Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Keturiasdešimt minučių kalbėjau ir skaičiau apie tai, ką patyriau dykumoje, apie savo aistras ir pastangas išgyventi, o tuomet atėjo laikas klausimams.

– Ar šią knygą parašėte dėl pinigų? – paklausė jaunuolis pasipūtėlio veidu.

– Žinoma!

Juokas plūstelėjo kaip vanduo iš šlakstyklės.

O aš kalbėjau toliau:

– Mes rašome – arba dainuojame, arba tapome, arba vaidiname, arba grojame – dėl daugybės priežasčių. Ne tik dėl pinigų, bet iš smalsumo, taip pat norėdami priimti iššūkį arba ką nors įrodyti… Bet ar kas nors iš mūsų kratosi atlygio už savo skausmingas pastangas? Be to, kaip kitaip turėtume apmokėti savo sąskaitas?

– Teisingai! – šūktelėjo būrelis jaunų vyrų.

Aprimus sumaiščiai, labai sena ponia ryškiu makiažu iš pirmos eilės pasiteiravo:

– O kur Aleksas? Ar ilgitės jo? Ar ketinate pamėginti jį rasti?

Išgirdus šį netikėtą klausimą, man akyse pasirodė ašaros, bet aš jas sutramdžiau. Linktelėjau galvą ir atsakiau:

– Taip. Ir jei kartais kas nors žino, kur jis, labai prašau man pranešti.

Žmonės vėl nusijuokė, o kelios merginos kikendamos ėmė ploti.

Ranką kilstelėjo keturiasdešimtmetė, dalykiškai atrodanti moteris juodu kostiumėliu.

– Kaip jaučiatės netekusi motinos, radusi kitą, bet praradusi ir ją?

– O kaip manimi dėta jaustumėtės jūs?

Nuskambėjo dar viena visuotinio juoko papliūpa.

Žiūrovai taip įsijautė, kad galų gale renginio vedėjui teko nutraukti klausimus ir atsakymus bei paskelbti, kad atėjo laikas dalyti autografus. Nepraėjus nė minutei, žmonių eilė nusidriekė net už prekybos centro kavinės. Knygyno darbuotojai knygas nusipirkusiems žmonėms išdalijo popieriaus lapelius vardams užrašyti, kad man nereikėtų gaišti laiko ir kad rašydama išvengčiau klaidų.

Kai pasirašiusi daugybei žmonių ėmiau justi pirmuosius nuovargio ženklus, mano ausis pasiekė švelnus, angliškai su akcentu kalbančios moters balsas.

– Panele Lin, aš Lingdzi Li. Malonu asmeniškai su jumis susipažinti.

Pakėliau akis ir pamačiau maždaug keturiasdešimties metų azijietę, kuri man pasirodė kažkur matyta.

– Ar mes pažįstamos? – paklausiau.

Ji papurtė galvą.

– Nemanau.

– Bet neabejoju, kažkur jau esu jus mačiusi.

Tada ji parodė į jaunuolį sau už nugaros, jis ėjo artyn.

– Tikriausiai pažįstate mano sūnų?

Išvydusi jo veidą, vos nenualpau.

– Lile…

– Aleksai!

Šį kartą man nepavyko sulaikyti ašarų. Tačiau džiaugsmą, kad pamačiau Aleksą, netruko pakeisti nerimas: jis atrodė toks sulysęs ir silpnas. Kas jam atsitiko?

Švelniai paklausiau:

– Aleksai, tu labai sulysęs. Ar gerai jautiesi?

Jis linktelėjo.

– Vėliau viską paaiškinsiu. Bet nesijaudink, jaučiuosi gerai.

– Tikrai?

Aleksui už nugaros stovintis apkūnokas paauglys pirmas suprato, kas čia vyksta. Savo merginai, o paskui ir visiems žmonėms knygyne jis šūktelėjo:

– Čia Aleksas Lusas, Lilės Lin dykumos mylimasis!

Dabar visi sužiuro į mus. Alekso motina kinė paėmė kelias vienkartines nosinaites ir padavė man.

– Turbūt nė neįsivaizdavote, kad vėl susitiksite viešame renginyje, tiesa?

Aleksas tarė:

– Mudu su mama ką tik atvykome iš Taivano.

Paspaudžiau Lingdzi Li ranką.

– Malonu susipažinti, panele Li.

Maloniame jos veide nušvito graži šypsena.

– Prašau vadinti mane tiesiog Lingdzi, – paprašė ji.

Tada vėl prabilo Aleksas:

– Lile, baik dalyti autografus, o tada pasikalbėsime. Aš tavęs palauksiu.

– Gerai, bet nenueik toli, kad tave matyčiau.

Staiga Aleksas pasilenkė ir stipriai pabučiavo man lūpas ir jo bučinys truko tikrai ilgai. Sutrikusi į jo bučinį net neatsakiau. Bet vakaro dalyviai sureagavo: ėmė ploti kaip pašėlę ir sveikinti mudu garsiais šūksniais.

Kažkas riktelėjo:

– Čia Aleksas Lusas!

Žmonės atsisukę įbedė akis į mano dykumos mylimąjį, o paskui ėmė žvilgčioti tai į mane, tai į jį.

Vidutinio amžiaus moteris man šūktelėjo:

– Tai bent! Koks jaunas ir gražus. Gal jis turi brolį?

Atsakydama jai riktelėjau:

– Keliaukite į dykumą ir sužinosite!

Aleksui einant į šalį pasisveikinti su gerbėjais, man ėmė svaigti galva, tramdydama ašaras skausmingai jutau jo žvilgsnį ir žmonių smalsavimą.

Pagaliau dešimtą valandą vakaro susitikimas su skaitytojais baigėsi. Renginio vedėjas man padėkojo.

– Skaitytojai labai mėgsta jus ir jūsų knygą, – tarė jis ir atsisuko mirktelėti Aleksui, kuris kartu su motina kantriai laukė manęs salės kampe.

Tada jis pamerkė akį ir man.

– Manau, jums būtinai reikėtų parašyti savo atsiminimų tęsinį.

Aš pritariamai linktelėjau.

– Geriau kalti geležį, kol karšta.

Jis dar kartą mirktelėjo, nusišypsojo ir nuėjo.

Mintyse svarsčiau, kurią geležį turėčiau kalti: rašyti atsiminimų tęsinį, kol jis dar karštas, ar tekėti už Alekso, kol mudviejų aistra dar karšta? O gal ir viena, ir kita?

Tikėjausi, kad tie mirkčiojimai nebuvo vien akies raumenų spazmas.

Mūsų trijulė – Aleksas, Lingdzi Li ir aš – įlipome į limuziną, kuris laukė prie knygyno. Kiek pavažiavę išlipome prie Mark Hopkins viešbučio ir aš juodu nusivedžiau tiesiai į restoraną viešbučio vestibiulyje.

Lingdzi, rodos, pakerėjo puikus salės interjeras, valgiaraštis per daug didelėmis kainomis ir būrys prabangiai apsirengusių svečių.

Jaučiausi laiminga matydama, kad Aleksui rūpi ne interjeras ir ne valgiaraštis, o aš. Jis nenuleido nuo manęs akių, nors pro šalį ėjo tikrai nemažai elegantiškų moterų.

Nors padavėja aiškiai parodė nekantraujanti, Aleksas į priešais gulintį užverstą valgiaraštį nekreipė dėmesio.

Po stalu švelniai įspyriau jam į koją.

– Oi! – suriko jis.

Lingdzi kaipmat puolė padėti sūnui.

– Ar viskas gerai, sūnau? Gal patepti kinišku gydomuoju aliejumi?

– Ne, mama, prašom nenuodyti manęs tuo aitriu aliejumi!

Vėl jam įspyriau.

– Kas yra?

– Aleksai, tau reikia pavalgyti. Pažvelk į valgiaraštį ir išsirink, ko nori.

– Lile, – jo žvilgsnis pervėrė mane kiaurai, – aš žinau, ko noriu.

Paskubomis sušnabždėjau:

– Aleksai, prašom užsisakyti ir netrukdyti padavėjos.

Pagaliau, – juk reikėjo nuo ko nors pradėti, – sau užsakiau kokakolos, Aleksui – alaus, o jo motinai – arbatos.

Kai padavėja atnešė gėrimus, mes visi trys nuleidome galvas ir ėmėme gurkšnoti, norėdami kaip nors nuslėpti, kad šis ilgai lauktas susitikimas mus varžo. Kol dalijau autografus, rūpestį dėl Alekso sveikatos buvau primiršusi. Bet dabar, žiūrint į įdubusius jo skruostus ir dukslius drabužius, mane apėmė dar didesnis nerimas.

Lingdzi nuėjus į tualetą, paklausiau:

– Aleksai, pasakyk man tiesą. Ar tikrai viskas gerai?

– Lile, aš sirgau.

Man suspaudė širdį.

– Kas buvo?

Baiminausi jo atsakymo ir mintyse meldžiausi, kad Aleksas nesirgtų kokia nors siaubinga liga, pavyzdžiui, vėžiu.

– Kai grįžau į Niujorką, gydytojai nustatė, kad man plaučių uždegimas. Ir daugiau kaip mėnesį gulėjau ligoninėje dėl kai kurių kitų komplikacijų. Tris savaites man darė lašelinę ir kasdien vis kiti gydytojai ateidavo manęs apžiūrėti. Paskui, kai pagaliau mane išleido iš ligoninės, tėvai perkėlė mane į tėčio vasarnamį Hamptone.

Tai štai kodėl Aleksas taip ir neatsiliepė telefonu: ne todėl, kad būtų įsimylėjęs jauną ir gražią merginą, o dėl to, kad vos nemirė! Negana to, buvau užsiėmusi atsiminimų rašymu ir juo nesirūpinau. O jo tėvai, kuriems nuo pirmos mūsų pažinties akimirkos jaučiau priešiškumą, išgelbėjo mano mylimajam gyvybę. Klydau manydama, kad jie Alekso nemyli ir blogai su juo elgiasi. Net jei tai būtų buvusi tiesa, vis dėlto, kai Aleksas susirgo, jie parodė jam savo meilę pasirūpindami, kad jis gautų pačią geriausią medicininę priežiūrą.