Mingmei Yip - Šilko kelio daina

Bet kopiją, suprantama, turėjau padaryti aš, o ne jis, kad joje neliktų ištraukų apie Aleksą ir Plaukiantį Debesį.

– Gerai, kai tik galėsiu, padarysiu kopiją. O dabar tokiems darbams esu per daug pavargusi, juolab kad peršokau per daug laiko juostų. Einu miegoti. Viena.

Krisui neliko nieko kita, tik keliauti sau, – spūdinti kaip išbartam šuniui.

Po trijų dienų truputį atsigavusi po ilgo skrydžio ir sutvarkiusi kelis būtinus reikalus, išsitraukiau nebaigtą romaną ir vėl pamėginau sėsti prie darbo. Deja, negalėjau parašyti nė žodžio. Pagaliau po kelių nesėkmingų bandymų numojau į jį ranka. Tada prisiminiau Kriso siūlymą pasinaudoti Šilko kelyje įgyta patirtimi ir ėmiau tvarkyti savo užrašus, nuotraukas, Alekso laiškus, savo mamos ir Lopnoro dienoraščius. O tada kaip patrakusi ėmiau barškinti kompiuterio klaviatūra. Galbūt dėl to, kad visa tai buvau patyrusi pati, žodžiai liejosi kaip vanduo iš čiaupo. Labai džiaugiausi, kad šis darbas einasi daug lengviau nei rašant kelių šeimos kartų sagą.

Užmiršusi viską ir atsidėjusi vien rašymui, tik po dviejų ar trijų savaičių susivokiau, kad Krisas, – trumpai užsukęs pasiimti mano dienoraščio ir nuotraukų kopijų, – apskritai liovėsi pas mane lankytis.

Ir neskambino.

Paėmiau telefoną ir surinkau jo numerį. Nustebau išgirdusi jį kalbant santūriai, galima sakyti, net šaltai.

– Kur pradingai, Krisai?

– Tai dėl Dženės. Pastaruoju metu ji prastai jaučiasi, todėl turiu būti namie ir ja rūpintis.

– Labai užjaučiu. Kodėl nepaskambinai ir man nepapasakojai?

– Tiesiog… nenorėjau tavęs jaudinti.

– Kaip sekasi Prestonui?

– Gerai. Kai susirgo jo mama, berniukui taip pat reikia daugiau dėmesio.

– O kas nutiko Dženei? Tikiuosi, liga nerimta?

– Ne, nesijaudink, ji stipriai peršalo, be to, truputį pervargo.

Atrodė, kad Krisas išsisukinėja, bet kadangi jo šeimos gyvenimas buvo ne mano reikalas, nusprendžiau daugiau nekamantinėti.

– Krisai, nesikrimsk, jei negali paskambinti.

– Atleisk, Lile, tiesiog turiu per daug reikalų.

– Suprantu. Tau nereikia atsiprašinėti. Kai Dženė pasveiks, paskambink.

– Būtinai. – Patylėjęs jis paklausė: – Gal pradėjai rašyti?

– Taip. Ir žinai, Krisai, nepatikėsi! Eina daug lengviau nei rašyti romaną. Jokių kūrybinių krizių, aš priblokšta – staiga galiu taip greitai ir sklandžiai dėstyti mintis.

Po trumpos tylos vėl išgirdau jo balsą:

– Rašai apie tai, ką patyrei Šilko kelyje?

– Taip. Ačiū, kad davei man tą mintį.

– Gal tau reikėtų truputį palaukti?

– Kodėl?

– Paskubomis parašyta knyga gali ir būti ne tokia gera.

– Ak, nesijaudink. Apie leidybą negalvoju. Bent kol kas.

– Gerai. Manau, bus geriau, jei susikaupsi ir pirmiausia baigsi savo romaną.

– Kodėl?

– Nes dirbi prie jo daugiau nei dvejus metus. Tikrai turėtum pirmiausia baigti jį. Nutraukti darbą būtų negerai.

– Nesirūpink, kada nors baigsiu ir jį. Pažadu.

Praėjo penki mėnesiai. Krisas taip ir nepaskambino, bet baigiau rašyti atsiminimus apie Šilko kelią. Prieš ieškant leidėjo, pirmiausia man reikėjo agento. Pamaniau, gal paprašyti Kriso, kad rekomenduotų savąjį, bet netrukus atsisakiau tos minties. Tiesa, jis man buvo gana dosnus: visada sumokėdavo už maistą ir atnešdavo mažų, bet ne per brangių dovanėlių, – gvazdikų ar rožių puokštę iš korėjiečių krautuvėlės ar prie aprangos derančių papuošalų. Maistas paprastai būdavo kiniškas, išsineštinis – mudu beveik niekada neišeidavome į miestą, nes Krisas baiminosi netyčia susitikti savo kolegas ar studentus.

Nors Krisas mielai man padėdavo tvarkyti visokias smulkmenas, vis dėlto maniau, kad būsimai ir dar nieko nepasiekusiai rašytojai, tokiai kaip aš, gauti jo rekomendaciją bus taip pat sunku, kaip nekaltai mergelei pastoti. Be to, jis vis dar neskambino, taigi arba Dženė tikrai sunkiai serga, arba aš jo jau visiškai nedominu. Nujaučiau, kad labiau tikėtinas antrasis variantas, juolab kad abu pastaruosius kartus, kai pas mane lankėsi, atstūmiau jį ir nesutikau mylėtis.

Šiaip ar taip, dabar man rūpėjo tik Aleksas: žinojau, kad jis iš tiesų mane myli arba bent jau mylėjo, kai paskutinį kartą matėmės. Bet jo niekada nebūdavo namie, į telefono skambučius jis neatsiliepdavo, tad ėmiau svarstyti, kas atsitiko. Pasiėmiau jo pirktą sidabrinį amuletą ir paglosčiau išgraviruotą drakoną ir feniksą. Mintyse meldžiausi, kad mudu ilgoje šio pasaulio kelionėje būtume ne tik užkliudę vienas kitą pečiais skubančioje minioje, bet ir netrukus pultume vienas kitam į glėbį.

Nusprendžiau pamėginti laimę ir išsiuntinėti laiškus daugybei literatūros agentų. Kinai tai vadina juveng savang – „užmesti tinklą, kad įkliūtų žuvų“. Vyliausi, kad į didžiulį tinklą įsipainios bent viena.

Sulaukiau dvidešimt trijų neigiamų atsakymų, o tada iš Monro literatūrinės agentūros paskambinusi agentė Elena Monro pasisiūlė man atstovauti. Bet iš karto griežtai ir labai aiškiai pasakė negarantuojanti, kad knygą palaimins leidėjai.

Elena vis siuntė man mažų ir didelių leidyklų atsisakymus leisti mano knygą, o vieną dieną netikėtai paskambino pati.

– Sveikinu, Lile! Center Books leidykla labai susidomėjo tavo atsiminimais ir nori juos leisti.

Seniai nebuvau girdėjusi tokių malonių žodžių.

Sušukau į ragelį:

– O Dieve, ar nesapnuoju?!

– Taip, bet šis sapnas išsipildys. – Norėdama padaryti didesnį įspūdį ji patylėjo, o tada pridūrė: – Jie tau siūlo šešiaženklį avansą – šimtą tūkstančių.

Šį kartą suklikau, lyg laimėjusi aukso puodą:

– O Dieve, ar tikrai teisingai išgirdote?

– Norite pasakyti, kad neišmanau savo darbo? – pajuokavo ji.

– Žinoma, ne! Tik… skamba kažkaip neįtikėtinai.

– Sveikinu, Lile! Parašėte nuostabią knygą!

Suprantama, gavus šimto tūkstančių dolerių avansą ankstesnis mano nerimas, kad teks ieškotis paprastų darbų – dirbti padavėja ar vaikų aukle, – išsisklaidė kaip ryto migla.

Devyni mėnesiai, po kurių knyga pagaliau turėjo išvysti dienos šviesą, truputį prailgo. Užsiėmiau teksto peržiūrėjimu ir kitais reikalais: rinkau nuotraukas, derinau viršelio dizainą. Mano leidėjams ypač patiko mudviejų su Aleksu meilės istorija, bet man tai kėlė skausmingą liūdesį ir ilgesį. Ar kada nors dar sutiksiu savo gyvenimo meilę? O gal, kaip ir su mama, keliaudama per šį varganą pasaulį tik trumpai susiliečiau su Aleksu pečiais didžiulėje žmonių minioje?

Iš pradžių ketinau paminėti ir savo meilės romaną su Krisu, kad mano atsiminimai būtų pikantiškesni ir geriau perkami, bet netrukus apsigalvojau – neturiu teisės siekdama sau naudos skaudinti nei jo, nei jo šeimos. Be to, o jeigu apie mano meilės nuotykį su Krisu perskaitys Aleksas?

Šiaip ar taip, nors dėl skirtingų priežasčių, tuo metu abu vyrai, rodos, buvo dingę iš mano gyvenimo.

Bet dabar, kai mano rankraštį pagaliau buvo planuojama išleisti, nusprendžiau paskambinti Krisui ir pasidalyti geromis naujienomis. Juk jis ilgai buvo mano mokytojas ir vadovas.

Nustebau, kai paskambinusi į katedrą iš sekretorės sužinojau, kad jis išėjęs kūrybinių atostogų – rašo knygą ir grįš tik po mėnesio. Paskui pasiūlė palikti žinutę, bet aš atsisakiau. Kad Krisas būtų paėmęs kūrybinių atostogų ir nieko man apie tai neužsiminęs? Kažkas čia ne taip… Anksčiau laisvalaikis jam būdavo reikalingas, kad kuo daugiau laiko praleistų su manimi, tiksliau sakant, pasidulkintų. Taigi nutiko kažkas rimta. Tik kas?