Агнес Имхоф - Silko kelio karaliene

– Greičiau, sprunkam iš čia! – sušuko vienas, mėgindamas nulaikyti arklį. Prie diržo siūbavo durklas, kilo dulkės. – O gal nori patekt jiems į rankas nuogu užpakaliu? – paspaudė jis pentinus.

Keikdamasis valkata paslėpė savo vyriškumą kelnėse. Skubėdamas nepastebėjo, kad viena koja primynė kelnes. Medžiaga plyšo, nuogu užpakaliu jis nukurnėjo paskui draugus, sugadinto drabužio klešnėmis vis slapstydamas savo nuogybę. Netrukus dingo krūmuose.

Ariba taip apsidžiaugė, kad nežinojo, juoktis ar verkti. Teodora neleido jai nei viena, nei kita.

– Bėgam ten! – tarė ji. Ir parodė vietą, kur plėšikai buvo pririšę arklius. Beprotiškai spurdančia širdimi ji krito už uolos nuolaužos, ant sutryptos žemės. Pro spygliuotus krūmus Ariba jau matė raitelius.

Jie pririšo arklius tiesiai priešais jųdviejų slėptuvę. Aribos širdis blaškėsi krūtinėj, kai žvelgė į baltai nutaškuotus vieno arklio pavadžius. Pakėlusi galvą, pamatė kailiu apkraštuotas raitelio kelnes. Batų oda apėjusi dėmėmis, tarsi kraujo. Ji suprato, kad tai afšinas, net nematydama veido.

– Tai pakelių plėšikai, – pasakė jį lydintis vyras. Pro šakas Ariba matė žilą mokesčių rinkėjo barzdą ir raukšlių išvagotą veidą. Pažinojo jį, tėvas kartkartėmis susitikdavo su juo per jojimo varžybas.

– Netikiu, kad su jais mergaitės, taip greit nepabėgtų. Regis, jų arkliai neneša sunkios naštos! – sušuko jis kareiviams, atjojusiems paskui. Aribos širdį užplūdo tūžmas, kad žmogus, kuris dažnai puotavo su tėvu, padeda priešui.

– Ar gali būti, kad jos taip toli nuėjo? – paklausė afšinas. Nuo jo balso nugara perėjo šiurpuliai.

– Nemanau, – atsakė mokesčių rinkėjas. – Paskutinė žinia gauta daugiau kaip prieš dvi dienas. Būtume seniai jas radę, jei dar gyvos. Tikriausiai valkatos, tokie kaip šie, seniai perrėžė gerkles. Gal grįžkim į Balchą? Jūs gi pasiekėt savo tikslą. Anasas negyvas, o jo šeima neteko valdžios.

– Mano tikslas nepasiektas, kol rankose neturiu paskutinio šeimos nario. – Jis pažvelgė į vakarus. – Aš vis tiek rasiu tą mergiūkštę, – pasakė tyliai. Jo balse glūdėjo grėsmė. – Nors tektų apieškoti pusę pasaulio!

Vyras paspaudė pentinus. Dulkės tvokstelėjo Aribai į veidą, nedidelis būrys dingo už posūkio.

Kai Teodora apkabino mergaitę, pajuto riedančias skruostais ašaras.

– Kodėl jis manęs taip nekenčia? – sušnabždėjo ji.

– Jis ne tavęs nekenčia, – atsakė kajina. Jos balse pasigirdo nauja intonacija. Atsistojusi guosdama paglostė Aribai plaukus. – Juk mums net plaukas nuo galvos nenukrito. Pats to nežinodamas, Haidaras išgelbėjo mūsų kailį. – Keistu žvilgsniu ji pažvelgė ten, kur dingo vyrai. Tik besisukančios dulkės rodė, kur jie nujojo. – Turim nusigauti į Rėjų, ir be pinigų. Dar nežinau kaip. Ar kalifas grąžins tavo šeimos garbę, priklausys nuo tavęs.

Ariba nesuprasdama žvelgė į merginą.

– Šeimos garbė yra dukters nekaltumas. Jei Haidaras nebūtų pasirodęs... – Teodora nutilo. Bet netrukus vėl prašneko: – Todėl ir mėginau nukreipti vyrų pyktį į save. Tu esi nekalta ir turi tokia likti.

– Bet kaip man tai padaryti? – išsprūdo Aribai. – Juk net nežinau, ką tai reiškia! – mergaitė jautėsi tokia silpna pavojų apsčiame pasaulyje.

– Juk matei, ką valkata rengėsi daryti man, – krenkštelėjo Teodora, Ariba išsigandusi pakėlė į ją akis. – Paaiškinsiu, tik išeikim į kelią.

Ariba pakluso. Nejučia ji lanku apėjo arklio pėdsakus. O, jei būtų berniukas! Ji drėgnais delnais įsitvėrė į diržą, kuriame buvo paslėptas peilis. Staiga į galvą šovė mintis.

– Nurėžk man plaukus! – paliepė ir išsitraukė iš už diržo peilį. – Nuo šiol keliausiu kaip berniukas.

Kajina rimtai sužiuro į ją.

– Tu gi žinai, jog tai draudžiama. Jei kas nors sužinos, kad nusipjovei plaukus ir vilkėjai berniuko drabužius, gausi penkiasdešimt lazdų.

– Rėžk, – teištarė Ariba ir įspraudė į delną peilį. – Keli smūgiai geriau nei rizikuoti šeimos garbe, kad ir ką tai reiškia.

Teodora nesiryžo. Pagaliau sugniaužė aštrų peiliuką. Kai suėmė plaukų sruogą, Ariba iškošė:

– Niekas neatims mano garbės. Niekada.

Praėjus kelioms dienoms po susitikimo su pakelės plėšikais, Ariba ir Teodora pasivijo karavaną. Kelią joms pirmiausia nurodė dulkių kamuoliai, netrukus iš tolo pasigirdo kupranugario baubimas. Nuo to laiko mergaitės keliavo su šilko pirkliais šiauriniu didžiosios druskingos dykumos pakraščiu į Rėjų. Per tą laiką pakilo ir nusileido daugybė mėnulių.

Aribos oda išdžiūvo ir karščiavo, akys degė nuo smėlio, bet kelionė patiko. Tuo metu, kai Teodoros pirštai vis dar neramiai čiupinėjo stiklo amuletą, Aribai atrodė, kad karavanų stovykla čia pat. Ji susidomėjusi stebėjo fokusininkus, šokėjus su kaukėmis ir spalvingais kostiumais. Po kurio laiko jau buvo galima pamatyti siūbuojančiais krovinių ryšuliais apkrautus kupranugarius, netrukus jos buvo visai šalia. Nuo tada ėjo paskui karavaną.

Begalinėse platybėse mergaitė pametė bet kokį laiko pojūtį. Kartais ji pavargdavo taip, kad atrodė, negalės žengti nė žingsnio. Bet netrukus jau strikinėjo kaip vėjyje plevėsuojančios raštais išmargintos šilko skaros. Ji jau beveik neprisiminė Parvanės gąsdinimų pragaru, kai tyliai sau dainuodavo. Šimtus metų šiose vietose aidėjo varovų šūksniai. Kai vėjas ginė aštrias smėlio kruopeles dykuma, jai atrodė, kad gieda praeities balsai ir įlieja į širdį drąsos. Į taktą linguojančios gyvulių galvos ir varpelių dzingsėjimas kėlė svaigų magijos įspūdį.

Ariba vedė už pavadžio savo asilą ir niūniavo po nosimi. Asilą įsigijo iš vyno pirklio, kad nereikėtų pačioms nešti kasdienių namų apyvokos daiktų: puodo, šaukštų, odinių taurių ir net kitos drabužių pamainos. Kai Teodora tam vyrui nusišypsojo, gyvulio kaina kaipmat sumažėjo. Vis dėlto Ariba klausė savęs, iš kur Teodora gavo pinigų gyvuliui pirkti. Ji susimąsčiusi žvelgė į kajiną.

– Kas nors atsitiko? – paklausė ši tyliai. Ji kalbėjo graikiškai, pastaruoju metu jos dažnai šnekėjo šia kalba. Iš pradžių mergaitei buvo sunku tarti svetimos kalbos žodžius, bet po truputį išmoko.

Ariba nedrįso klausti.

– Na, gerai, – pagaliau ryžosi, – kaip tu pasieki, kad visi vyrai daro tai, ko tu nori? Į mano pusę jie nė žiūrėt nežiūri.

Teodora prapliupo juoku.

– Ja salam! Tu per jauna tokiam klausimui.

– Sakyk! – paliepė mergaitė valdingai. – Esi mano vergė.

Kajina liūdnai šyptelėjo.

– Tau nepriklauso net skarmalai ant tavęs. Ar pamiršai, kad mano papuošalus iškeitėm į pinigus?

Ariba susigėdusi tylėjo. Nedėkinga taip išdidžiai kalbėti su

Teodora.

– Atleisk, – išsprūdo nejučia.

Teodora meiliai paglostė trumpus juodus jos plaukus ir pasilenkusi prie mergaitės pamerkė akį:

– Nėra nieko lengviau, kaip paversti vyrą vergu. Sakyk, kad jis pats didžiausias didvyris, šypsokis, o retkarčiais glostyk savo krūtis arba klubus. Ir jis ės tau iš delno.

Ar Teodora šaiposi? Ariba nepatikliai žvelgė į ją. Pakilo dulkių kamuoliai, kai pro šalį risnojo Rustamo kupranugariai. Kosėdama ji žvelgė pavymui. Ir kas galėjo pavadinti pirklį mitinio senovės laikų didvyrio vardu? Allahu alam , vienas Alachas težino. Pagal Jurgį ir kepurė, o jo gyvulys tikriausiai gyveno dar graikų karaliaus Aleksandro užkariavimų laikais. Jo kailis karojo palaidomis draiskanomis, kas žingsnis jis taip kriokė, kad iš baimės net blusos turėjo išlakstyti. Jo krovinys pavojingai sviro prie žemės, o ryšulių turinys, rodės, tuoj išbirs. Prajodamas varovas provokuojamai šypsojosi. Jam buvo maždaug keturiolika metų, purvinas turbanas slėpė spuoguotą veidą. Trūko dviejų priekinių dantų.