Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Iš visų šių prekių labiausiai buvo vertinamas šilkas. Turtingieji ir galingieji taip geidė šio žvilgančio, gležno, kaip vanduo tarp pirštų slystančio audinio, kad jis buvo naudojamas kaip atsiskaitymo priemonė, o jo vertė prilygo auksui. Prieš išrandant popierių ankstyvieji kinų rašytojai teptuku ant šilko užrašė vertingiausius savo kūrinius.

Daugiau kaip prieš tūkstantį metų, Tangų dinastijos laikais, Sianas buvo pasiekęs savo klestėjimo viršūnę. Dviejų milijonų gyventojų miestas atrodė tarsi gardi sriuba, išvirta su daugybe žolelių ir prieskonių, tarsi įvairių kultūrų, rasių ir tautybių katilas: jame buvo arabų, persų, Centrinės Azijos šalių gyventojų, indų, tibetiečių ir net žmonių iš Bizantijos.

Į Sianą po savo legendinės „kelionės į vakarus“, tai yra į Indiją, grįžo žymiausias Kinijos istorijoje keliautojas, budistų vienuolis Siuandžuangas, kuris pargabeno šimtus budistų rankraščių. Vos įžengęs pro miesto vartus vienuolis buvo sutiktas smilkalais, maldomis, būgnų tratėjimu ir pamaldžių pasekėjų giesmėmis, džiaugsmo šūksniais ir ašaromis…

Prieš patiekiant priešpiečius palydovė dalijo kiniškus laikraščius ir aš vieną paėmiau. Verčiant jo lapus, kuriuose buvo aprašomi kasdieniai įvykiai ir su meilės nuotykiais susiję gandai, mano dėmesį patraukė vieno straipsnio antraštė.

UŽ MENO KŪRINIŲ KONTRABANDĄ IŠ KINIJOS NUSIKALTĖLIAMS ĮVYKDYTA MIRTIES BAUSMĖ

Vakar Pekine penkiems vyrams – meno kūrinių vagims ir išdavikams – įvykdyta mirties bausmė.

Visi penki priklausė nusikalstamai grupuotei, kaip manoma, vadovaujamai juodosios rinkos gaujos, kuri vogė iš muziejų nacionalines vertybes, neteisėtai jas išveždavo ir parduodavo turtingiems kapitalistams kolekcininkams Jungtinėse Valstijose ir Europoje.

Vyriausybė pažadėjo dėti dar daugiau pastangų meno vagims gaudyti ir toliau griežtai juos bausti. Netrukus policija suims kelis nusikaltėlių bendrininkus, „žuvis, prasprūdusias pro tinklo akis“ […].

Be to, vyriausybė ketina pasiųsti pareigūnus į Jungtines Valstijas ir Europą, kad šie pareikalautų nedelsiant grąžinti pavogtus meno kūrinius […].

Džiaugiausi išsiruošusi į kelionę, bet perskaičiusi apie griežtą Kinijos teisėsaugą pasijutau nejaukiai. Padėjusi laikraštį snūduriavau protarpiais nubusdama, kol pagaliau mane pažadino malonus balsas: „Prašom keleivių pasiruošti leistis…“ Pavargusi nuo ilgos kelionės ir sėdėjimo ankštai, pasitryniau akis tikėdamasi, kad pakaks jėgų manęs laukiantiems nuotykiams.

Pasiekusi Pekiną apsistojau nedideliame viešbutyje prie Dangaus šventyklos. Nusimaudžiusi po nelabai karštu dušu, viešbučio restorane paskubomis suvalgiau tikrai karšto ir pikantiško jautienos sultinio su makaronais, tada grįžau į savo kambarį ir nuolat kovodama su miegu prisiverčiau dar kartą perskaityti pirmosios kelionės dalies nurodymus. Pirmoji mano stotelė turėjo būti Sianas, pradinis Šilko kelio taškas ir vieta, kurioje buvo palaidoti garsieji kariai – terakotinės skulptūros, jau daugiau nei du tūkstančius metų nuolankiai saugančios pirmojo Kinijos imperatoriaus kapą. Vien mintis, kad pagaliau pamatysiu šią įžymią vietą, kėlė man jaudulį, bet prieš išvykdama iš Pekino turėjau apsilankyti Lo ir Vongo advokatų kontoroje ir gauti galutinius nurodymus.

Paskambinau jiems susitarti dėl susitikimo ir sėdusi į taksi nuvažiavau tiesiai į tą teisinių paslaugų firmą, įsikūrusią Vangfudzingo komerciniame rajone. Įžengusi į gana didelę ir švarią kontorą, prisistačiau jaunai priimamojo darbuotojai ir tuoj pat buvau nuvesta į mano reikalus tvarkančio teisininko kabinetą. Ponas Lo, smulkaus sudėjimo vyras, man pasirodė panašus į žmogų, panirusį į liūdesio jūrą. Visas jo, maždaug penkiasdešimtmečio, pailgas ir akiniuotas veidas spinduliavo kančią. Raukšlės ant kaktos ir aplink akis atrodė kaip kaligrafiški hieroglifų apie meilę be atsako, išsiskyrimą ir net mirtį potėpiai. Vienintelės puošmenos jo kabinete buvo keli ant sienos pakabinti diplomai ir kinų hieroglifais užrašytas dvieilis:

Žmogus negali įtikti visiems,

Bet niekada neturėtų išduoti savo sąžinės.

Ar tai reiškia, kad jis – geras teisininkas? O gal prastas, tik besistengiantis tai pridengti šia populiaria citata?

Paspaudę vienas kitam ranką ir apsikeitę keliomis mandagumo frazėmis: „Kaip sekėsi kelionė?“ – „Ačiū, gerai“, – „Ar jau valgėte?“ – „Taip, dėkoju, ką tik pavalgiau priešpiečius“, – „Tikiuosi, Pekine jums patiks“, – „Neabejoju, taip ir bus“ ir panašiai, perėjome prie reikalo.

Dar kartą išdėstęs tai, ką jau buvau girdėjusi Mils ir Mano kontoroje Niujorke, Lo įteikė man visą tetos maršrutą su nurodytais keliais ir užduotimis, kurias turėsiu atlikti kiekvienoje stotelėje.

Pasirašiusi kelis dokumentus paklausiau kitapus stalo sėdinčios liūdnosios kaukės:

– Pone Lo, kada susitiksiu su teta?

Dalykišku tonu ištartas jo atsakymas mane nustebino:

– Panele Lin, nesusitiksite su ja tol, kol nebaigsite kelionės ir negrįšite pasiimti pinigų.

– Bet kodėl negaliu pasimatyti su teta prieš išvykdama? Net nežinojau, kad ją turiu.

Man vėl kilo įtarimų. Ar taip toli nukeliavau vien tam, kad būčiau apgauta? Bet juk neturiu nieko, ką iš manęs būtų galima išvilioti.

Lo vėl prabilo žemu ir tyliu balsu kaip tikras teisininkas:

– Tai jūsų tetos sprendimas. Kodėl ji taip nusprendė, galėsite išsiaiškinti, kai susitiksite su ja baigusi kelionę. – Jis stumtelėjo aukštyn savo akinius juodais rėmeliais ir pro storus lęšius atidžiai mane nužvelgė. – O dabar susikaupkite. Skirtinguose vokuose yra dokumentai, jie padės jums pasiruošti kiekvienai užduočiai. Privalote labai atidžiai juos perskaityti ir kuo tiksliausiai laikytis nurodymų. Jie numeruoti, tad dokumentus skaitykite paeiliui. Neatplėškite vokų pirma laiko. Keliaudama galite apžiūrėti šalį ir daryti, ką norite, tik svarbu, kad kelionė būtų baigta ne vėliau kaip po aštuonių mėnesių. – Dabar jo mažos akutės ėmė gręžti manąsias tartum grąžtai. – Ir nemėginkite gudrauti. Jei mėginsite, jums teks kęsti tokio savo elgesio pasekmes. Supratote?

Linktelėjau. Visa tai rodės pavojingiau, nei tikėjausi. Ne visai supratau, kokių „gudrybių“ galėčiau imtis ir kokios galėtų būti tos, matyt, skaudžios pasekmės.

– Ar turite dar klausimų?

Papurčiau galvą.

Iš kontoros išėjau su dokumentų pilna, nugarą slegiančia kuprine. Po grėsmingų Lo žodžių mano entuziazmas aplankyti žymias vietas išgaravo. Nusprendžiau neapžiūrinėti miesto, o iš karto grįžti į viešbutį, pavalgyti, nusimaudyti po dušu ir eiti miegoti.

Kitos dienos popietę, po dviejų valandų skrydžio iš Pekino, nusileidau Siano, „vakarų ramybės“ miesto, oro uoste. Vos išėjau iš terminalo pastato tempdama sunkų lagaminą, mane prarijo šaukiančių, besistumdančių, rūkančių, spjaudančių, bagažą velkančių ir ant vaikų rėkiančių kinų minia. Šiaip taip įveikusi tą grūstį, pagaliau sėdau į taksi. Važiuodama į nedidelį iš anksto užsisakytą viešbutį ir žvalgydamasi nuvargusiomis akimis, mėginau įsiminti šio egzotiško miesto sambrūzdį, kol galų gale pamačiau didingą Mingų dinastijos laikų varpinę, stūksančią vidury judrios gatvės, ir aplink ją nepaliaujamai plūstantį mašinų srautą. Įsivaizdavau skambančius ir mane sveikinančius varpus, kaip kad prieš šešis šimtus metų būtų buvęs pasveikintas atvykęs imperatorius.

Viešbučio kambarys buvo mažas, bet gana švarus. Pamačius vonios kambarį man iš karto pagerėjo nuotaika: man nereikės naudotis bendra prausykla – tokios dažniausiai dvokdavo, – ir rizikuoti, kad prie didžiai geidžiamo mano kūno akimis ir mintimis priekabiaus smalsuoliai kinų vyrai.