Агнес Имхоф - Silko kelio karaliene

– Tu netiki, kad mums pasiseks, tiesa? – paklausė mergaitė rimtai.

Teodora švelniai paglostė pailgą stiklo gabalėlį. Jos pirštai seniai buvo purvini, nagai aplūžinėję.

– Kasdien meldžiuosi Mergelei Marijai, kad mums pasisektų, – atsakė ji. Mergina pakėlė amuletą prie lūpų, ir Ariba pamatė moters su vaiku atvaizdą. Teodora tyliai pridūrė: – Bet mokesčių rinkėjai pažįsta čia kiekvieną kampelį. Jei Haidaras kreipsis į juos, netruks mus rasti.

Po dviejų dienų už kelių mylių nuo tos vietos eglūno šešėlyje ilsėjosi keletas arklių. Šis medis per daugelį mylių buvo vienintelis apylinkių vaisingumo įrodymas. Raiteliai taip pat sugulė po juo, nes saulė kepino be pasigailėjimo. Pietuose stūksojo sniegu užklotos kalnų viršūnės, prie jų kojų į molingą žemę sunkėsi menko upelio drėgmė. Tik barzdotas jaunas vyras, regis, nejuto karščio. Popieriaus lapas jo rankose atspindėjo šviesą. Afšinas prisimerkęs skaitė laišką:

Mano draugui afšinui Haidarui ibn Kavusui

Jūs prašėte manęs apie kai ką sužinoti, ir štai ką galiu pasakyti jūsų pageidaujama tema. Vakar, vos atskrido jūsų pašto karvelis, nujojau į vieną iš kaimų, kur renku mokesčius. Tai tik saujelė pasigailėjimo vertų akmenų lūšnų, apsuptų prastai įdirbtų laukų. Ant kelio voliojasi dvėsena ir purvai. Gatve teka skysčiai, kurių tokiam kilmingam žmogui kaip jūs nesinori net minėti. Kai kur kelią užstoja kupranugariai, o susivėlusiame jų kailyje kadaruoja daiktai, nuo kurių plaukai piestu stoja, žodžiu, labiausiai Dievo apleistas kaimas.

Čia man sakė, kad matė dvi apskurusias mergaites. Tai pasirodė įtartina, nes kokia gi mergaitė keliaus be apsaugos ir vyro palydos. Kaimiečiai pasakojo, kad jaunesnė elgėsi ūmiai, kaip nedera jokiai moteriai, juo labiau kilmingai. Vienas vyresnis žmogus papriekaištavo: jei jiedvi paniekino vyrišką apsaugą, vadinasi, gali priklausyti bet kam. Į tai jaunesnioji atkirto: „Tiktai ne tokiam seniui, kuris tiesus nepastovėtų, jei ne nuo purvo sušokę skarmalai.“ Kaimo mergaitė taip tikrai nepasakytų.

Mergaitės pasirinko vieną iš didesnių namų, nors nė viena akmenų lūšna neverta tokio pavadinimo. Kai ten pasiteiravau, valstietis atsisakė pasakoti apie viešnias. Čia turiu atkreipti dėmesį, kad jis dar jaunas, ir elgesys išdavė jį įsimylėjus: tai raudo, tai balo, kai klausinėjau apie mergaites, netrukus išblyškusią kaktą išmušė prakaitas, jį krėtė šaltis. Tai sukėlė man įtarimą. Liepiau gerai įkrėsti, ir tikrai, po kelių smūgių jo protas pranoko vyriškumą ir jis ėmė kunkuliuoti kaip šaltinis. Mergaitės iškeitė brangius papuošalus į monetas, kelis namų apyvokos daiktus ir maistą. Jos pasakojo esančios našlaitės ir keliaujančios pas dėdę, bet valstietis prisipažino nepatikėjęs tom pasakom. Iš kur gavusios papuošalų? Jos teiravosi apie traukiančius į Vakarus karavanus, kuriuose būdavo ir moterų. Vyresnioji bus vargšui jaunuoliui visai susukusi galvą. Jis vis nepasakojo, kaip jiedvi atrodė, nors karšėm kailį. Tik paplūdęs kraujais pasakė, kad tai buvo labai graži šviesiaplaukė, maždaug dvidešimties metų. Antrosios, neišvaizdaus vaiko, jis neįsidėmėjęs.

Tai viskas, ką galėjom išmušti iš vaikio, manau, daugiau ir nėra ką pasakyti. Turbūt tai ir yra tos pačios mergaitės, kurių ieškote. Ne be reikalo poetas sako, kad doram vyrui nėra nieko blogiau kaip pamilti kajiną!

Alaikum rahmatu llahi va barakatuhu! Tevainikuoja jūsų darbą sėkmė.

Fadlas ibn Ali, Balcho mokesčių rinkėjas

Skaitančiojo lūpas iškreipė šypsnys, jis nuleido laišką. Ariba, tarė pats sau, kas gi kitas galėtų tai būti. Neišauklėta turtingo tėvo dukra, nė nenumananti, iš kur atsirado prabanga, kurioje ligi šiolei gyveno. O šalia jos – sukta viliokė, gerai išmananti, kaip apžavėti. Jis pažvelgė į beribį tolį. Vieną akies mirksnį akys atšilo, o siauros lūpos virptelėjo. Atrodė, kad gamtovaizdis praryja jo žvilgsnį. Visi sumanymai tirpo begalinėse platybėse.

Ūmai afšinas atsistojo ir stryktelėjo į balną. Dešine ranka įsikišo laišką į durtinio užantį, o kaire čiupo pavadžius. Vyrai nustebę pašoko ant kojų, kai jis griežtai užriko – joti!

Tuo metu Teodora su Ariba ketino trumpai atsipūsti, paskui kuo greičiau tolti nuo kaimo. Skubėjimas į vakarus abi išsekino. Kai Ariba pabudo, buvo jau beveik vakaras. Ji vis dar jautėsi kaip sudaužyta. Mergaitė pasikasė niežtinčią ranką. Teodora miegojo išdžiūvusioje žolėje, menkas spygliuoto krūmelio šešėlis krito jai ant veido, kuris buvo sulysęs, o žaviai išlenktos lūpos sutrūkinėjusios. Šviesią jos odą vagojo purvo dryžiai, plaukai buvo nešukuoti, bet Teodora ir mirties patale būtų graži. Ariba nuleido galvą ir pažvelgė į save. Juodos sruogos krito ant sulysusios krūtinės, kai kuriose vietose plaukai nurudavę ir susivėlę. Drabužiai vieni skarmalai.

Iš Teodoros rankovės kyšojo popieriaus. Susidomėjusi Ariba prisislinko arčiau. Ji žinojo, kad kaime kajina įsigijo rašymo reikmenis. Atsargiai, kad nepažadintų merginos, Ariba ištraukė lapelį ir išlygino.

Garsiai surikusi Teodora pašoko iš vietos.

– Tai tu! – lengviau atsiduso. Mergina nusipurtė nuo plaukų dulkes.

– Negalėjau užmigti, – atsakė Ariba. Ji parodė lapelį. – Ką tai reiškia? – pasmalsavo.

Staiga jis pasistiebia trūkčiodamas uoliai

Ir nuogas stovi, nors juostai nėr atrišt gražuolės,

Net keturiolika dienų, net jot ant ko jeigu nežino

It lietų pranašaująs tvirtas muedzinas.

– Dėl Dievo meilės, patrauk rankas! – Teodora skubiai pačiupo popieriaus skiautę ir paslėpė rankovėje. – Tai ne tau!

– Čia tu pati parašei? – paklausė Ariba. Ji žinojo, kad daugelis vergių dainininkių rašo dainas. Ir pati kartą ar du mėgino tai daryti, bet nesisekė.

– Ne, garsaus poeto Bašaro ibn Burdo, – atsakė Teodora sausai. – Užsirašiau, kad nepamirščiau. Bet tu per jauna tokiems dalykams! – Pirmą kartą Ariba matė, kaip kajina paraudo. Teodora pakeitė kalbą: – Kodėl negalėjai užmigti?

Ariba parodė ranką.

– Niežti.

Niežėjo ne tą vienintelę vietą, bet ją – labiausiai. O Aribos plaukai po riebaluota šamla buvo vienas purvas.

Teodora atsmaukė mergaitės rankovę. Paraudusios pūslelės, kai kur nudraskytos iki kraujo.

– Ar seniai niežti? – paklausė kajina. – Turbūt jau kelios dienos kankiniesi?

– Man ne taip blogai, – narsiai papurtė galvą Ariba. – Čia juk ne raupai? – baugščiai pasitikslino: Parvanė jai buvo pasakojusi apie klastingą ligą, kuri prasideda nuo odos ir vis plinta, kol supūva veidas.

– Tai labiau primena niežus, – nuramino Teodora.

– Niežai?! – sušuko Ariba. – Skubiai patraukė ranką ir nuleido rankovę. – Tik gatvės vaikai ir klajokliai serga niežais!

Teodora niūriai nusišypsojo.

– O kas mes, kaip tau atrodo?

Ariba žiūrėjo į ją išpūtusi akis. Paskui paplūdo ašaromis.

– Man jau nusibodo, – kūkčiojo ji. – Kiek mes dar gyvensim kelyje?

Teodora vogčiomis šyptelėjo.

– Mes, graikai, taip gyvenam šimtus metų, mieloji. Nuo tada, kai mūsų karalių Aleksandrą čia atginė svajonė. Ir noras tapti nemirtingam. Daugybės žmonių likimai susiję su keliu, – ji nubraukė Aribai nuo veido purviną skudurą. – O dabar grįžkime prie upelio, kurį neseniai perbridome. Reikia nuplauti tau ranką. Bet tik trumpam, užsibūti ten pavojinga.

Po ilgų klajonių dulkėtais keliais upelis atrodė tikra palaima. Nuo vėjo palinkę krūmokšniai tvirtai kabinosi į akmenuotą pakrantės šlaitą. Arti kalnų vanduo buvo dar skaidrus, už kelių mylių gėrėsi į išdžiūvusią dirvą. Ariba įbrido į šaltą vandenį. Ji taip skubėjo, kad klupo nuo smulkių akmenėlių. Nusitraukė šamlą nuo galvos ir įniko praustis.