Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Karalienė pamoja ranka, ją lydinčios damos paklusniai pakyla ir išsiskirsto pakankamai toli, kad negirdėtų pokalbio.

— Turiu jums ir Besei užduotį, jeigu norite man pasitarnauti, — tarė ji.

— Ko tik pageidausite, jūsų šviesybe, — galvoje sukasi įvairios mintys. Ar ji gali norėti praleisti šią vasarą pas mus? Besė dirbo Čatsvorto rūmuose nuo pat tada, kai buvęs vyras juos nupirko. Dirbo būtent tam, kad galėtų priimti karalienę, kai ji keliauja į Šiaurę. Kokia būtų garbė, jeigu ji norėtų atvykti. Kiek būtų džiaugsmo man ir Besei, kuri taip ilgai tai planavo.

— Man sakė, kad jūsų veikla, nukreipta prieš škotų karalienę, mano pusseserę, nieko aiškaus nenustatė. Pasinaudojau Sesilio patarimu ieškoti įkalčių, kol pusė mano dvariškių pradėjo knaisiotis po mėšlą ieškodami laiškų, laikytis įsitvėrus žodžių, kuriuos kambarinės sekdamos už miegamojo durų girdėjo. Bet jokių įrodymų nėra, tiesa? — ji nutilo laukdama pritarimo.

— Nieko, išskyrus apkalbas ir kelis įrodymus, kurių škotų lordai nesiteikia viešai pateikti, — pasakiau taktiškai. — Aš atsisakiau priimti bet kokį slaptą šmeižtą kaip įrodymus.

Ji palinksėjo:

— Nepriimtumėt, a? Kodėl ne? Manote, kad noriu, jog man tarnautų toks išrankus vyras? Ar nesat per geras, kad tarnautumėt karalienei? Manote, kad gyvename gražiame pasaulyje, kad galite pirštų galiukais pratipenti nesušlapęs kojų?

Nuryju seiles, nors burna išdžiūvusi. Meldžiu Dievą, kad ji būtų nusiteikusi teisingumui, o ne sąmokslui. Kartais iš baimės ji prisigalvoja beprotiškiausių dalykų.

— Jūsų šviesybe, jie nepateikė laiškų kaip įrodymo kruopščiam tyrimui, jie neparodė jų karalienės Marijos patarėjams. Aš nenorėjau jų slapta peržiūrėti. Tai neatrodė...teisinga.

Jos žvilgsnis persmelkė kiaurai:

— Yra tokių, kurie sako, kad ji nenusipelnė teisingumo.

— Bet juk mane teisėjauti paskyrėte jūs. — Kvailas atsakymas, bet ką turėjau sakyti? — Turiu būti teisingas, jeigu atstovauju jums, jūsų didenybe. Jeigu atstovauju karalienės teisingumui, negaliu klausytis paskalų.

Jos veidas kietas lyg kaukė, bet tada prasiveržė jos šypsena.

— Jūs tikrai garbingas žmogus, — tarė ji. — Ir būčiau laiminga, jeigu nuo jos vardo išnyktų bet koks įtarimo šešėlis. Ji — mano pusseserė, taip pat karalienė, ji turėtų būti draugė, o ne kalinė.

Linktelėjau. Elžbieta — tai moteris, kurios nekaltai motinai nukirto galvą be priežasties. Žinoma, ji juk turėtų palaikyti neteisingai apkaltintą moterį?

— Jūsų šviesybe, mes turėjome panaikinti įkalčius, kurie buvo prieš ją pateikti. Bet jūs nutraukėte apkaltą, nepriėjus jokių išvadų. Jos vardas turėtų būti visiškai nesuteptas. Turėtume išspausdinti savo nuomonę ir pranešti, kad ji dėl nieko nekalta. Dabar ji gali būti jūsų draugė. Ją galima paleisti.

— Neskelbsime, kad ji nekalta, — įsakė ji. — Kokia man iš to nauda? Bet ją reikėtų grąžinti į jos šalį, į jos sostą.

Nusilenkiau.

— Na, taip ir galvojau, jūsų šviesybe. Jūsų pusbrolis Hovardas sako, kad pradžioje jai prireiks gero patarėjo ir mažos armijos, kad užtikrintų saugumą.

— Ak, taip? Sako? Kokio gero patarėjo? — klausia ji piktai. — Kam tu ir mano gerasis pusbrolis siūlote valdyti Škotiją vietoje Marijos Stiuart?

Suabejojau. Su karaliene visada taip, niekada negali žinoti, kada patekai į spąstus.

— Bet ką, kas, jūsų manymu, būtų tinkamiausias, jūsų šviesybe. Serą Fransį Knolį? Serą Nikolasą Trokmortoną? Heistingsą? Bet kokį patikimą didiką?

— Man pranešė, kad Škotijos lordai ir regentai geriau valdo ir yra geresni kaimynai, negu buvo ji, — tarė ji sunerimusi. — Mane informavo, kad ji būtinai vėl ištekės, o kas, jeigu išsirinks prancūzą arba ispaną ir padarys jį Škotijos karaliumi? Jeigu per ją pikčiausi mūsų priešai atsidurs prie pat mūsų pasienio? Dievaži, jos skonis visada buvo siaubingas.

Žmogui, kuris šiame dvare išbuvo tiek pat ilgai kiek aš, sunku nepastebėti įtaraus Viljamo Sesilio tono kiekviename žodyje. Jis tiek kalė jai į galvą, kad reikia siaubingai bijoti Prancūzijos ir Ispanijos, kad nuo pat tos dienos, kai atsisėdo į sodą, ji nedaro nieko kito, tik kuria bauginančias intrigas ir ruošiasi karui. Ji turi daug priešų, nors galėjo turėti tiek pat sąjungininkų. Ispanijos karalius Pilypas turi daug tikrų draugų Anglijoje, jo šalis yra geriausia mūsų prekybos partnerė, o Prancūzija yra arčiausia mūsų kaimynė. Išgirdus Sesilio patarimus, galima pagalvoti, kad viena valstybė yra Sodoma, o kita — Gomora. Esu dvariškis, kol kas nieko nesakau. Tyliu, kol pamatau, kad šios moters sužadintas protas aprimo.

— Jeigu ji atgaus savo sostą ir ištekės už priešo? Ar turėsime kada ramybę prie šiaurinio pasienio, kaip manai, Talbotai? Ar pasitikėtum tokia moterimi, kaip ji?

— Jums nereikia baimintis, — ėmiau raminti. — Jokia škotų armija nepraeitų pro šiaurėje esančius jūsų lordus. Galite pasitikėti savo lordais, vyrais, kurie ten buvo visada. Persis, Nevilis, Deikras, Vestmorlandas, Nortumberlandas — senieji lordai. Mes saugome jūsų pasienį, jūsų šviesybe. Galite mumis pasitikėti. Mes apsiginklavę, į kariuomenę imame vyrus ir juos apmokome. Jau šimtus metų saugome šiaurines žemes. Škotai niekada mūsų nenugalėjo.

Ji nusišypso, man pritardama:

— Žinau. Tu ir taviškiai buvo geri mano draugai. Ar manai, kad galiu patikėti škotų karalienei valdyti Škotiją mūsų naudai?

— Žinoma, kai ji grįš, turės pakankamai darbo, kad atkurtų savo valdymą. Neturime bijoti jos priešiškumo. Ji norės su mumis gerai sutarti. Ji nesusigrąžins sosto be draugystės. Jeigu jūsų kariuomenė padės jai susigrąžinti sostą, ji bus amžinai dėkinga. Galite įpareigoti ją susitarimu.

— Manau, taip, — palinksėjo ji. — Tikrai taip manau. Be to, negalime jos laikyti čia, Anglijoje. Nėra jokio motyvo, kad ją čia laikytume. Negalime įkalinti nekaltos karalienės. Ir mums patiems geriau, kad ji grįžtų į Edinburgą, negu pabėgtų į Paryžių ir pridarytų daugiau bėdų.

— Ji — karalienė, — tariau paprastai. — To negalima nuneigti. Karaliene gimė ir buvo ja įšventinta. Tai Dievo valia, kad ji sėdėtų soste. Ir, žinoma, mums geriau, kad ji atneštų škotams taiką, negu dabartinė padėtis, kai jie kovoja tarpusavyje. Išpuoliai prie šiaurinio pasienio buvo baisesni, kai ji buvo nuversta. Dabar, kai Botvelas yra įkalintas, pasienio užpuolikai nieko nebijo. Bet kokia taisyklė yra geresnė, nei jokios. Ir, žinoma, jeigu ne mes, tai prancūzai ir ispanai grąžins ją, tiesa? Jeigu jie grąžins ją į sostą, svetima kariuomenė atsidurs ant mūsų slenksčio. Ji bus jiems dėkinga, o mums baigsis labai prastai.

— Taip, — tarė ji tvirtai, tarsi būtų priėmusi sprendimą. — Aš irgi taip manau.

— Galbūt galite prisaikdinti ją kaip savo sąjungininkę? — pasiūliau. — Geriau sudaryti sandėrį su karaliene, dviejų karalienių sandėrį, negu derėtis su grobiku, netikru Škotijos vadovu. Akivaizdu, kad jos įbrolis kaltas dėl žmogžudystės ir dar baisesnių nusikaltimų.

Negalėjau pasakyti daugiau nieko, kas galėtų ją dar labiau nudžiuginti. Ji linkteli ir pakėlusi ranką liečia perlų vėrinį. Ant kaklo ji segi nuostabų trigubą storą juodų perlų vėrinį.

— Jis sučiupo ją, — raginu Elžbietą. — Ji nuteista karalienė. Sučiupo prieš jos pačios valią ir įkalino. Tai nusikaltimas prieš įstatymus ir prieš dangų. Juk nenorite turėti reikalų su tokiu negailestingu žmogumi. Negi jis gali toliau puikiai gyventi, kai užpuolė savo karalienę?