Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Galvoju apie visus teisėjus — savo vyrą, jaunąjį Tomą Hovardą, jo draugą Sasekso grafą, senąjį serą Ralfą Sadlerį, Robertą Dadlį ir savo gerą draugą Viljamą Sesilį, Nikolasą Beikoną, serą Tomą Persį, serą Henrį Heistingsą ir visus kitus — skaitančius šią nesąmonę nuostabos iškreiptais veidais, bandančius patikėti, kad moteris, planuojanti savo vyro žmogžudystę, prikištų į rūsius parako ir praleistų naktį prieš sprogimą namuose, prie sergančio vyro lovos, rašydama savo bendrui meilės eiles. Taip absurdiška, kad net įdomu, kaip jų neišvarė iš posėdžio.

Bet jie yra sąžiningi, galvoti, labai gerbiami vyrai. Jie neklausia: ką tikra moteris darytų tokiomis aplinkybėmis? Jie nepratę galvoti apie tikrąją bet kurios moters prigimtį. Jie težiūri į priešais padėtą įrodymą. Ir mano dėka yra labai daug įrodymų! Kiek daug pastangų įdėta, kad būtų apjuodintas jos vardas! Kažkas ilgai vargo: vogė jos laiškus, kopijavo rašyseną, rašė prancūziškai, paskui vertė į škotų ir anglų kalbą, dėjo laiškus į specialią jos inicialais puoštą papuošalų dėžutę (tam atvejui, jeigu kas pagalvotų, kad juos rašė kokia kita Marija Stiuart), tada juos atrado, nes buvo stebėtinai prastai paslėpti jos asmeniniame kambaryje. Kažkieno darbas buvo kruopštus ir nepaprastai įtaigus. Visi, kurie matė šiuos laiškus, dabar tiki, kad jaunoji karalienė yra svetimaujanti kekšė, kuri iš aistros ir keršto nužudė savo jauną vyrą anglą.

Dabar turbūt nutuokiu, kas galėjo būti tas protingasis Kažkas. Tiesą sakant, visi Anglijoje turėtų nutuokti, kas tas Kažkas. Retai kada viskas vyksta ne taip, kaip jis nori. Šią vargšę karalienę gerokai aplenks tas Kažkas, kas planuoja toli į ateitį ir žaidžia ilgai trunkantį žaidimą. Ji galbūt pastebės, jeigu nepagaus jos į savo pinkles dabar, numegs kitą, tankesnį tinklą, kol ji negalės ištrūkti.

Šiuo metu negalima to padaryti; ji išsilaisvino. Geriausias liudininkas, liudijantis prieš ją, yra jos pavainikis įbrolis, bet jis perėmė valdymą, kol jos nėra, o jos sūnelį paėmė įkaitu, netgi pilna ypatingai gerbiamų vyrų teismo salė neprisiverstų patikėti nei vienu jo žodžiu. Jo neapykanta yra tokia akivaizdi, o nepatikimumas toks įžeidžiantis, kad net Sesilio paskirti teisėjai negali jo pakęsti. Teisėjai, tarp jų ir mano vyras, grafas — tai vyrai, kurie didžiuojasi savo ištikimybe. Jie kreivai žiūri į tuos, kurie yra nepaprastai klastingi. Jiems nepatinka škotų karalienės elgesys, bet dar labiau jiems nepatinka škotų lordų elgesys. Lažinuosi, kad jie nutars, jog su didenybe buvo negailestingai elgiamasi ir kad jai reikia grąžinti sostą. Tuomet škotai galės su savo karaliene elgtis kaip tinkami, ir tai nebus mūsų kaltė.

1568 m. žiema Hamptonų teismo rūmai Džordžas

Mano karalienė, Elžbieta, yra dosnesnė, nei kas galėtų įsivaizduoti. Kai kilo tiek daug įtarimų, kurie buvo pareikšti jos pusseserei, ji įsakė tuos šmeižikiškus laiškus amžiams laikyti paslaptyje ir sugrąžins savo pusseserę į jos karalystę. Elžbieta nebesiklausys nei vieno blogo žodžio apie savo pusseserę, neleis murkdyti jos vardo purve. Šiuo atveju ji dosni ir teisinga: mes negalėjome priimti tinkamo sprendimo neišklausę siaubingiausių smulkmenų, todėl Elžbieta nutildė tiek apkalbas, tiek gynėjų kalbas.

Nors ji yra teisinga ir išmintinga valdovė, aš truputį sunerimau, kai pasikvietė mane norėdama pamatyti.

Ji nesėdi Rojaus kambaryje, savo rudo velveto soste, kuris išsiuvinėtas perlais ir deimantais, nors čia, kaip visada, daugybė vyrų, kurie jos lūkuriuoja, norėdami atkreipti dėmesį, kai ji ateina ieškodama draugijos prieš vakarienę. Pirmą kartą atvykusieji į Hamptonų teismo rūmus tyrinėja įmantrius muzikos instrumentus, išdėliotus ant stalų visame kambaryje arba žaidžia šaškėmis ant juodmedžio lentų. Tie, kurie seniai lankosi teisme, dykinėja prie švieslangių ir vangiai slepia savo tingulį. Matau Sesilį budrų, kaip visuomet. Sesilis, juodai apsirengęs lyg koks skurdus klerkas, tyliai kalba su savo svainiu Nikolasu Beikonu. Už jų sukinėjasi vyras, kurio nepažįstu, bet kuris jau priimtas į jų pasitarimą, vyras, užsitraukęs skrybėlę virš akių, tarsi nenorėtų būti atpažintas. O už jo buvo dar vienas nelauktas vyras, Frensis Volsingamas. Nepažįstu šių vyrų, nežinau, iš kur jie, kurioms šeimoms priklauso. Tiesą sakant, daugelis jų šeimų neturi — to aš nesuprantu. Jie — vyrai be praeities, kilę iš niekur, atvykę iš niekur, ir niekas negali jų samdyti.

Nusisuku, kai karalienės palydovė ledi Klinton išeina pro dvigubas duris, vedančias iš karalienės kambario, kai ji mane pamato, pakalba su apsauginiu, kuris pasitraukia į šoną ir įleidžia mane.

Dabar sargybinių daugiau, negu paprastai: kiekviename tarpduryje, prie kiekvienų pilies vartų. Dar niekada nemačiau, kad karališkuose rūmuose būtų tiek daug žmonių. Šiuo metu laikai labai neramūs, anksčiau mums nereikėjo tokios apsaugos. Tačiau šiomis dienomis sukinėjasi daug vyrų, net anglų, kurie nešiojasi peilius. Jeigu įmanytų, pašalintų savo karalienę. Jų yra daugiau, negu kada nors kas drįstų įsivaizduoti. Dabar, kai kita karalienė, toji, kurią jie vadina tikrąją įpėdine, yra Anglijoje, žmonės turi pasirinkti tarp protestantų princesės ir katalikų priešininkės. Šiandien kiekvienam protestantui šalyje yra skirti du slapti katalikai, o galbūt ir daugiau. Kaip mums gyventi, kai esame tarpusavyje susiskaldę? Šį klausimą palieku Sesiliui, kurio nesibaigianti nesantaika su katalikais pasitarnavo tam, kad dar labiau pablogintų ir taip blogą situaciją.

— Ar jos šviesybė šiandien gerai nusiteikusi? — žemu balsu paklausiau. — Laiminga?

Ji mane pakankamai gerai suprato ir greitai šyptelėjo lūpų kampeliu.

— Taip, — atsakė ji. Ji turi omenyje, kad žymioji Tiudorų rūstybė neįsisiautėjo. Turiu pripažinti, man palengvėjo. Kai ji mane išsikvietė, bijojau, kad iškoneveiks už tai, kad tardymo metu leidau neprieiti jokių bausmę užtrauksiančių išvadų. Bet ką galėjau daryti? Žiauri Darnlio žmogžudystė ir įtartina jos santuoka su Botvelu, jo galimu žudiku, kuris galbūt įvykdė šį niekšišką nusikaltimą, o ji galbūt visai nekalta. Galbūt ji buvo auka, o ne nusikaltėlė. Jeigu Botvelas savo kameroje visko neprisipažins, o ji neliudys prieš jo nedorą poelgį, niekas nesužinos, kas iš tikrųjų tarp jų vyko. Jos ambasadorius to netgi nesvarstys. Kartais jaučiu, kad esu per daug išsigandęs, kad apie tai net spėliočiau. Manęs nevilioja kūniškos nuodėmės ar didelės dramos. Myliu Besę iš visos širdies — nei vienas, nei kitas neturime ko slėpti. Nežinau, kokie santykiai siejo karalienę su Botvelu, ir jau geriau neįsivaizduosiu.

Karalienė Elžbieta sėdi savo krėsle prie židinio, asmeniniame kambaryje, po dvaro herbu išsiūtų ant aukso medžiagos. Einu jos link, mostu nusiimu kepurę ir žemai nusilenkiu.

— Ak, Džordžai Talbotai, mielasis mano drauge, — prabilo ji šiltai, kreipdamasi į mane pravarde, kurią sugalvojo. Suprantu, kad jos nuotaika džiugi. Ji paduoda man ranką, kad ją pabučiuočiau.

Ji vis tiek graži moteris. Ar pikta, ar susiraukusi, ar pabalusi iš baimės — ji vis tiek graži moteris, nors jai trisdešimt penkeri metai. Kai ji atsisėdo į sostą, ji buvo jauna dvidešimt kelių metų moteris. Tada ji buvo tikra gražuolė, išblyškusios odos, raudonplaukė. Jos skruostai ir lūpos nurausdavo, pamačius Robertą Dadlį, pamačius dovanas, pamačius minią žmonių, besibūriuojančių už jos lango. Dabar jos odos spalva nesikeičia, ji matė visko, niekas jos taip smarkiai nebedžiugina. Ji tepa raudonį ryte ir pasiryškina jį vakare. Su amžiumi jos ryškiai raudoni plaukai nubluko. Tamsios akys, kurios daug matė ir išmoko, kad mažai kuo galima pasitikėti, tapo atšiaurios. Ji — moteris, kuri patyrė daug aistros ir mažai gerumo, — tai atsispindi akyse.