininkė Margareta Mils atrodė graži. Atidžiai žvelgdama į įsakmų jos veidą nejučia prisiminiau Ispanijos užsienio reikalų ministro kitai Margaretai pasakytus žodžius: „Ponia, buvau pasiruošęs jūsų intelektui, bet ne grožiui!“