Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Turbūt mano įbrolis įsilaužė į papuošalų kambarį ir pavogė juos. Mano netikras brolis, kuris prisiekė būti ištikimas, išdavė mane; mano vyras Botvelas, kuris prisiekė laimėti, buvo nugalėtas. Mano sūnus Džeimsas, mano brangiausias sūnus, mano kūdikėlis, mano vienintelis įpėdinis, kurį prisiekiau saugoti, yra priešų rankose. Mes sulaužėme priesaiką, mes esame išdavikai, ir visi esame išduoti. O aš — nepaisant laisvės siekio — vėl esu sugauta.

Maniau, kad mano pusseserė Elžbieta iš karto supras, jeigu jau žmonės sukilo prieš mane Škotijoje, tai ir jai kyla grėsmė Anglijoje. Koks skirtumas? Rien du tout! [1] Abejose šalyse valdome neramaus būdo žmones, kurie suskirstyti į tam tikrus regionus, kurie šneka ta pačia kalba, per amžius ilgisi karaliaus, bet teranda karalienę, kuri užimtų sostą. Galvojau, kad ji suvoks, jog mes, karalienės, turime laikytis išvien. Jeigu žmonės mane žemins ir vadins kekše, tai kas gi jiems trukdys užgaulioti ją? Bet ji nenuovoki, o Dieve! Ji labai nenuovoki! Ji tokia nerangi ir kvaila, o aš negaliu pakęsti nenuovokumo ir kvailumo. Kol reikalauju, kad mane saugiai palydėtų į Prancūziją — nes mano prancūziškoji šeima iš karto sugrąžins mano sostą Škotijoje — ji svyruoja ir dvejoja, sušaukia susirinkimą, išsikviečia advokatus, patarėjus, teisėjus, jie visi susirenka Vestminsterio rūmuose.

Ką jie sprendžia, dėl Dievo meilės? Dėl ko jie tariasi? Ką ten reikia žinoti? Exactement! [2] Nieko! Jie sako, kad kai mano vyras, kvailys Darnlis, nužudė Deividą Ricą, aš prisiekiau, jog atkeršysiu, ir įkalbėjau kitą savo meilužį, Botvelo grafą, sukelti sprogimą, išmesti iš lovos ir pasmaugti, kai jis bėgo per sodą nuogas.

Beprotybė! Tarsi kada leisčiau pulti bet kurį karališkojo kraujo turintį asmenį, net trokšdama keršto. Mano vyras turėtų būti toks pat nepaliečiamas, kaip ir aš. Karališkosios šeimos narys yra šventas lyg Dievas. Tarsi kažkas galėtų kurti tokį absurdišką sąmokslą. Tik idiotas sprogdintų visą namą, kad užmuštų žmogų, kai jį galima tyliai uždusinti pagalve, kol miega girtas! Tarsi Botvelas, protingiausias ir sukčiausias žmogus Škotijoje, siųstų tuziną vyrų ir naudotų parako statines, kai šiam poelgiui užtektų tamsios nakties ir aštraus peilio.

Pagaliau blogiausia yra tai, kad jie sako, jog atsilyginau už šį nevykusį nužudymą, nes pabėgau su žudiku, Botvelo grafu, svetimavimo aistroje susilaukiau vaikų, ištekėjau už jo iš meilės ir paskelbiau karą savo žmonėms tiesiog iš gryno suktumo.

Aš dėlto nekalta. Nekalta ir dėl žmogžudystės. Tai tiesa, o tie, kurie negali patikėti, jau seniai buvo nusprendę manęs nekęsti už mano turtus, grožį, religiją arba už tai, kad gimiau būti didi. Šie kaltinimai tėra niekingas šmeižtas, calomnie vile [3] . Paprasčiausiai kvaila kartoti tai žodis į žodį, o Elžbietos taryba ketina tai daryti. Visiška kvailystė patikėti juo kaip oficialiu pasitarimu. Jeigu išdrįsi pasakyti, kad Elžbieta svetimauja su Robertu Dadliu ar bet kuriuo kitu iš tuzino vyrų, kurie per tuos skandalingus valdymo metus buvo minimi šalia jos, pradedant nuo patėvio Tomo Seimuro, kai ji buvo mergaitė, tave atitemps į teismą, o budelis nurėš tau liežuvį. Ir tai yra teisinga ir tinkama. Karalienės reputacija neteršiama jokiais komentarais. Karalienė turi atrodyti tobula.

Bet jeigu pasakysi, kad aš svetimauju, nors esu tokia pat karalienė, kaip ir ji, nes iš abiejų tėvų turiu karališkojo kraujo, kurio jai stinga, gali tai kartoti Vestminsterio rūmuose bet kuriam pašaliečiui, kuris tik klausosi, ir vadinti įrodymais.

Kodėl ji tokia kvaila, kad skatintų apkalbas apie karalienę? Negi nemato, kad leisdama šmeižti mane, ji kenkia ne tik man, bet ir mano socialinei padėčiai, kuri lygiai tokia pati kaip ir jos? Negerbdama manęs, ji netenka savo spindesio. Turėtume abi ginti savo valstybę.

Aš esu karalienė; karalienėms taikomos kitokios taisyklės. Turėjau iškęsti tam tikrus įvykius kaip moteris, kurios niekada nepavadinčiau karaliene. Nesustočiau į tokias net pažiūrėti. Taip, aš buvau pagrobta, įkalinta, išprievartauta — bet niekada, niekada dėl to nesiskųsiu. Mano kaip karalienės asmuo turi būti nepaliestas, mano kūnas visada šventas, mano esybė nesutepta. Ar norėčiau netekti tokios magiškos galios vien tam, kad galėčiau padejuoti dėl savo žaizdų? Ar norėčiau iškeisti savo didybę į malonų paguodos žodį? Labiau norėčiau vadovauti ar verkšlenti dėl savų klaidų? Ar norėčiau įsakinėti vyrams, ar prie židinio raudoti kartu su kitomis nuskriaustomis moterimis?

Žinoma. Atsakymas paprastas. Bien sûr. Niekas neturėtų manęs gailėtis. Jie gali mane mylėti, manęs nekęsti ar bijoti. Bet niekada niekam neleisiu savęs gailėti. Žinoma, kai jie manęs klausia, ar Botvelas su manimi žiauriai elgėsi, aš nieko neatsakau, ničnieko, nei žodžio. Karalienė nesiskundžia, jeigu su ja negailestingai elgiamasi. Karalienė neigia, kad taip galėjo nutikti. Negaliu savęs apvogti, negaliu netekti savo dieviškumo. Galbūt mane engė, bet aš visada tai neigsiu. Nesvarbu, ar sėdžiu soste, ar esu apdriskusi — vis tiek esu karalienė. Nesu prasčiokė, kuri viliasi gauti teisę dėvėti velvetą arba visą gyvenimą gyventi įsisupus į naminį audeklą. Aš visa galva aukščiau, negu tie paprasti vyrai ir moterys. Mano didybė buvo nulemta, esu Dievo išrinktoji. Nejaugi jiems taip sunku suprasti? Galėčiau būti pati prasčiausia moteris visame pasaulyje, bet vis tiek būčiau karalienė. Galėčiau šėlti su būriu Italijos ministrų, pulku botvelų, rašyti jiems meilės eiles ir vis tiek būčiau karalienė. Jie gali priversti mane pasirašyti šimtus atsižadėjimo raštų ir užrakinti kalėjime amžiams, bet vis tiek būsiu karalienė, o žmogus, kuris sėdi mano soste bus užpuoliku. Je suis la reine. Esu karalienė iki mirties. Tai nėra pareigos, profesija — tai kraujo paveldas. Būsiu karalienė, kol mano gyslomis tekės kraujas. Aš tai žinau. Visi žino. Netgi jie, tie kvailiai, puikiai tą žino.

Jeigu jie nori manęs atsikratyti, yra tik vienas būdas, bet jie niekada nedrįs to padaryti. Jeigu jie nori manęs atsikratyti, jie turės nusidėti dangaus nustatytai tvarkai. Jie turės nusižengti Dievo įstatymams. Jeigu jie norės manęs atsikratyti, turės nukirsti man galvą.

Tik pagalvokite!

Vieninteliu atveju liausiuosi būti Dovagerio Prancūzijos karaliene, Škotijos karaliene ir vienintele Anglijos sosto paveldėtoja — kai būsiu mirusi. Jie turės mane nužudyti, jeigu nori, kad atsisakyčiau savo sosto. Lažinuosi iš savo titulo, turtų ir gyvybės, kad jie neišdrįs to padaryti. Liestis prie manęs žiauriomis rankomis būtų toks pats nusikaltimas, kaip iš dausų išmesti angelą, tokia pat nuodėmė, kaip dar kartą nukryžiuoti Kristų. Aš nesu paprasta moteris, esu šventa karalienė, sėdžiu aukščiau, negu bet kuris mirtingasis; tik angelai yra aukščiau manęs. Mirtingieji negali nužudyti tokios būtybės kaip aš. Esu patepta šventuoju aliejumi, esu Dievo išrinktoji. Esu neliečiama. Jie gali manęs bijoti ir nekęsti, jie gali netgi neigti mano buvimą. Bet jie negali manęs nužudyti. Ačiū Dievui, bent jau tuo esu tikra. Visuomet būsiu tuo tikra.

1568 m. žiema Čatsvortas Besė

Turiu naujienų iš savo vyro, grafo, apie tardymą Vestminsteryje. (Vis dar esu neseniai ištekėjusi, todėl mėgstu sakyti „mano vyras, grafas“). Jis rašo beveik kasdien, kad papasakotų, kaip jam neramu, o aš atsakau siųsdama naujienas apie jo vaikus ir save, apie namie keptus pyragus ir geriausią Čatsvorto sidrą. Jis sakė, kad jam slapta buvo parodyti laiškai, kurie yra neginčytinas įrodymas. Ištekėjusios karalienės meilės laiškai skirti vedusiam Botvelo grafui, kurie kursto jį nužudyti karalienės vyrą, vargšą jauną lordą Darnlį, kur parašyta, kaip ji dega aistra grafui. Gašlios poemos, žadamos malonumų naktys ir prancūziški malonumai yra ypatingai akcentuojami.