Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Nenoriu turėti reikalų su išdavikais, — pareiškė ji. Elžbieta bijo kiekvieno, kuris drįstų mesti iššūkį monarchijai. Jos pačios padėtis soste pirmaisiais valdymo metais buvo netvirta ir netgi dabar nėra tokia gera, kaip škotų karalienės. Elžbieta buvo įregistruota kaip Henriko pavainikė, ir ji niekada nepanaikino šio parlamento sprendimo. Škotų karalienė Marija yra Henriko sesers anūkė. Jos kilmė yra tikra, teisėta ir nenuginčijama.

— Niekada neturėsiu reikalų su išdavikais, — pakartojo ji. Ji nusišypsojo, ir aš vėl pamačiau tą jauną moterį, kuri pradėjo valdyti neatsisakydama turėti reikalų su išdavikais. Ji buvo maišto prieš jos seserį, Mariją Tiudor, centre, bet buvo pakankamai gudri, kad neįkliūtų.

— Noriu būti teisinga škotų karalienės giminaitė, — dėstė ji. — Galbūt ji jauna ir kvaila, be to, yra padariusi šokiruojančių, žodžiais nenusakomų klaidų, bet ji — mano giminaitė ir karalienė. Reikia gerai su ja elgtis ir grąžinti ją į sostą. Esu pasirengusi ją mylėti kaip gerą giminaitę ir stebėti, kaip ji valdo savo šalį, ką ji ir turėtų daryti.

— Čia — geros karalienės ir kilnios moters žodžiai, — pareiškiau. Niekada nepakenkia truputėlį pagirti Elžbietą. Žinoma, ji to nusipelnė. Elžbietai nebus lengva atsilaikyti prieš siaubą, kuriuo Sesilis ją gąsdina. Jai nebus lengva būti kilnia jaunesnei ir gražesnei giminaitei. Elžbieta savo vietą soste gavo visą gyvenimą regzdama sąmokslus. Nenuostabu, kad ji bijo įpėdinio, kuris teisėtai siekia sosto, ir turi pilną teisę regzti sąmokslus. Jos didenybė žino, ką reiškia, kai įpėdinis pašalinamas iš dvaro. Prisimena, kad kai ji pati buvo pašalinta, pradėjo rengti sąmokslą po sąmokslo. Ji kurstė mirtinus maištus, kuriais beveik pavyko sunaikinti ir pašalinti nuo sosto jos įseserę. Karalienė nepamiršo, kokia veidmainiška draugė buvo savo įseserei, todėl nieku gyvu nepasitikės savo pussesere, kuri yra, kaip kadaise pati buvo, jauna, nekantri princesė.

Ji džiugiai šyptelėjo:

— Taigi, Talbotai. Dabar pasakysiu tau užduotį.

Laukiu.

— Noriu, kad pas save apgyvendintum škotų karalienę, o tada, kai bus tinkamas laikas, grąžinsi ją į jos karalystę, — pranešė ji.

— Apgyvendinčiau ją? — pakartojau.

— Taip, — patikino ji. — Sesilis paruoš ją grįžimui į Škotiją, o tuo metu tu apgyvendinsi ją ir linksminsi, elgsiesi kaip su karaliene, o gavęs nurodymą iš Sesilio, palydėsi atgal į Edinburgą ir grąžinsi ją į sostą.

Šis pasiūlymas man tokia didžiulė garbė, kad vos galiu atgauti žadą vien nuo šios minties. Apgyvendinti karalienę ir grąžinti ją triumfuojančią į sostą! Sesilis turbūt sprogsta iš pavydo: jis neturi net perpus tokių didelių rūmų kaip Besė Čatsvorte, nors stato juos kaip pamišęs. Bet stato nepakankamai greitai, todėl ji turės apsistoti pas mus. Aš — vienintelis didikas, kuris galėtų atlikti šią užduotį. Sesilis neturi ramų, o Norfolkas neturi žmonos, nes yra našlys. Niekas kitas neturi tokių didelių rūmų ir tokios mylinčios, ištikimos ir patikimos žmonos kaip Besė.

— Man būtų garbė, — tariau ramiai. — Galite manimi pasitikėti.

Žinoma, pagalvojau apie Besę, kaip ji nudžiugs, kad pagaliau Čatsvortas taps karalienės namais. Mums pavydės kiekviena Anglijos šeima, visi norės pas mus apsilankyti. Visą vasarą mūsų namai bus atviri visiems. Pas mus bus karališkas dvaras. Pasamdysiu muzikantus ir persirengėlius, šokėjus ir artistus.

Turėsime vieną karališkų dvarų Europoje — ir visa tai po mano stogu.

Ji palinksėjo:

— Sesilis su tavimi susitars.

Žengiau atgal. Ji nusišypsojo ta nuostabia šypsena, kuria nusišypso miniai, kai toji šaukia jos vardą. Tiudorų žavesys visu gražumu.

— Esu tau dėkinga, Talbotai, — patikino ji. — Žinau, kad tu ją saugosi šiais neramiais laikais ir saugiai pristatysi namo. Jos viešnagė truks tik vasarą, ir tau bus dosniai atlyginta.

— Man bus didžiulė garbė jums pasitarnauti, — atsakiau. — Kaip visada. Dar kartą nusilenkiau ir atbulas išėjau iš kambario. Tik tada, kai užsidarė durys, o sargybiniai sukryžiavo alebardas, netikėdamas savo sėkme leidau sau sušvilpti.

1568 m. žiema Boltono pilis Marija

Mano ištikimas draugas, vyskupas Džonas Leslis iš Roso, kuris atsekė mane į šią tremtį, sakydamas, kad negali ramiai likti rūmuose šalia tuščio sosto, rašo man slaptuoju mūsų kodu iš Londono. Jis pasakoja, kad nors trečiojo, paskutinio posėdžio metu Vestminsterio rūmuose nebuvo rasta nieko, kas liudytų prieš mane, Prancūzijos ambasadoriui dar nepranešta, kad pasiruoštų mano kelionei atgal į Paryžių. Jis nuogąstauja, kad Elžbieta ras kokį nors pasiteisinimą laikyti mane Anglijoje dar savaitę, mėnesį ar Dievas težino kiek ilgai; ji — ištverminga kankintoja. Vis tik turiu pasitikėti jos draugiškumu, tikėti jos kaip pusseserės ir karalienės sveiku protu. Nors ir nepasitikiu ja — pavainike ir eretike — privalau prisiminti, kad ji man parašė su meile žadėdama paremti. Atsiuntė savo žiedą kaip pažadą, kad būsiu amžinai saugi.

Kol ji dvejoja ir svarsto, visą tą laiką mano sūnus yra priešų rankose, o jo mokytojai yra protestantai. Jis dvejų metukų. Sunku net įsivaizduoti, ką jie jam apie mane pasakoja. Privalau grįžti pas jį, kol neapnuodijo jo proto ir nenuteikė prieš mane.

Turiu man ištikimų vyrų ir moterų, kurie laukia manęs grįžtant, negaliu versti jų laukti amžinybę. Botvelas, kuris dabar įkalintas Danijoje už absurdiškus kaltinimus dėl dvipatystės, suplanuos, kaip iš ten pabėgti, apgalvodamas, kaip išlaisvinti mane ir pasiryžęs kartu su manimi susigrąžinti Škotijos valdžią. Su juo ar be jo turiu grįžti ir pareikšti pretenzijas į savo sostą. Dievo ranka valdo mano likimą, nes aš gimiau valdyti Škotiją. Negaliu pasiduoti ir nekovoti, man reikia atgauti savo sostą. Mano mama aukojo visą gyvenimą, kad išlaikytų man karalystę, todėl gerbsiu jos pasiaukojimą ir perleisiu valdžią įpėdiniui, savo sūnui, jos anūkui, savo mažyliui, Džeimsui, princui Džeimsui, Škotijos ir Anglijos įpėdiniui, mano brangiausiam sūnui.

Nekantrauju sužinoti, ką darys Elžbieta. Laukiu, kol ji po truputį pradės imtis veiksmų. Nežinau, ar mano sūnus tinkamai saugomas, net nežinau, ar jis tinkamai maitinamas. Jo netikras dėdė, mano įbrolis, niekada jo nemylėjo. O jeigu jį nužudė? Palikau sūnų su patikimais sargybiniais Stirlingo pilyje, bet gal prasidėjo apgultis? Negaliu čia tyliai sėdėti ir laukti, kol Elžbieta sudarys sutartį su mano priešais, pagal kurią mane paleis lygtinai ir išsiųs į Prancūziją arba įsakys paslėpti kokiam nors vienuolyne. Privalau grįžti į Škotiją ir dar kartą kovoti dėl savo sosto. Iš Lochleveno pilies pabėgau ne tam, kad sėdėčiau rankas sudėjusi. Iš vieno kalėjimo pasprukau ne tam, kad tyliai tūnočiau kitame. Privalau išsilaisvinti.

Niekas nesupras, kaip jaučiuosi. Elžbieta, kuri praktiškai užaugo kalėjime nuo ketverių metukų, tikrai nesupras. Ji moteris, kuri įpratinta prie kalėjimo. Kai buvau vienuolikos metų mergaitė, šeimininkavau savo erdviuose kambariuose Prancūzijoje.

Mano mama primygtinai reikalavo, kad turėčiau savo kambarius, priimamąjį, palydą; net kai buvau vaikas, turėjau nuosavą mažą namų ūkį. Dabar, kaip ir tuomet, negaliu pakęsti suvaržymų; privalau išsilaisvinti.

Ambasadorius prašo manęs išlikti drąsiai ir laukti jo žinių. Negaliu tiesiog laukti. Negaliu būti kantri. Esu jauna moteris pačiame vaisingumo, grožio ir jėgų žydėjime. Jie paliko mane švęsti dvidešimt šeštąjį gimtadienį kalėjime. Ką jie mano darantys? Ką, jų manymu, iškęsiu? Negaliu būti įkalinta. Turiu būti laisva. Esu karalienė, gimiau valdyti. Jie pamatys, kad esu pavojinga ir nesutramdoma kalinė. Jie pamatys, kaip išsilaisvinu.