Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Skiriu Entoniui

1568 m. ruduo Čatsvorto rūmai, Derbišyro grafystė Besė

Kiekviena moteris turėtų ištekėti savo pačios labui, nes visą likusį gyvenimą, vyras, kuris puikiai matomas kaip paradinės durys, atstovaus jai. Jeigu ji išsirinks švaistūną, jos kaip kokios vargšės vengs visi kaimynai; nusiviliojus hercogą, ji bus vadinama ponia Šviesybe ir visi bus jos draugai. Ji gali būti pamaldi, išsilavinusi, šmaikšti, išmintinga ir graži, bet jeigu ištekėjo už kvailio, iki pat jo mirties bus „vargšė ponia Kvailė“.

Turiu svarią priežastį gerbti savo nuomonę apie vyrus, nes pati turėjau tris, ir kiekvienas jų, telaimina juos Dievas, buvo tarsi laiptelis link kito vyro, kol sutikau ketvirtąjį, savo grafą, ir dabar esu „miledi Šrousberio grafienė“ — tai garbingiausias titulas tarp visų mano pažįstamų moterų. Viso šito pasiekiau labai stengdamasi ir gaunu geriausią atlygį už tai, ką pasiūlau rinkai. Esu pati save sukūrusi moteris — išpuošei ėjau save ir pateikiau kitiems — tuo didžiuojuosi.

Iš tiesų, nei vienai moteriai Anglijoje nepasisekė labiau negu man. Nors ir turime karalienę soste, ji ten pateko dėl savo motinos nuopelnų ir dėl to, kad kiti tėvo vaikai nieko nepasiekė, o ne dėl savo iškilių talentų. Jeigu Tiudorų dinastijos vyras tęstų tavo padermę, antrąją žiemą tu jį suvalgytum pusryčiams. Jie yra apgailėtini, silpni padarai, o Tiudorų karalienė turi nuspręsti susituokti, gulti į lovą ir tęsti giminę, nes kitaip šalis žlugs.

Jeigu ji mums nepagimdys gražaus protestantų berniuko, pasmerks mus negandoms, nes jos palikuonė — kita moteris: jauna moteris — tuščia, nuodėminga, stabmeldė katalikė. Atleisk, Dieve, už jos klaidas ir apsaugok mus nuo pražūties, kurią ji atneš. Vieną dieną išgirsi vienokią istoriją apie škotų karalienę Mariją, o kitą — kitokią. Tačiau niekada neišgirsi, net jeigu šimtą kartų klausytumeisi, net jeigu tą istoriją pasakotų jos didžiausi gerbėjai — istorijos apie moterį, kuri atsižvelgia į savo interesus, galvoja, kas jai geriau, ir tuokiasi su naudingu vyru. Kadangi dabar moteris tėra dalis nuosavybės, ji apsvarsto, kaip pagerinti savo padėtį, kokia būtų geriausia kaina ir kam priklausys nuosavybės teisė į ją. O kaip kitaip? Nejaugi turėtų pasiduoti nuopuoliui?

Deja, tokią kvailą, jauną moterį įsiūlė man ir mano namams, nors ir trumpai viešnagei, kol jos didenybė karalienė Elžbieta nuspręs, ką daryti su šiuo siaubingai nepageidaujamu svečiu. Žinoma, nei vieni karalystės namai negali užtikrinti tiek linksmybių ir — žinoma — saugumo kaip manieji. Negalima pasitikėti nei vienu Anglijos vyru, išskyrus mano vyrą, kai terasoje šoka gražuolė Salomėja. Tik mūsų namuose tokia drausmė, kad galima apgyvendinti karališko kraujo turinčią karalienę, toks stilius, prie kokio ji pratusi, ir saugumas toks, koks jai butinas. Tik mano naujasis jaunikis yra taip beprotiškai mane įsimylėjęs, kad jaučiasi esąs saugus po tuo pačiu stogu su šia vilioke.

Kol kas niekas nežino apie šį susitarimą; viską sutarėme slapčia tarpusavyje, aš ir mano draugas, ministras Viljamas Sesilis.

Vos tik ši netikusi, apdriskusi karalienė atvyko į Vaitheiveną (ją iš Škotijos atgabeno maištingieji lordai), Sesilis per nepažįstamą pasiuntinį atsiuntė trumpą žinutę klausdamas, ar ją apgyvendinčiau, atsakiau vienu žodžiu: taip. Tikrai taip! Jaučiuosi pagerbta, kad Sesilis manimi pasitiki. Toks pasitikėjimas atneša puikių naujų iššūkių, o tokie iššūkiai būna gerai atlyginami. Šis naujasis Elžbietos pasaulis tinka tiems, kurie pastebi jiems skirtas progas ir jas išnaudoja. Sesilis gali manimi pasikliauti. Aš ją globosiu ir būsiu jos draugė, apgyvendinsiu ir maitinsiu ją, elgsiuosi su ja pagarbiai lyg su karaliene ir saugosiu kaip mažą paukštelį lizde, kiek jam reikės, kol ją sveiką atiduosiu budeliui.

1568 m. ruduo Hamptonų teismo rūmai Džordžas

Nesu niekieno įgaliotinis. Mano nuomonės nenupirksi. Nesu samdinys. Nesu Sesilio šnipas ar budelis. Dievaži, kai tokie prasti reikalai, norėčiau būti ne čia, ne Londone, o namuose, Čatsvorto rūmuose, su savo mieląja, naiviąja Bese paprastoje šalyje, toli nuo sąmokslų ir grėsmės būti teisiamam. Negaliu sakyti, kad esu laimingas. Negaliu sakyti, kad man visa tai patinka. Bet atliksiu savo pareigą — Dievas mato, visada atlieku savo pareigas.

— Jus pakvietė tik tam, kad škotų karalienei Marijai užsakytų mirtį, — sušnypštė man į ausį Tomas Hovardas, pasivijęs mane Hamptonų teismo rūmų galerijoje. Jie uždarė langines, kad galėtų jas nuvalyti, todėl ši vieta ankstyvose vakaro sutemose atrodė tamsi. Ant sienų kabantys paveikslai tarsi pabalę klausytojai linko pirmyn, kad išgirstų, kaip Hovardas stveria mane už rankos, kad perspėtų dėl pavojų, kurių aš jau bijau.

— Sukelsime įtarimą. Nieko daugiau. Neapsigaukite. Sesilis nusprendė, kad ši karalienė kėlė grėsmę karalystei nuo pat tos minutės, kai gimė. Ji mano, kad pabėgo nuo priešų Škotijoje į Anglijos prieglobstį, bet tik pakeiti vieną pavojų kitu. Sesilis nusprendė, kad ji turi mirti. Tai trečiasis bandymas ją nuteisti. Mes būsime jos budeliai, neturintys savo nuomonės.

Pažvelgiau žemyn į Hovardą. Jis — žemas žmogus, puikiai apsirengęs, tvarkingas, kruopščiai apkirpta juoda barzdele ir labai tamsiomis akimis. Šiandien jis beveik įsiutęs puola karalienės ministrą. Mes visi pykstame ant Sesilio, visi senieji lordai, bet Hovardui tai svarbiau nei bet kuriam kitam. Jis — karalienės pusbrolis, Hovardų šeimos galva, jis — Norfolko hercogas, norys būti jos vyriausiuoju patarėju, bet ji pasikliauja ir visada pasikliovė Sesiliu.

— Mane paskyrė pati karalienė, kad stebėčiau jos pusseserės, škotų karalienės, elgesį. Nesu budelis, — tariau su tyliu pasididžiavimu. Pro šalį einąs vyras sulėtino žingsnį lyg būtų nugirdęs mūsų pokalbį.

Hovardas papurtė galvą, nepritardamas mano naivumui.

— Elžbieta turbūt norės reabilituoti škotų karalienės vardą. Deja, Viljamas Sesilis negarsėja kilniaširdiškumu. Jis nori, kad protestantai valdytų Škotiją taip, kaip valdo Angliją, o katalikė karalienė atsidurtų kalėjime arba karste. Abu variantai jam vienodai tiktų. Jis niekada nepripažins, kad ji nekalta ir reikia ją grąžinti į sostą.

Negaliu ginčytis su erzinančiu Hovardo teisumu. Žinau, kad jis sako tiesą. Bet skelbia ją daug garsiau ir tiesiau, negu man patinka. Už širmų gali būti kas nors pasislėpęs. Nors nepažįstamasis praėjo pro šalį, bet jis tikriausiai girdėjo šio pokalbio dalį.

— Ša, — nutildžiau ir nusivedžiau prisėsti, kad galėtume šnibždėtis. Atrodėme kaip sąmokslininkai, bet dabar visi dvariškiai taip atrodo.

— Ką galime padaryti? — paklausiau tyliai.

— Sesilis norėjo sužinoti, kokių yra įrodymų prieš škotų karalienę, kad nuspręstų, ar jai reikia atiduoti sostą, ar ji tinkama valdyti. Ką galime padaryti, kad su ja būtų teisingai pasielgta?

— Privalome ją išgelbėti, — tvirtai nusprendė Hovardas. — Turime pranešti, kad ji nekalta dėl savo vyro žmogžudystės, ir ją reikia grąžinti į Škotijos sostą. Tenka paklūsti jos reikalavimui būti Elžbietos įpėdine. Reikia patvirtinti, kad ji — Anglijos sosto įpėdinė, kai... — jis nutilo. Net Hovardas nedrįsta užsiminti apie savo pusseserės karalienės mirtį. — ...kai bus tinkamas laikas. Tik patvirtinus Marijos Stiuart įpėdinystę, būsime saugūs, nes žinosime, kas bus kitas monarchas. Mes turime teisę žinoti įpėdinį. Turime kovoti už ją taip, tarsi kovotume už save.