Агнес Имхоф - Silko kelio karaliene

Versta iš: Agnes Imhof

Die Königin der Seidenstrasse

Piper Verlag, München, 2008

ISBN 978-9955-38-754-1

© 2008 by Piper Verlag GmbH, München

© Vertimas į lietuvių kalbą, Birutė Lipavičienė, 2009

© Leidykla „Alma littera“, 2009

Redaktorė Valia Valentaitė

Korektorės Marijona Treigienė ir Rasa Praninskienė

Viršelio dailininkas Gintaras Znamerovskis

Maketavo Valdas Bautrėnas

Skiriu Uvei ir Romanui Hokams

Jei šėtonas neturėtų kilpos, kurią galėtų paspęsti, neturėtų vėliavos, kuri vadintų eiti paskui, ir neturėtų kitų gundymo būdų, o tiktai vieną dainininkę, jos daugiau nei užtektų.

Al Džahizas

Muzikantai groja žmonių sielomis.

Ibn Hindu

Bagdadas, 819 Viešpaties metai

Tvanki vasaros naktis nusileido ant kalifo rūmų. Į kiemo pusę atsiveriantis švenčių paviljonas buvo ryškiai apšviestas. Juodais šilko drabužiais vilkintys eunuchai skubėjo išnešti po puotos likusius valgius: gausiai apkrauti sidabriniai padėklai su kimštais paukščiais, migdolų chalva ir graikiniais riešutais įdarytomis figomis keliavo į virtuvę. Tarnams šmėžuojant pro siūbuojančius sidabro žibintus, sienų mozaikos žėrėjo vaivorykštės spalvomis kaip brangakmeniai. Kvapių Širazo rožių pataluose negyvą uodegą skleidė keptas povas.

Kalifas Ibrahimas ir jo svečiai perėjo prie vyno. Vergės šlakstė apelsinų žiedų vandenį ant juodmedžio gultų, šokėjos siūbavo šilku žvilgančius klubus. Bet svečių dėmesys buvo nukreiptas ne į jas. Tarp arkų, kambario erdvę atveriančių į kiemą, kabėjo auksu atausta brokato uždanga. Iš už jos sklindantys vingrūs garsai šią vasaros naktį vyrus kaitino daug labiau negu vynas.

– Palaukite Aribos! – Salimas tarė šį vardą nelyg kažką draudžiama. Bet kartu gundoma, pavojinga. Raštininkas parodė į pakylą salės viduryje, kur kalifas savo mėsingomis lūpomis glamonėjo vergės pečius. – Ji garsiausia vergė dainininkė kalifo karalystėje. Net Ibrahimas, tikratikių valdovas, neatsilaikė prieš jos kerus. Visas Bagdadas dievina Aribą.

Basos vergių pėdos trepsėjo, šilko šydai pleveno nuo ambros kvapo apsunkusiu oru. Tik rudaplaukis vyras, į kurį kreipėsi Salimas, regis, nebuvo pakerėtas šio spalvų ir garsų svaigulio. Net vynas neištirpdė šviesių Volframo fon Aujės akių šalčio. Tačiau menkutę įtampą, slepiamą nejudrios veido kaukės, jos vis dėlto išdavė. Greta smulkaus arabo jis atrodė kaip milžinas. Gyslotos jo rankos mokėjo tiksliai nukreipti kardą, o šviežias randas ant smakro kėlė grėsmės įspūdį.

– Ariba, – pakartojo jis pašaipiai. – Nerasi imamo, kuris nebūtų prakeikęs tos gyvos nuodėmės. Nerasi muftijaus, kuris nebūtų raginęs užmėtyti ją akmenimis. Pasak gandų, ji sugadino pusę Bagdado jaunuolių. Ar jūs ją pažįstat?

– Ar aš ją pažįstu? – nusikvatojo Salimas. – Iš karto matyti, kad jums pirmą kartą suteikta malonė puotauti su kalifu. Prisiekiu Alachu, dėl jos galima išduoti tikėjimą!

– Kas išduoda tikėjimą, netrukus netenka ir galvos, – atkirto Volframas. Jis grakščiai atsilošė, leisdamas prieiti vyno pilstytojui. – Bet kas aukoja galvą dėl dainininkės, tokios galvos ir negaila. – Jis davė ženklą jaunuoliui pripilti vyno iš sunkios ritlijos , ąsočio.

– Padainuok, Ariba! Apsvaigink mane, aš tavo vergas! – sugriaudėjo priešais sėdintis senis. Nuo plonų jo lūpų tiško seilės. Dažyti plaukai ryškiai skyrėsi nuo išblyškusio veido. Prakaitas pudrą buvo sunešęs į raukšles – veidas sueižėjęs baltais rėžiais. Senis nusvirduliavo uždangos link, bet prarado pusiausvyrą. Jo griuvimą palydėjo skambus juokas. Volframo akys pakrypo jam pavymui, jose atsispindėjo šviesa, tą akimirką jos buvo panašios į šakalo akis.

Salimas truputį pasitraukė, tarsi staiga prisiminęs gandus apie blogą akį, mėlynų akių užtraukiamus kerus.

– Nuo tų laikų, kai šventajame mieste gyveno legendomis apipintos dainininkės, geresnės už šią dar nebuvo, – gynė jis Aribą. Apsunkęs nuo vyno vyras pasidarė poetiškas. – Buvo laikai, kai Mekos dainininkės ragino pranašo karius į mūšį. Bet prieš Aribą nutyla net rojaus hurijos. Kai ji dainuoja, nublanksta anapusinio pasaulio džiaugsmai, ir tik drąsiausi lieka gyvi. Ta moteris į jus žvelgia taip, tarsi tik vienas galėtumėte išpildyti jos troškimus. Ji teikia jums ir laimę, ir liūdesį. Tai magija, mano drauge.

Svetimšalio kaukė skilo, bet jis tuoj pat sutramdė jaudulį.

Salimas parodė į senį, kuris svirduliuodamas vėl atsistojo ir stiklinėmis akimis spoksojo į uždangą.

– Tik pažiūrėkit! Ji sumaišo žmonėms protą.

– Akivaizdu, – atsakė Volframas šaltai. – Ir kaip tos vergės dainininkės taip padaro? Ar atsiduoda kiekvienam, kuris įperka: parfumeriui už ambrą ir muskusą, šilko pirkliui už Damasko brokatą? Tegul ji ir garsi kekšė, bet liks tik kekšė. – Nejučia jis nupurtė nuo rankovės apelsinų žiedų vandens lašelius.

Salimas maldaujamai palietė jo ranką. Juodi pečius siekiantys garbanoti plaukai kyšojo iš po turbano, į nosį trenkė vyno ir hašišo tvaikas.

– Kas gi, minėdamas tokią moterį, kalba apie paleistuvystę? Kalifas Harūnas ar Rašidas, apie kurį jau dabar sklinda legendos, buvo ja sužavėtas – Radija llahu alajihi , telaimina jį Alachas! Jo sūnūs Muhamedas ir Abdula buvo pasirengę už naktį su ja atiduoti keturis šimtus vergių. Kalbama, kad Muhamedas dėl jos panoro pamiršti potraukį prie savo lyties ir atsigręžti į moteris. Ji buvo trijų kalifų mylimoji, šią naktį gali tapti ketvirtojo, – išpuoselėta ranka pašnekovas parodė į salę. – Apsidairykite, visi guli jai po kojų! Jei šiandien pastebėsite apsiniaukusį veidą, tai bus veidas to, kuris įgijo jos palankumą ir vėl jį prarado.

Svetimšalis metė žvilgsnį į kalifo sūnėną, kuris, kiūtodamas šalia dėdės, niūriai žvelgė į taurę. Salimas ketino kažką pridurti, tačiau, išskyrus patį valdovą, šioje šeimoje, regis, nebuvo nė vieno vyro, trykštančio džiaugsmu. Volframas kilstelėjo antakius.

– Na, aš vargu ar turiu priežastį, dėl kurios pasmerkčiau save tokiam pavojui, – pasišaipė. – Nepardavinėju nei kvepalų, nei prabangių šilkų, nei priklausau kalifo šeimai. Esu tremtinys, vienintelis daiktas, kurį turiu, yra mano kardas. Vargu ar ji trokštų, kad juo perrėžčiau švelnią jos gerklę, – pridūrė ironiškai šypsodamas.

– Ak, pamatysite, ir jus pavergs jos kerai! – Salimas atsilošė. Dažytos migdoliškos jo akys pakrypo į uždangą, skiriančią muzikantus nuo žvilgsnių. – Ten, už sitaro, ji jau laukia. Jūs dar pasigailėsite ištaręs eretiškus žodžius. Ta moteris – tikra sirena.

Atsaini šypsena sustingo svetimšalio veide. Volframas staiga nusigręžė ir pakėlė akis į išmargintas lubas. Ten buvo pavaizduotas rojaus sodas: taikiai besiganančios gazelės, egzotiški paukščiai, sklandantys tarp juodų baltų kolonų. Brangus Hiros kilimas tarsi veidrodis atspindėjo tą patį motyvą. Akimirką Volframo mintys nuklydo į slaptą vietelę širdyje, į kurią niekam nebuvo leidžiama pažvelgti.

Jis negalėjo matyti, kad už uždangos jauna moteris taip pat žvelgia į lubas. Chna dažyta ranka ji šiek tiek atitraukė uždangą. Kai pastebėjo artyn žengiantį juodaodį eunuchą, jos tamsios artokai viena kitos susodintos akys prarado ilgesingą išraišką.

– Ar matei jį? – paklausė Ariba. Tambūrino ritmas grąžino ją į realybę ir privertė širdį smarkiau plakti.