Агнес Имхоф - Silko kelio karaliene

Ariba smalsiai apžiūrėjo statulėlę.

– Aš nieko nesakysiu tėvui. Ar galima pažiūrėti į raugintas daržoves? – paklausė ji žvitriai. – Tuoj grįšiu.

Parvanė tik mostelėjo, girdi, gali eiti, ir visą dėmesį nukreipė į mėsą.

Mergaitė nuskuodė per virtuvę, kuri šioje namo pusėje užėmė beveik visą apatinį aukštą. Ji nėrė pro besikūrenančius židinius, pro verges, valančias daržoves ir darančias išmoningiausius įdarus paštetams, viena žemyn galva laikė ką tik nukirstą vištą, kad ši nukraujuotų. Tarnas išėjo iš virtuvės nešinas galva, palikdamas kruviną pėdsaką. Ariba sustojo prie durų į kiemą, jos širdis blaškėsi krūtinėje. Ausis pasiekė tyli muzika. Ar ji išdrįs?

Žengti į salę priešais buvo draudžiama, ten tėvas priiminėjo svečius. Ariba dažnai girdėdavo iš haremo sklindančią muziką ir juoką ir geidė būti ten. Vergė dainininkė Teodora pasakodavo jai apie tuos vakarinius susitikimus: apie auksu ir sidabru žvilgančius šilkus, muziką ir dainas, o ką jau kalbėti apie rinktinius valgius, patiekiamus svečiams!

Ariba, įsitikinusi, kad niekas į ją nekreipia dėmesio, nukūrė į kiemą, jos širdutė daužėsi krūtinėje kaip išprotėjusi. Saulė jau leidosi, už šilkmedžių stūksojo niūrūs mūrai. Pažvelgusi į tuos mūrus pagalvojo, kad jei tėvas ją užtiks, ilgam uždarys hareme.

Salės durys buvo pusiau praviros. Iš vidaus vingiavo melodija ir savo burtais viliojo mergaitę. Niekas nepastebėjo, kaip ji dusdama iš susijaudinimo įsmuko vidun. Erdvios salės dešinėje ant žemų sofų sėdėjo vyrai. Ariba užuodė medaus ir migdolų chalvos aromatą, šiuos gardumynus Parvanė paruošė dar ryte. Ji pastebėjo augaloto tėvo siluetą. Buvo įsileidęs į pokalbį su kažkokiu seniu, tikriausiai vienu iš filosofų, kuriuos nuolat kviesdavo, kad šie bent kartą sočiai pavalgytų ir išgertų vyno. Jos brolis Ali užsisvajojęs žvelgė į uždangą, skiriančią kairę salės dalį, ten buvo muzikantų patalpa.

Aribos akys nusekė jo žvilgsnį. Mergaitė įsispraudė į pirmą nišą kairėje ir beveik pasislėpė už uždangos. Užlindusi už rožių puokštės galėjo stebėti moterį, kuriai buvo skirti melancholiški Ali žvilgsniai: tai buvo kajina – vergė dainininkė iš Graikijos.

Ariba susižavėjusi pažvelgė į ją. Įprastai Teodora vilkėdavo paprastą margą drabužį, ilgą sijoną ir palaidinę. Dabar jos šviesūs, šilkiniai, liemenį siekiantys plaukai vos dengė po krūtine užsegtą palaidinę. Be to, mūvėjo kelnes. Žvilgantys plaukai krito ant nugaros, o ties smilkiniais buvo supinti į dvi kasas, kuriose žėrėjo auksas ir rubinai. Dainininkės pirštų galai buvo nudažyti raudonai, juodi akis rėminantys brūkšniai drąsiai šovė smilkinių link.

Kai dainininkė pastebėjo Aribą, sustingo. Primerkė akis ir tik lūpomis pasakė žodį. Ariba vogčiomis sukikeno. Nors nemokėjo skaityti iš lūpų, žinojo, kaip meiliai ją vadina kajina, kai ji neklauso: širbake – tigriuku.

Vėl nuaidėjo muzika. Liutnių garsai nusinešė mergaitę į stebuklų kupiną pasaulį. Teodora pradėjo dainuoti. Aribos siela suvirpėjo. Ji negalėjo atsilaikyti, taip sužavėjo daina. Melodija aidėjo kūne, o širdis tuksėjo tambūrino ritmus. Ji stovėjo kaip įbesta, tarsi bet koks judesys galėtų sužeisti kažką neapčiuopiama.

Prie lauko durų nuaidėjo įsakmus balsas. Iš apžavų mergaitę grąžino ginklų žvangesys. Teodora nutilo. Nenoromis nuleido balsą ir žengė prie uždangos pažiūrėti, kas atsitiko. Jos lūpos išbalo, pirštai mėšlungiškai suspaudė ilgus gintaro karolius. Muzika tyko palengva, pirmiausia liovėsi tambūrinas, tada kiti instrumentai. Svečių pokalbis nutrūko. Ariba atsargiai kyštelėjo galvą iš savo slėptuvės.

Į salę įžengė būrys kareivių, žybčiojo plienas. Paskutiniai saulės spinduliai apšvietė vidun žengiantį vyrą, spindintį kaip ugnies vainikas. Ariba išsigandusi atšoko, bet atidžiau įsižiūrėjusi lengviau atsiduso. Tai buvo tik afšinas .

Visi taip vadino Haidarą, nors šis titulas jam iš tikrųjų nebuvo suteiktas, nes jis neturėjo kunigaikštystės. Jo tėvas buvo pagoniškos valstybėlės Sogdijoje valdovas, bet sūnui tai nekliudė parsisamdyti kalifui. Pašnibždomis buvo kalbama, kad tas netikėtai pasireiškęs pamaldumas – jo gyvenimo tikslas.

Mergaitė smalsiai žvelgė į jį. Atrodė, kad juodos jaunojo kareivio akys iš po tankių antakių gręžia kiaurai, nuo jų žvilgsnio darėsi net baugu. Nors Haidarui buvo vos per dvidešimt, barzda apžėlęs veidas rodėsi griežtas, todėl metų gerokai pridėjo. Šiandien širdies gilumoje jam, matyt, neramu: gysloti pirštai vis graibstė šilkinę tuniką juosiantį diržą.

Anasas, Aribos tėvas, pakilo iš savo vietos.

– Jūs atvykot netikėtai, bet maloniai prašom, – pasveikino. – Tik kodėl su ginklais, mano drauge? – jo balsas vos virptelėjo. Nustebusi Ariba pastebėjo, kaip tėvas išbalo. Niekas nepratarė žodžio, Teodora žvelgė į atvykėlį išplėtusi akis. Haidaro nurodymu ginkluoti vyrai išsirikiavo salėje. Svečiai susispietė arčiau vienas kito ir pusbalsiu ėmė šnabždėtis. Afšinas iš lėto žengė prie Anaso.

– Atėjau ne švęsti.

Ariba išsigando, pastebėjusi, kaip tėvas atšoko. Tarp juodų jo plaukų, krintančių iš po turbano, ryškiai bolavo alebastrinė veido oda. Tas blyškumas mergaitę baugino.

– Jūs priklausote Džafaro Barmakido, Harūno ar Rašido vizirio, giminei, – tarė afšinas ramiu balsu.

Anasas linktelėjo.

– Kiekvienas tai žino, – atsakė jis išblyškusiomis lūpomis.

Ariba kartą matė Džafarą, ir jis jai patiko: gražus, ramių judesių vyras skambiu balsu. Visi žinojo, kad kalifas vertina jo patarimus kaip tikro brolio. Per naktinius žygius po sostinę ištikimasis viziris visada būdavo šalia kalifo.

– Turiu jums naujieną, – kalbėjo toliau afšinas. – Iš Bagdado.

Ariba pastebėjo, kaip dešine ranka tėvas perbraukė kaklą, tarsi jį smaugtų. Tokio jo dar nebuvo mačiusi.

– Harūnas ar Rašidas, tikratikių valdovas, nuvertė Džafarą, – paskelbė afšinas.

– Apie tai man niekas nepranešė, – nustebęs prabilo Anasas. – Esate tikras, kad taip ir yra?

Liesas Haidaro veidas nė nekrustelėjo.

– Šią žinią man atnešė pašto karvelis. Jūs žinote, ką tai reiškia.

Ariba nesuprato, ką jis nori pasakyti, bet Anasas dar labiau išblyško.

– Ten sakoma, kad Džafaras slapčia laikėsi ankstesnio tikėjimo, budizmo, – toliau kalbėjo afšinas. Jo ranka stipriau suspaudė kardo rankeną, net pirštai pabalo. Matyt, turėjo susiimti, kad galėtų toliau kalbėti: – Jūsų globėjas buvo nukirsdintas, o jo kūno dalys viešai iškabinėtos ant Bagdado tiltų.

Salėje pakibo sunki tyla. Ariba prispaudė kumštį prie burnos.

– O jūs? – paklausė Anasas. – Jūs atėjot manęs įspėti?

Nuo giliai įsodintų afšino akių žvilgsnio Aribos nugara nubėgo šiurpuliai. Neįspėjęs jis išsitraukė kardą ir dūrė į krūtinę Anasui iki pat rankenos.

Ariba suklykė. Įsispraudė už gėlių puokštės ir sunki onikso vaza susiūbavo. Pasigirdo slopinami svečių šauksmai.

Anasas išplėtęs akis žiūrėjo į savo žudiką. Iš burnos nutįso plona srovelė, pirmiausia bespalvė, paskiau sumišusi su krauju. Haidaras pasilenkė prie jo ir kažką sušnabždėjo. Anasas tik išsižiojo, iš jo lūpų išsiveržė duslus gargaliavimas, tamsios akys sustiklėjo. Beširdiškai pasukęs kardą, afšinas ištraukė jį iš mirštančiojo kūno. Kraujas trykštelėjo ant kailiu apkraštuotų kelnių ir šilkinio švarko. Anaso lūpos pamėlo. Pro jas išsiveržė kraujo puta, žvilgsnis sustingo. Ir tada Ariba pamatė šaltą afšino šypseną.