Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Jis pastebėjo, kad dvejoju. Du vyrai praeidami smalsiai į mus sužiuro. Pasijutau demaskuotas, tad atsistojau.

— Eime su manimi, — pasiūlė Hovardas. — Ir klausyk. Turime kovoti už ją taip, tarsi tikrai kovotume už save. Tarkime, leidžiame Sesiliui įkalinti ją, sufabrikuoti kaltinimus žmogžudyste ir apkaltinti. Kaip manote, kas nutiktų po to?

Lūkuriuoju.

— O jeigu po to jis nuspręs, kad aš keliu grėsmę karalystei? Kas tada? Kas, jei po manęs, jis pasirinks jus?

Bandžiau nusijuokti:

— Labai abejoju, kad jis apkaltins jus arba mane. Mes — didingiausi Anglijos vyrai. Aš esu didžiausias žemvaldys Trento šiaurėje, o jūs — karalienės pusbrolis ir hercogas.

— Taip. Todėl mums ir gresia pavojus. Mes esame jo varžovai kovoje dėl valdžios. Jis sunaikins kiekvieną, kuris jam trukdys. Šiandien prieš jo teismą stoja škotų karalienė. Rytoj galiu būti aš arba bet kuris kitas, kas drįso mesti jam iššūkį: Persio, Deikro, Sasekso, Arundelio, Dadlio, Šiaurės lordai, jūs. Jį reikia sustabdyti. — Hovardas savo žemu balsu dudeno man į ausį. — Ar nesustabdytumėt jo, jeigu galėtumėt?

— Tai neįmanoma, — užginčijau. — Karalienė pati renkasi savo patarėjus, juo pasitiki taip, kaip niekuo kitu. Jis buvo šalia nuo tada, kai ji buvo jauna princesė. Kuo galėtume jį apkaltinti?

— Kad pavogė Ispanijos auksą! Kad beveik privedė juos iki karo! Kad pavertė Prancūziją priešu! Kad privedė pusę šalies iki išdavystės, nes nuolatos įtarinėja ir šnipinėja žmones, kurie nieko kito nenori, tik garbinti pagal senuosius papročius! Pažiūrėkite į dvarą! Ar esate kada nors buvęs dvare ir jautę tokią baimę? Jame pilna šnipų ir sąmokslų.

Pritariamai palinksėjau. To nepaneigsi. Prieš katalikus nukreipta Sesilio baimė ir jo neapykanta užsieniečiams klaidžioja po Angliją.

— Paskutinė jo kvailystė yra blogiausia, — piktai dėstė Hovardas. — Kai dėl blogų oro sąlygų laivas švartuojasi mūsų uoste, jis būna užgrobtas! Mūsų šalis paverčiama piratų valstybe, o jūros dėl to tampa nesaugios laivininkystei.

Negaliu nepritarti. Gabenantis lobį Ispanijos laivas buvo atpūstas į Plimutą, kur tikėjosi prieglobsčio, o Sesilis, vargingo vyro sūnus, negalėjo atsisakyti aukso, kuris buvo laive. Jis pavogė tą auksą — paprasta ir aišku. Todėl dabar ispanai grasina prekybos blokada, netgi karu, jeigu negrąžinsime lobio. Mes labai prastoje padėtyje, ir visa tai dėl Sesilio klaidų, bet Anglijos karalienė juo pasitiki.

Hovardas sunkiai tvardė savo pasipiktinimą:

— Prašau, Dieve, neleisk išvysti tos dienos, kai jūs pas mane ateisit ir pasakysit, kad aš teisus, jog jo bijau, kad turėjome gintis, bet dabar jau per vėlu, ir vienas mūsų stoja prieš teismą dėl sufabrikuotų kaltinimų. Dieve, prašau, kad jis nesunaikintų mūsų vienas po kito, kai mes per daug patiklūs, kad patys apsigintume, — jis nutilo. — Jis — tikras siaubūnas. Jis verčia mus bijoti įsivaizduojamų priešų tam, kad nesisaugotume jo ir mūsų vyriausybės. Taip smarkiai saugomės užsieniečių, kad pamirštame stebėti savo draugus. Kad ir kaip ten būtų, saugokite savo užnugarį, o aš saugosiu savąjį. Kol kas daugiau nieko blogo apie Sesilį nesakysiu. Saugosit paslaptį? Nepratarsit nei žodžio?

Jo žvilgsnis įtikino mane labiau, negu bet koks argumentas. Jeigu vienintelis Anglijos hercogas, pačios karalienės pusbrolis, bijo savo žodžių, kuriuos išsakė vyrui, esančiam vos aukštėliau, negu karališkasis tarnas — tai įrodo, kad tarnas tapo galingas. Visi bijome Sesilio surinktų žinių, šnipų tinklo, augančios nebylios galios.

— Tai liks tik tarp mudviejų, — tyliai pažadėjau. Apsidairiau, ar nieko nėra taip arti, kad jį išgirstų. Mane stebina, kad aš, Anglijos didingiausias grafas, ir Hovardas, vienintelis Anglijos hercogas, turime bijoti slapta pasiklausančių žmonių. Bet taip yra. Tokia tapo Anglija per šiuos dešimt Elžbietos valdymo metų: vieta, kur žmogus bijo savojo šešėlio. O per pastaruosius dešimt metų mano gimtoji Anglija, rodos, tapo pilna šešėlių.

1568 m. žiema Boltono pilis Marija

Atsisakau, griežtai atsisakau dėvėti ką kitą, išskyrus savo sukneles. Mano gražiosios suknelės, kailiai, nuostabios nėriniuotos apykaklės, aksomas, auksinės medžiagos apatiniai sijonai liko Holirudhauso rūmuose, apibarstyti kvapiais milteliais, įdėti į muslino maišus ir pakabinti drabužinėje. Dėvėjau šarvus, kai išjojau su Botvelu, kad pamokyčiau savo maištaujančius lordus, bet paaiškėjo, kad nesu nei mokytoja, nei karalienė, nes jie mane įveikė, areštavo, susekė Botvelą kaip kokį nusikaltėlį. Mane įkalino. Būčiau mirusi Lochleveno pilyje, jeigu nebūčiau ištrūkusi savo gudrumo dėka. Dabar, čia — Anglijoje, jie mano, kad aš nusileidau iki tokio lygio, kad vilkėčiau dėvėtas sukneles. Jie galvoja, jog esu pakankamai pažeminta, kad tenkinčiausi aptrintomis Elžbietos suknelėmis.

Jie tikriausiai išprotėję, jeigu tikisi, kad gali elgtis su manimi kaip su eiline moterimi. Aš nesu eilinė moteris. Aš pusiau dieviška būtybė. Turiu savo vietą, nepaprastą vietą tarp angelų ir kilmingųjų. Dausose yra Dievas, Dievo Motina, Jos Sūnus, o žemiau jų, lyg dvariškiai, yra įvairių pareigybių angelai. Žemėje kaip ir danguje yra karalius, karalienė ir princai, žemiau jų yra kilmingieji, netituluota kaimo bendruomenė, darbo liaudis ir skurdžiai. Ant pačio žemiausio laiptelio, vos aukščiau už gyvulius yra vargšės moterys: moterys, kurios neturi namų, vyrų ar turto.

O aš? Aš esu du viename: antra svarbiausia būtybė pasaulyje — karalienė ir pats žemiausias padaras: moteris, neturinti namų, vyro ar turtų. Aš esu triskart karalienė, nes gimiau būdama Škotijos karaliene, Škotijos karaliaus Džeimso V dukra, ištekėjau už Prancūzijos dofino ir su juo paveldėjau Prancūzijos karūną. Be to, esu vienintelė teisėta Anglijos sosto paveldėtoja, nes esu Anglijos karaliaus Henriko VIII sesers anūkė, nors jo pavainikė duktė Elžbieta užgrobė mano vietą.

Bet voilà ! Kartu esu ir žemiausias padaras, vargšė moteris be vyro, kuris suteiktų savo pavardę arba apsaugą, nes mano vyras, Prancūzijos karalius, po karūnavimo išgyveno vos metus, o Škotijos karalystė surengė maištą prieš mane ir prievarta nušalino. Mano pretenzijas į Anglijos sostą atmetė gėdinga raudonplaukė bjaurybė Elžbieta, kuri sėdi mano vietoje. Aš esu toji, kuri turėtų būti didingiausia moteris Europoje, bet esu tiek pažeminta, kad tik jos parama išgelbėjo man gyvybę, kai škotų maištininkai laikė įkalinę ir grasino nugalabyti. Tik jos geraširdiškumo dėka dabar esu apgyvendinama Anglijoje.

Man tik dvidešimt šešeri, o jau spėjau nugyventi tris gyvenimus! Nusipelniau aukščiausios vietos pasaulyje, o esu žemiausioje. Bet vis tiek esu karalienė, esu tris kartus karalienė. Gimiau Škotijos karaliene, buvau karūnuota Prancūzijos karaliene ir esu Anglijos karūnos paveldėtoja. Ar gali būti, kad mano didybę atspindės tik dėvima šermuonėlio kailio apykaklė?

Savo damoms, Merei Seton ir Agnesei Livingstoun, sakau, kad jos gali pasakyti mano šeimininkams, lordui ir ledi Skoup iš Boltono pilies, kad visos mano suknelės, mano mėgstamiausi daiktai ir mano asmeniniai baldai turi būti nedelsiant atgabenti iš Škotijos, kad nedėvėsiu nieko, išskyrus savo gražiuosius rūbus. Sakau joms, kad geriau jau liksiu apdriskusi, negu dėvėsiu ką nors ne iš karalienės drabužinės. Tupėsiu ant grindų, jeigu negalėsiu sėdėti soste po valstybės herbu.

Jie skuba man paklusti, tai — mano mažytė pergalė. Dideli vežimai rieda keliu iš Edinburgo veždami mano sukneles, mano rašomąjį stalą, mano patalynę, mano sidabrinius stalo įrankius, mano baldus, bet bijau, kad praradau visus savo papuošalus. Gražiausi, tarp jų ir brangieji juodieji perlai, dingo iš mano papuošalų skrynių. Puikiausi Europos perlai, trigubi tarpusavyje derančių, retų juodųjų perlų karoliai. Visi žino, kad jie mano. Kas gali būti tiek nedoras, kad norėtų pralobti iš mano netekties? Kas turi pakankamai įžūlumo, kad puoštųsi karalienės perlais, vogtais iš jos lobyno? Kas būtų tiek puolęs, kad jų norėtų, turint omenyje, kad jie buvo pavogti, kai kovojau už savo gyvybę?