Krisas taip ir nepaskambino.
Bet vieną dieną, likus mėnesiui iki mano knygos pasirodymo, atsiverčiau New York Times ir radau interviu su Krisu apie jo naują romaną „Meilė Šilko kelyje“.
Buvo aišku kaip dieną – jis ne tik pavogė mano istoriją, bet ir spėjo greičiau išleisti knygą. Taigi, kaip sakoma kinų patarlėje, nurijo pirmą maistingos sriubos šaukštą. Nieko keista, kad jis dingo ir taip ilgai manęs vengė. Kažkur pasislėpęs Krisas rašė savo, – iš tiesų mano, – istoriją.
Perskaičiusi Times straipsnį iš pykčio vos neuždusau. Ar tai – plagiatas? Maniau, kad taip. Bet kad būčiau tikra, turėjau perskaityti knygą.
Tekina išpuoliau į gatvę, nuskubėjau į Barnes & Noble knygyną netoliese ir pasičiupau vieną „Meilės Šilko kelyje“ egzempliorių. Nuo užpakalinio viršelio į mane įdėmiai žvelgė Krisas, tarsi tyčiodamasis iš mano kvailumo ir neatsargumo.
– Subingalvis! – nusikeikiau.
Eidama iš knygyno dar žvilgtelėjau į jo nuotrauką, pastatytą vitrinoje prie pat stiklo, ir pridėjau:
– Niekšas!
Keturis šimtus penkiasdešimt „Meilės Šilko kelyje“ puslapių įveikiau per tris dienas. Man buvo nemalonu, bet turėjau pripažinti – Krisas puikus rašytojas. Jam pavyko sudominti skaitytoją pasakojimu ir leisti jam netiesiogiai patirti visus dykumos nuotykius, pavojus ir sužinoti jos paslaptis. Tačiau nebuvo abejonės, kad visą šią medžiagą jis paėmė iš mano dienoraščio. Tiesa, kadangi meilės romaną su Aleksu nuslėpiau, jo knygoje meilės istorija rutuliojosi tarp anglų kalbos profesoriaus (kurio prototipas buvo jis pats) ir jo studentės, arba manęs. Labai išradinga. Pasakojimas baigėsi tuo, kad „aš“ atsisakiau grįžti į civilizuotą pasaulį, ištekėjau už uigūro, atsiverčiau į islamą ir įsikūriau dykumoje, o „jis“, profesorius sielvarto persmelkta širdimi grįžo skaityti paskaitų ir rašyti atsiminimų. Taigi romane jis buvo auka, nes „aš“ negailestingai jį mečiau dėl kito patrauklaus vyro ir likau gyventi svetimoje šalyje. Likusioje romano dalyje nė kiek nepakeitus buvo aprašyti mano patirti nuotykiai.
– Po galais! Mėšlas! Krisai, kaip tu galėjai?! – rėkiau paėmusi telefoną ir vis rinkdama jo numerį, bet kaskart išgirsdavau šaltą į atsakiklį įrašytą jo balsą. Pagaliau palikau jam labai asmenišką ir piktą žinutę. Ją išgirdęs, jis bent jau turėjo suprasti, ką apie jį manau.
Po dešimties minučių, man vėl susiruošus rinkti numerį, suskambo telefonas. Čiupau ragelį ir riktelėjau:
– Kaip tu galėjai šitaip su manimi pasielgti?!
– Lile…
Skambino mano agentė.
– Elena, atleiskite. Maniau, kad čia kitas žmogus.
– Ar skaitėte New York Times laikraštyje apie „Meilę Šilko kelyje“?
– Taip.
– Vadinasi, jau žinote.
– Taip.
– Kaip tai galėjo nutikti?
Neturėjau kitos išeities ir papasakojau Elenai visą tiesą.
Paskui įsiviešpatavo tyla, tik abiejuose telefono linijos galuose buvo girdėti sunkūs atodūsiai.
– Ką dabar darysime? – nedrąsiai paklausiau.
– Ką tik skambinau jūsų leidėjai ir mes tą reikalą aptarėme. Ji sakė, kad Center Books leidykla tikriausiai paduos Krisą Adamsą į teismą už plagiatą arba bent jau sušauks spaudos konferenciją ir viską viešai papasakosime. Jūsų naudai liudija asmeninė patirtis, Adamsas jos neturi. Susitikusi su žurnalistais galėsite jiems parodyti savo kelionės užrašus, savo motinos ir bičiulio žolininko dienoraščius, nuotraukas ir kitą medžiagą. Jo popieriai bus labai prasti, tad galbūt teisinių veiksmų nė nesiimsime. Ar jūs tam pasiruošusi?
– Manau, taip.
– Lile, ar galiu užduoti asmenišką klausimą?
– Klauskite.
– Ar jus su Krisu Adamsu sieja meilės ryšiai?
– Taip, – susigėdusi tyliai prisipažinau.
Agentės atsakas mane nustebino.
– Gerai, tai puiki istorija žiniasklaidai. Garsus rašytojas ir universiteto profesorius pasinaudoja į sunkią padėtį patekusia savo studente, suvedžioja ją, o paskui dar nuplagijuoja jos kūrinį, pagrįstą įspūdžiais kelionės, į kurią studentė drąsiai leidžiasi viena. Lile, visose didžiausiose žiniasklaidos priemonėse jūs būsite žvaigždė. Leidyklos reklamos specialistai ir aš tuo jau rūpinamės. Tik žiūrėkite, kad žiniasklaida galėtų jus rasti ir paimti iš jūsų interviu.
Man nespėjus nieko atsakyti, agentė padėjo ragelį.
Galvodama apie šį reikalą, staiga prisiminiau mokytojo Sklendžiančios Gervės maišelius. Išėmiau iš antrojo popieriaus skiautę ir pamačiau:
Viską stebėk, bet niekam neatsiverk.
Prakeikimas! Man reikėjo perskaityti jį anksčiau, tuomet nebūčiau padariusi šios klaidos – nebūčiau parodžiusi dienoraščio Krisui.
Po trijų savaičių pasirodžius mano atsiminimams „Dangaus kalnai“, mane tiesiog įsuko pašėlęs įvykių sūkurys. Galų gale mano leidėjai nereikėjo kelti Krisui bylos dėl plagiato. Tiesiog papasakojau savo istoriją ir visi ja patikėjo. Mano atsiminimai pateko į New York Times populiariausių knygų dešimtuką, – apie tokią sėkmę debiutuojantys autoriai gali tik svajoti. Mintyse svarsčiau, ar dabar Krisas prisimena, ką kartą man pasakė: „Bet kuris rašytojas suvažinėtų savo motiną, tėvą, močiutę, senelį arba kurį nors kitą šeimos narį, kad tik bent kartą atsidurtų pirmajame New York Times knygų dešimtuke.“
Cha! O man net nereikėjo to daryti, nes abu tėvai, tiksliau, abi tėvų poros, jau buvo palikusios šį varganą pasaulį ir man nereikėjo jų „suvažinėti“.
Kriso „Meilė Šilko kelyje“ dėl netinkamos reklamos nebuvo labai gerai perkama. Mane net pasiekė gandai, kad jis pakliuvo į juodąjį sąrašą ir leidyklos daugiau nepasirašė su juo sutarčių.
– Sveikinu, Lile, – vieną dieną, du mėnesius mano atsiminimams laikantis populiariausių knygų sąraše, tarė man paskambinusi Elena. – Greitai gausite čekį ir gana riebų.
– Ar galėčiau paklausti kokį? Tikiuosi, ne permirkusį riebaluose arba ne per daug išriebaluotą?
Ji nuoširdžiai nusikvatojo.
– Cha, cha, labai šmaikštu. Kai pasakysiu, dar ne taip juoksitės.
– Penkiasdešimt tūkstančių?
– Ak, mąstykite plačiau!
– Šimtą tūkstančių? – Mano širdis mušė kaip karo būgnas.
– Lile! Ar negirdėjote, ką sakiau? Mąstykite plačiau!
– Du šimtus tūkstančių?
Spigus jos juokas nuskambėjo kaip skardžiausias bažnyčios varpas.
– Penkis šimtus tūkstančių.
– Ką? Juokaujate?!
– Visai ne. Be to, ką tik pardaviau teisę pagal jūsų romaną kurti filmą.
Apie ką šnekėjomės toliau, jau nelabai prisimenu.
36
Knygos pristatymas
Pirmąja lėktuvo klase nuskridau į Vakarų pakrantę, kur ketinau surengti kelias dienas truksiantį knygos pristatymą, apsistojau San Fransiske, Mark Hopkins viešbutyje, penkis šimtus dolerių už naktį kainuojančiuose apartamentuose, ir buvau vežiojama po knygynus limuzinu su televizoriumi ir minibaru. Ar tai buvo miražas, panašus į tą, kurį praeitame gyvenime su Aleksu regėjome dykumoje?
Turėjau skaityti knygos ištraukas ir dalyti autografus daugelyje knygynų, tarp jų – Barnes & Noble , Borders , Book Passage , Book Inc. ir Kepler’s .
Atvykusi į pirmąjį susitikimą Vakarų pakrantėje, į San Fransisko Borders knygyną, įsikūrusį prekybos centre, nustebau radusi pilną salę ir net koridoriuje susispietusią minią žmonių. Renginio vedėjas, žvalus, ketvirtą dešimtį pradėjęs vyras, žiūrovams energingai plojant nuvedė mane ant pakylos.
Читать дальше