Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Dienoraštyje daugybė ištraukų mane sužavėjo, kad ir ši:

Rugpjūčio 3-ioji

Tikriausiai esu pirma moteris, viena įveikusi Takla Makano dykumą, į kurią daug kas įžengia, bet niekada negrįžta. Jei gyvenčiau Vakaruose, mano nuotraukos, kuriose sukrovusi ant rogučių tempiu savo mantą, puikuotųsi visuose laikraščiuose ir žurnaluose. O Kinijoje niekas nežino, nei kas aš, nei ką veikiu. Tegul taip ir lieka.

Čia, šioje nesvetingoje dykumoje, vis galvoju apie mirtį. Jei „niekada negrįšiu“, tuomet virsiu viena iš nesuskaičiuojamos daugybės kaukiančio vėjo pustomų smilčių, kurioms draugijos nepalaiko net šmėklos. Ir vis dėlto net šiuose tyruose nuolat galvoju apie savo mažąją Lilę, kuriai buvo du mėnesiai, kai palikau Honkongą ir grįžau į Kiniją.

Po trijų dienų Lo man pranešė: kadangi Mindė Medison mirė, valdžia nusprendė panaikinti visus jai pateiktus kaltinimus. Tačiau, kaip ir maniau, trijų milijonų dolerių neatidavė. Paklausiau kodėl ir Lo man paaiškino, kad nebūtų labai protinga erzinti valdžios atstovus ir klausinėti kodėl. Kadangi apie Kinijos teisės sistemą nieko neišmaniau ir neturėjau čia jokių ryšių, galų gale susitaikiau su mintimi, kad geriausia bus neaušinti burnos, grįžti į Jungtines Valstijas ir toliau gyventi savo gyvenimą.

35

Atgal į Niujorką

Manhatanas, kurį visuomet laikiau moderniausiu miesto rajonu visame pasaulyje, dabar atrodė nuobodus, palyginti su Šilko kelio miestais, per kuriuos man teko keliauti. Tiesą sakant, grįžus namo viskas atrodė taip kasdieniška, kad galėjai pagalvoti, jog Šilko kelio nuotykius patyriau ne šiame gyvenime. Bet kadangi trijų milijonų dolerių negavau, neturėjau kito pasirinkimo, tik grįžti į savo ankštą butą Sankirtos aikštėje.

Vos įkėlusi koją į namus, surinkau Alekso numerį tikėdamasi, kad išgirdus raminamą jo balsą ir mielus žodžius bus lengviau grįžti į įprastą gyvenimą. Bet, kaip ir anksčiau, niekas nekėlė ragelio. Net paskambinau į Kolumbijos universiteto raštinę pasiklausti Alekso telefono numerio ir adreso. Man patvirtino, kad jis yra šio universiteto absolventas, bet daugiau informacijos nesuteikė teisindamiesi konfidencialumo principu.

Kur jis galėjo būti? Gal vėl grįžo į Kiniją ieškoti manęs? Vargu. Ir staiga man šovė mintis, kurios labiausiai bijojau: galbūt šį kartą Aleksas tikrai aistringai įsimylėjo kitą, vienmetę merginą?!

Priblokšta šios minties, paskambinau Krisui.

Jis atrodė toks susijaudinęs, kad aš, nusivylusi dėl Alekso dingimo, vėl pasijutau geidžiama.

– Lile, mieloji, kaip džiugu vėl girdėti tavo balsą! Taip ilgai išvykdama tikrai mane iškankinai. Neabejoju, tikrai turi man ką papasakoti. Ar galiu šiandien vakare užsukti?

Trumpai susimąsčiau.

– Krisai, kaip čia yra, kad bet kada galiu tave rasti namie. Kur Dženė ir Prestonas?

– Suprask, Lile, tavęs ilgai nebuvo. Kaip manai, ką visą tą laiką be tavęs veikiau? Leidau laiką su šeima. Ėjau su sūnumi į McDonald’s restoraną, į zoologijos sodą, į kino filmus, žaidžiau su juo kamuoliu, vaikščiojau po parduotuves.

– Ar Dženė irgi ėjo drauge?

– Žinoma, juk ji Prestono motina.

– Vadinasi, tau manęs nė nereikia.

– Ak, Lile, nebūk tokia aikštinga. Aišku, man tavęs reikia.

– Ar, kol keliavau, buvai su kita moterimi, išskyrus Dženę?

Man buvo truputį nemalonu to klausti. Mat ir pati negalėjau tvirtinti buvusi jam ištikima: net jei seksas apversto lotoso poza nesiskaitė, vis dėlto Kinijoje gyvenau su Aleksu.

Jis atsiduso.

– Ką tu, Lile! Jokių kitų moterų, tik šeima.

– Vadinasi, mylėdavaisi su žmona?

Jis atsakė ne iš karto, o giliai įkvėpęs ir triukšmingai iškvėpdamas orą:

– O ko tu tikėjaisi? Tavęs taip ilgai nebuvo, negi manei, kad tapsiu vienuoliu? Maldauju, ar galiu šį vakarą ateiti?

– Tu vis dar neatsakei į mano klausimą. Ką sakysi Dženei? Kaip paaiškinsi, kur išeini?

– Aš neprivalau jai aiškintis dėl kiekvieno žingsnio. Be to, visą pusmetį buvau pavyzdingas šeimos tėvas. Man priklauso pertrauka.

– Šiandien vakare negaliu su tavimi susitikti, – pasakiau galvodama apie Aleksą ir norėdama palaukti jo.

– Kalbi rimtai? – pyktelėjo Krisas. – Tai ko skambini, nori mane paerzinti?

– Galbūt skambinu iš mandagumo kaip senam bičiuliui… – atsakiau, o tada padėjau ragelį ir išjungiau telefoną.

Apie šeštą valandą vakaro mane pažadino smarkus beldimas į duris. Nuskubėjusi prie jų, žvilgtelėjau pro akutę ir pamačiau savo buvusį profesorių.

Staigiu mostu atidariau duris.

– Krisai!

Kaip visada, jis rankose laikė du maišelius maisto.

– Telefonu neatsiliepi, todėl atnešiau tavo mėgstamų kiniškų patiekalų.

Stovėjau ten ir niekaip nesugalvojau, kaip juo atsikratyti.

– Gal pakviesi užeiti?

– Hm…

– Po galais, Lile, įsileisk mane!

Įleidau ir uždariusi duris nusekiau paskui Krisą prie valgomojo stalo. Jis išėmė dėžutes su maistu ir padėjo ant stalo. Tada prisitraukė mane pabučiuoti. Aš jį atstūmiau.

– Kas yra, Lile, nesidžiaugi mane matydama?

– Aš pavargusi.

Kelias akimirkas jis atidžiai į mane žvelgė.

– Vargšelė, turbūt išalkai, tad pavalgykime, o pasišnekėsime vėliau.

Susėdome ir tylėdami ėmėme valgyti.

Po penkiolikos minučių, kai maisto neliko, Krisas paklausė:

– Ar po šitiek mėnesių nesulauksiu bent trupučio tavo švelnumo?

Pasilenkiau ir pakštelėjau jam į skruostą.

– Kodėl dabar mums nenuėjus į lovą?

– Žinoma, gali eiti. Vienas.

– Ką nori pasakyti? Į lovą mudu visada einame kartu!

– Bet nuo šiol aš nenoriu.

– Juokauji?

Nieko jam neatsakiau.

Krisas vėl pamėgino mane apkabinti ir šį kartą leidausi.

– Matyt, tu tikrai pavargusi. – Po kelių sekundžių Krisas nuo manęs atšlijo ir uždavė klausimą, kurio bijojau: – Lile, vis dėlto manau turiu teisę sužinoti, kodėl viena keliavai į dykumą.

Pamaniau, kad galiu iškloti jam tiesą, – juk vis tiek nėra trijų milijonų dolerių, kurių jis galėtų įsigeisti.

– Pasiruošęs išgirsti visą istoriją?

– Klok.

Parodžiau jam kelias nuotraukas, dalį savo dienoraščio ir papasakojau viską, žinoma, nutylėdama apie santykius su Aleksu ir apie apversto lotoso pozą, išmėgintą su vienuoliu.

Kai baigiau kalbėti, Krisas atrodė nepaprastai nustebęs.

– Lile, tau tikrai derėjo pasikviesti į tą kelionę mane! O tie trys milijonai? Pražuvo?!

– Nori tikėk, nori ne, bet dėl to visai nesijaučiu blogai. Šiaip ar taip, tai buvo per daug gerai, kad būtų tiesa.

Jis leptelėjo:

– Kodėl šios patirties tau neišklojus popieriaus lape?

– Bet aš jau turiu dienoraštį.

– Aš ne apie tai. Kalbu apie knygą.

– Hm… Kažkaip nė nepagalvojau. Įspūdžiai dar tokie švieži…

– Juo labiau turėtum viską užrašyti, kol nepamiršai.

– Bet pirma noriu baigti savo romaną. Jis jau ir taip per ilgai guli ant mano stalo.

Krisas nieko neatsakė, o prieš vėl prabildamas, rodos, trumpai nugrimzdo į savo mintis.

– Lile, labai norėčiau sužinoti, ką patyrei kelionėje. Ar galėtum kelioms dienoms paskolinti man dienoraštį?

Bet juk negalėjau leisti jam skaityti ištraukų apie Aleksą ir Plaukiantį Debesį, todėl pasakiau:

– Dabar pati noriu jį peržiūrėti, bet galbūt galėsi paskaityti vėliau.

Tačiau Krisas užsispyrė.

– Būk gera… Ten gali būti puikių, tau tinkamų kūrybinių idėjų ir aš galėčiau tau padėti. Galiu dienoraštį nusikopijuoti ir tuoj pat tau grąžinti. Ką pasakysi?