Агнес Имхоф - Silko kelio karaliene

– Moteris, kuri nešiojo šiuos drabužius, ne tik sirgo niežais, bet ir utėlėmis buvo apėjusi! – skundėsi ji. – Ir kada gi mes pasieksim artimiausią hamamą? – Ji vis prisimindavo garų pirtį tėvo namuose, kur už sienos buvo girdėti ištroškusių kupranugarių baubimas. Vėjo gūsis pūstelėjo į šlapias klešnes, ir mergaitė pašiurpo.

– Gerai, jei iš viso pasieksim, – atsakė nuo kranto Teodora. – Rėjus dar toli.

Ariba smalsiai stebėjo, kaip Teodora po akmenimis kyšteli purviną skiautę.

– Tai kraujas, – susidomėjo ji. – Tu įsipjovei?

Teodora priėjusi arčiau panardino į vandenį rankas ir nusiprausė veidą.

– Ne. Visos moterys kartą per mėnesį kraujuoja, – atsakė trumpai. – Aš net džiaugiuosi, kad prasidėjo.

Aribai jos žodžiai pasirodė keisti, bet nedrįso daugiau klausinėti. Teodora užsisvajojusi žvelgė tolyn, virš akmenuotos upės vagos, kalnų link. Tada neramiai apsidairė.

– Nagi, greičiau lipk iš vandens!

Kai jiedvi priėjo pakrantę gožiančius medžius, Teodora staiga sustojo. Ariba sekė jos žvilgsnį. Tolėliau iš brūzgynų kilo dulkių stulpas.

– Kas ten galėtų būti? – sušnabždėjo Ariba. – Karavanas?

Teodora neatsakė. Jos atsargiai nusėlino per krūmus prie kelio. Bet kai jį priėjo, Teodora taip staiga sustojo, kad Ariba atsitrenkė į ją. Keliu jojo trys vyrai. Tas, kuris priminė vadovą, buvo dar jaunas. Reta barzda neprižiūrėta, ant galvos pūpsojo apvali fetro kepurė, po akimis gulė tamsūs ratilai. Drabužiai ir raudonas apsiaustas buvo nunešioti ir dėmėti. Jis nepriminė pasitikėjimo verto prekeivio. Susirūpinusi mergaitė pastebėjo, kad jis be vienos rankos. Gal jau buvo susidūręs su įstatymo sergėtojais?

– Dvi mergaitės vienos kelyje! – jis žengė arčiau, ir Teodora sustingo. – Jau maniau, kad mums ant kulnų lipa kareiviai, kai pastebėjau žmones vandeny. O Alachai, tai bent laimė!

Kajina tylėjo, Ariba pajuto, kaip šilta Teodoros ranka drėksta. Nedrąsiai pakėlė į ją akis.

– Mes nieko neturim, – ištarė Teodora pagaliau. Ji melavo tvirtu balsu. – Tik vakar patekom pakelių plėšikams į nagus. Dabar teturim tai, kas ant mūsų.

– O mes atidžiau apžiūrėsim, – atšovė vienarankis šypsodamasis. Kitas tylėdamas žaidė savo durklo prie juostos rankena.

Aribai pasidarė neramu. Kas bus, jei jie ras paskutinius Teodoros papuošalus ir pinigus, paslėptus prie juostos? Ji atkišo smakrą.

– Mes nieko neturim. Ar negirdėjai, ką ji pasakė?

Vyras nusijuokė.

– Liesa kaip žiurkė, bet akiplėša, – jis žengė artyn. – Saugokis!

Teodora žvilgtelėjo į ją norėdama įspėti. Ariba ketino pasitraukti, bet vienas iš valkatų atsistojo jai už nugaros.

– Turėtum laikyti liežuvį už dantų.

Jis čiupo Aribą už smakro, į nosį tvokstelėjo baisus dvokas. Prarūgusio alkoholio, sumišusio su salsvu opijaus kvapu, ir smarvės, apie kurios kilmę nesinorėjo galvoti. Ji išsigando, bet jokiu būdu nenorėjo išsiduoti.

– Prieš tėvą gal ir patylėčiau, bet ne prieš tokį mėšlo gabalą!

Valkata, nelaukdamas, kol ji pasigailės savo žodžių, užsimojo. Ariba spėjo pamatyti tik artėjančią į ją purviną ranką, paskiau viskas aptemo.

Kai atsigavo, vis dar gulėjo ant kelio. Tikriausiai kelias akimirkas išbuvo be sąmonės. Apdujusi atsistojo. Prie tų trijų buvo prisidėjęs dar vienas valkata, kuris dabar į ją spoksojo.

– O, mažylė atsigavo! – sušuko tas, kuris jai trenkė. Ir pasičiupinėjo kelnes žemiau juostos, ten, kur buvo patamsėjusios ir dėmėtos. – Na, kaip?

Juodaplaukis vyras, į kurį jis kreipėsi, papurtė galvą.

– Manęs ji nedomina. Turiu jos amžiaus dukterį. Jei Harūno ar Rašido mokesčių rinkėjai nebūtų manęs nuvarę nuo savo žemės, būčiau dabar su ja. – Kiti griausmingai nusikvatojo. – Geriau eisiu pažiūrėsiu, ar negresia pavojus. – Jis pažvelgė į Aribą, ir jai pasirodė, kad mato jo akyse užuojautą. Prieš dingdamas už krūmų, tarsi nuo šalčio smarkiau susisiautė į švarką. Šis judesys išgąsdino mergaitę labiau nei kitų vyrų nuotaikos.

– Jūs turit mūsų pinigus, ko dar reikia? – Teodora vos tvardėsi. Ariba dar ne visai suvokė, kas tas gresiantis pavojus, bet užsikrėtė kajinos baime.

Vadas prisislinko arčiau prie Teodoros. Ariba mirtų iš baimės, jei prie jos taip prisispaustų, bet kajina nė nemirktelėjo. Dygiai šypsodamasis jis pirštu kilstelėjo Teodoros smakrą, kad matytų jos veidą.

– Pavyzdžiui, jūsų nekaltybės.

Kiti vyrai nusikvatojo. Ariba susigūžė. Ji tiksliai nežinojo, ką reiškia pagrobta nekaltybė. Bet tai buvo blogiausia, kas gali atsitikti moteriai, blogiau už mirtį. Drebėdama ji susigūžė.

– Kai tu baigsi, bus mano eilė! – subliuvo vienas. Jam buvo vos per šešiolika, spuoguotu veidu, bet žvelgė į kajiną su neslepiamu geismu. Valkata pradėjo grabinėti Teodoros krūtis. Matyt, laukė, kol ji ims maldauti pasigailėjimo. Nieko panašaus neišgirdęs, prigludo paišinu veidu prie merginos. Ši atsilošė, matyt, vyrukas be galo dvokė.

– Moteris, kuri atvirai rodo savo nekaltybę keliaudama keliu, viešai ją siūlo. Ar ne?

Regis, Teodora atgavo savitvardą. Ji atmetė plaukus, šie sužibo vakaro saulės spinduliuose.

– O ką, jei jos neteko anksčiau, – atsakė įžūliai. Pakėlė akis ir tarsi atsiprašydama nusišypsojo. – Aš gi sakiau: čia nėra ko imti!

Vyras trenkė per veidą taip stipriai, kad ji susvirduliavo. Kiti valkatos nusikvatojo. Pamiršusi savo baimę, Ariba pažvelgė į Teodorą nustebusi. Dainininkei vos per dvidešimt, ji netekėjusi. Lig šiol mergaitė manė, kad netekėjusi moteris ir yra nekalta, – matyt, klydo.

– Harūnas ar Rašidas nepasigailės jūsų už tokį nusikaltimą! – įsikišo mergaitė.

Jos žodžius palydėjo baubiantis juokas.

– Kalifas! – iškošė vienas iš valkatų. – Jis vis tiek mus nukryžiuos. Kodėl gi prieš tai nepasilinksminus?

– Ko mes gaištam su tom bobom? – įsiterpė pagyvenęs vyras. Jis kasėsi tarpkojį, jo veidą vagojančios sutrūkinėjusios raukšlės panėšėjo į blogai išraugintą avies odą. – Imkim jas pagaliau, bet paskui perrėžkim gerkles!

Nors Ariba pirmos pasiūlymo dalies nelabai suprato, bet gerai suvokė, ką reiškia antroji.

Vadas čiupinėjosi diržą.

– Na ką, vis dar vaidinsi didvyrę? – jis pasilenkė ir perplėšė plačių Teodoros kelnių tarpkojį. Kai pamatė, kad susikruvino ranką, akimirką suglumo. Teodora tarsi atsiprašydama nusišypsojo. Vyras piktai nusibraukė kraują į klešnę ir partrenkė kajiną ant žemės. Virpančia širdimi mergaitė stebėjo, kaip kajina atsirėmė ant alkūnių. Plaukai užkrito ant veido, ji išbalo. Pakelės plėšikas ėmė kuistis prie savo kelnių, ir medžiaga subangavo. Jo bendrai šypsodamiesi baksnojo vienas kitą alkūnėmis. Valkata pagaliau atlaisvino diržą. Trūkčiodama pakilo pritvinkusi varpa. Iki Aribos atėjo siaubingas dvokas, mergaitei pasidarė bloga. Kai ant žemės gulinti Teodora mėgino išsisukti, vyras griebė ją už plaukų ir negailestingai prisitraukė.

– Aš tau užkišiu gerklę!

Rankos strampu jis prispaudė prie savęs merginos sprandą, o sveikąja čiupo savo pimpalą. Teodora nusuko veidą. Vyras iš visų jėgų traukė ją prie savęs. Mergina suspaudė lūpas, kai jos veidas įsirėmė į purvo dryžius ant vidinės šlaunų pusės. Ariba sukliko. Valkata pasisuko į ją, ir mergaitė sustingo.

– Kareiviai! – paknopstom atšnopavo tas, kuris buvo dingęs krūmuose. – Skubinkitės! Ten žygiuoja kareiviai, mačiau žvilgant grandinius šarvus.

Vyrai pašoko ant kojų. Suveltabarzdis paleido Teodorą. Ariba puolė prie jos. Plūstelėjo džiaugsmo ašaromis, kai ją apkabino. Vyras neryžtingai spoksojo į pakilusią savo varpą, tada į mergaites. Jo draugai dingo už uolos, tolėliau, kur, matyt, buvo pririšti arkliai. Pasigirdo prunkštimas.