Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Linktelėjau galvą.

– Kartais. Bet turiu daug medituoti ir sutelkti energiją, kad ji atsivertų. Šilko kelyje per tūkstantmečius yra prisikaupę daugybė dvasių, o čia jų tiek nėra. Šiaip ar taip, dabar man labiau rūpi gyvieji, o ne mirusieji. Tad daugiau neketinu užsiimti regėjimais. Ir nusiųsiu Keku šiek tiek pinigų.

– Puiki mintis! – entuziastingai pritarė Aleksas.

Vieną lietingą dieną, miesto centre susitikusi ir pasikalbėjusi su savo leidėja, smarkiai pilant gaudžiau taksi. Viena ranka energingai mosavau visiems pro šalį važiuojantiems geltoniems automobiliams, o kitoje laikiau vėjo laužomą skėtį. Pagaliau prie manęs privažiavo ir sustojo automobilis. Jau ketinau atsidaryti dureles, tik staiga permirkęs vyras susitaršiusiais plaukais pamėgino jį iš manęs paveržti.

– Šiknius! – riktelėjau.

Jis atsisuko ir aš apstulbau – negalėjau patikėti savo akimis.

Nevykėlis Krisas!

– Krisai, ką čia veiki be skėčio šitaip lyjant?! – šūktelėjau.

Jis taip sutriko, kad išraudo kaip vėžys.

– Hm… Atsiprašau, Lile, aš nenorėjau…

– Bet vis tiek pamėginai atimti mašiną.

– Man ką tik skambino Prestono auklė ir sakė, kad Dženė serga, todėl aš…

– Tau nieko nereikia aiškinti. Kaip ji laikosi?

– Nežinau, todėl taip ir skubu.

– Tai tu vis dar…

– Taip, mudu vis dar susituokę, jei to norėjai paklausti.

– Aš irgi turiu šeimą.

– Žinau. Skaičiau.

– Ką gi, skubėk pas savo žmoną ir vaiką. Bet spėju, kad dabar, kai manęs tavo gyvenime neliko, Dženė greitai pasveiks.

Ir atsisveikindama pamojau tam niekingam veideliui, kuriam kadaise negalėdavau atsispirti.

– Sudie.

– Lik sveika, Lile.

– Liksiu.

Grįžusi nė nesivarginau pasakoti Aleksui (jis triūsė virtuvėje) apie šį atsitiktinį susitikimą, tik išsiėmiau paskutinį mokytojo Sklendžiančios Gervės maišelį ir perskaičiau:

Išlaikyk pusiausvyrą tarp in ir jang , ir viskas tęsis amžinai.

Tuomet atėjo mano vyras ir prisėdo šalia. Padėjęs galvą man ant kelių, jis priglaudė delną man prie pilvo ir pajuto, kad ten kažkas spardosi.

Mintyse klausiau savęs, ar mūsų mažasis arba mažoji taip pat patirs tiek nuotykių, kiek kelyje į tikrąją meilę patyrėme mudu su Aleksu?

Po dvidešimt ar trisdešimt ilgų – o gal trumpų – metų sužinosime…

Padėkos

Parašiusi šį romaną pirmiausia turiu pareikšti didžiausią padėką savo vyrui Džefriui Redmondui (Geoffrey Redmond), endokrinologui ir senovės Kinijos žinovui, kurio dvi naujausios knygos vadinasi „Tai jūsų hormonai“ ir „Mokslas ir Azijos dvasinė tradicija“. Džefrio meilė ir palaikymas – kaip oazė dykumoje: maitina ir saugo begalinėse gyvenimo paslapties platybėse. Gyvendama su juo jaučiu tobulą in ir jang pusiausvyrą.

Be to, esu dėkinga savo agentei Siuzanai Kroford (Susan Crawford) ir Kensington Books leidyklos kolektyvui: savo leidėjai Odrei Lafer (Audrey LaFehr), taip pat Karinai Auerbach (Karin Auerbach), Morinai Kudi (Maureen Cuddy) ir Martinui Biro (Martin Biro).

Kaip ir „traukiant šilką“ taiči kovos mene, rašytojo, – vis audžiančio ir dailinančio, – kelias niekada nesibaigia, o tame kelyje yra daugybė žmonių, kuriems norėčiau padėkoti:

Terilei Ciacijai (Teryle Ciaccia), gerai savo draugei ir taiči mokytojai, kurios elegantiška „traukiamo šilko“ poza žavėjo mane ir buvo įkvėpimo šaltinis visus mudviejų pažinties metus;

Eudžinijai Oijanjau (Eugenia Oi Yan Yau) ir jos vyrui Chosė Santosui (Jose Santos), kurie prireikus visuomet ištiesdavo pagalbos ranką;

Luisui Frumkesui (Lewis Frumkes), maloniai kvietusiam mane į daugybę literatūrinių renginių, kuriuose turėjau galimybę susipažinti su kai kuriais didžiais mūsų laikų rašytojais;

Savo kolegei Kensington leidyklos autorei Keitei Daglas (Kate Douglas), maloniai sutikusiai trumpai atidėti savo populiariųjų romanų rašymą ir supažindinti mane su kasdieniais rašytojui kylančiais iššūkiais;

Šeronai Kazins (Sharon Cousins) už tai, kad propagavo valgio gaminimą naudojant saulės energiją ir vis kartojo, kad jai patinka tai, ką rašau;

Hanelorei Han (Hannelore Hahn) ir Elizabetai Džulijai Stoumen (Elizabeth Julia Stoumen) iš Tarptautinės moterų rašytojų sąjungos už ilgametę paramą moterims rašytojoms.

Ir pagaliau noriu ypač padėkoti savo tėvams, nevaržiusiems mano vaizduotės ir visada tikėjusiems mano svajonėmis.