Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

1568 m. žiema Čatsvorto rūmai Besė

Sesilio klerkas pranešė man, kad škotų karalienė Marija neatvyks pas mus į Čatsvortą, kur galėčiau užimti ją kaip karalienė nusipelnė būti užimta: puikiuose rūmuose su gražiu sodu, kur viskas įkurta taip, kaip priklauso. Ne, ji keliaus į Tatberio pilį Stafordšyre, kuri yra viena skurdžiausių mūsų pilių. Ji pusiau apleista, o aš turiu verstis per galvą stengdamasi šiuos griuvėsius vidury žiemos paversti karalienei tinkama vieta.

„Jeigu jūsų ponas ir sutuoktinis būtų kruopščiai peržiūrėjęs visus įkalčius prieš ją, ji jau būtų gėdingai grąžinta į Škotiją,“ laiško prieraše rašo Sesilis gaižiai lyg neprinokęs obuolys. „Tuomet mes visi būtume galėję ramiai atsipūsti Kalėdų metu.“

Sesilis neturėtų man priekaištauti. Aš įspėjau milordą, kad posėdis buvo suvaidintas, kad pasirodymas toks pats tikras, kaip mimai apsirengę juokdario rūbais per Kalėdas. Pasakiau jam, kad turi sekti scenarijų žodis į žodį, jeigu nori būti artistu šioje Sesilio pjesėje. Jo nepakvietė tam, kad improvizuotų. Jis turėjo priimti tokį verdiktą, kokio norėjo Sesilis. Bet jis to nepadarė. Jeigu samdai sąžiningą žmogų atlikti nešvarius darbus, darbas bus sąžiningai atliktas. Sesilis pasirinko netinkamą lordą, kai nusprendė, kad mano vyras stebės škotų karalienės nuopuolį. Taigi Sesilis nesulaukė skandalo, nėra jokios nedoros karalienės, o aš neturiu namuose vyro, turiu vidury žiemos valyti ir atstatinėti apleistą pilį.

Sesilis sako:

— Apgailestauju, kad turite apgyvendinti šią Ataliją; bet tikiuosi, kad tai ilgai netruks. Ji, žinoma, atsiduos likimui savo pačios labui.

Akivaizdu, kad tai turi kažkokią reikšmę Sesiliui, kuris yra išsilavinęs žmogus, o tokiai moteriai kaip aš, ūkininko dukrai, šis posakis yra tarsi kodas. Laimei, mano brangus sūnus Henris apsistojo su manimi, norėdamas truputį pailsėti nuo savo pareigų dvare. Jo tėvas, antrasis mano vyras, Kavendišas, paliko man nurodymus ir pinigus, kad sūnus taptų išsilavinusiu džentelmenu. Jį, o paskui ir du jo brolius išsiunčiau mokytis į Itoną.

— Kas yra Atalija? — paklausiau sūnaus.

— Neaišku, — prisipažino šis.

— Taip neaišku, kad tu net nežinai atsakymo?

Jis tingiai nusišypsojo. Gražus vaikis ir žino, kad jį beprotiškai myliu.

— Mieloji mama grafiene, kiek tau svarbi ši informacija? Gyvename tokiame pasaulyje, kur netgi protas parduodamas. Tu man pakankamai gerai moki, kad papasakočiau apie dvare sklandančias apkalbas. Esu šnipas tavo draugo Roberto Dadlio namuose. Kiekvienas turi savo informatorių ir, žinau, kad esu tik vienas iš tavųjų. Kiek man užmokėsi už mano mokslo vaisius?

— Jau kartą sumokėjau, kai atlyginau mokytojams, — atsakiau. — Ir tai man pakankamai brangiai atsiėjo. Be to, manau, kad nesakai dėlto, kad nežinai. Tu esi neišmanėlis, o savo pinigus tavo mokslui tiesiog iššvaisčiau. Tikėjausi nusipirkti sau mokslinčių, o gavau tik idiotą.

Jis nusijuokė. Labai gražus jaunuolis. Turi visus turtingo vaikio trūkumus. Nors jis yra mano brangus sūnus, aiškiai pastebiu tą bruožą. Jis nenumano, kaip sunkiai uždirbami pinigai, o pasaulis kupinas galimybių ir pavojų. Jis nenumano, kad mes su jo tėvu laviravome ties įstatymų ribomis ir net jas peržengėme, kad uždirbtume pinigų, kuriuos išleidome jam ir jo broliams bei seserims. Jis niekada nesistengs tiek, kiek stengiausi aš, jis niekada nesijaudins tiek, kiek aš jaudinausi. Tiesą sakant, jis neįsivaizduoja, ką reiškia dirbti ar jaudintis. Jis nupenėtas jaunuolis, o aš augau alkana — buvau išalkusi... visko. Jis Čatsvortą priima kaip savaime suprantamą dalyką, kaip savo namus, savo nuosavybę, o aš čia sudėjau visą širdį ir sielą ir parduočiau ir širdį, ir sielą, kad galėčiau šitą vietą pasilikti sau. Jis bus grafas, jeigu sugebėsiu nupirkti jam grafo titulą, hercogas, jeigu įstengsiu užmokėti. Jis bus naujos didikų šeimos, Kavendišų, pradininkas. Jo dėka Kavendišų pavardė taps didi. Jis viską pasiims, tarsi viskas buvo lengvai gauta, tarsi jam nereikėjo nieko daryti tik šypsotis, kaip saulė šiltai jam šypsosi; tebūnie palaimintas.

— Jūs neteisingai mane supratote. Aš, iš tiesų, žinau, — puolė teisintis sūnelis. — Nesu toks idiotas, kaip manote. Atalija minima Senajame Testamente. Ji buvo žydų karalienė. Kunigai ją apkaltino svetimavimu ir nužudė, kad atlaisvintų sostą ir jos sūnus Džošas galėtų tapti karaliumi.

Jaučiau, kaip mano atlaidi šypsena stingsta veide. Tai nejuokinga.

— Jie ją nužudė?

— Tikrai taip. Ji buvo nedora ir netiko valdyti. Taigi jie ją nužudė ir į jos vietą paskyrė jos sūnų, — jis nutilo. Jo tamsios akys sužibo: — Yra tokia nuomonė, žinau, kad prasčiokiška, mama, bet yra tokia nuomonė, kad jokia moteris netinkama valdyti. Moterys iš prigimties yra prastesnės už vyrus. Jeigu jos valdo šalį, prieštarauja gamtos įstatymams. Vargšelė Atalija buvo tipiškas pavyzdys.

Pakėliau prieš jį pirštą:

— Ar esi tuo įsitikinęs? Gal dar ką nori pasakyti? Gal dar norėtum papasakoti, kaip moterys kažko nesugeba?

— Ne! Ne! — nusijuokė jis. — Aš tiesiog išsakiau prasčiokišką požiūrį, įprastą klaidingą požiūrį, ir viskas. Nesu Džonas Noksas, nemanau, kad jūs, visos moterys, esate niekam tikusios, tikrai nemanau, mama. Aš tikrai nesakau, kad moterys — kvailos. Mane augino mama, kuri yra tirone ir savo žemių valdytoja. Jokiu būdu negalvoju, kad moterys negali valdyti.

Bandžiau nusišypsoti kartu su juo, bet viduje jaučiau nerimą. Jeigu Sesilis škotų karalienę pavadino Atalija, reiškia, jis man duoda suprasti, kad ji bus priversta užleisti sostą savo sūneliui. Galbūt jis turi omenyje, kad ji mirs atlaisvindama jam vietą. Akivaizdu, kad Sesilis netiki, jog posėdis ją išteisino dėl vyro žmogžudystės ir svetimavimo su jo žudiku. Sesilis nori ją viešai apjuodinti ir išsiųsti. Arba dar blogiau. Žinoma, jis juk negali svajoti ją nužudyti. Jau ne pirmą kartą džiaugiuosi, kad Sesilis — mano draugas, nes jis tikrai būtų pavojingiausias priešas.

Išsiunčiau savo sūnų Henrį ir savo brangųjį įsūnį Gilbertą Talbotą atgal į dvarą ir pasakiau, kad jiems nėra prasmės pas mane likti, nes turiu darbo. Jie galėtų pasidžiaugti Kalėdomis ir linksmybėmis Londone, nes to čia jiems suteikti negaliu. Jie gana noriai išvyko, besimėgaudami vienas kito draugija, plaukdami į pietuose laukiančius nuotykius. Jie tarsi pora gražių dvynių, panašaus amžiaus — septyniolikos ir penkiolikos — ir išsilavinimo, nors manasis Henris, turėčiau pasakyti, yra daug labiau padūkęs, negu mano naujojo vyro sūnus. Jis pastarąjį visad įvelia į bėdą.

Turiu iškraustyti savo gražiuosius namus, Čatsvortą. Reikia nuimti paveikslus, gobelenus, kilimus bei vežimais išgabenti patalynę. Škotų karalienė atvyks su trisdešimties asmenų palyda, jie visi turės kažkur miegoti. Puikiai žinau, kad Tatberio pilyje nėra pakankamai baldų ar bet kokių kitų patogumų. Įsakau vyriausiajam Čatsvorto prievaizdui, maisto išdavimo patalpos ir gėrimų sandėliuko prižiūrėtojams bei arklininkui iš arklidžių sukrauti į vežimus ir išvežti į Tatberio pilį atsargas ir negilias medines lėkštutes, peilius, staltieses, ąsočius ir stiklinius indus. Dailidėms įsakiau gaminti lovas, stalus ant žirgių ir kėdes. Milordas Tatberio pilyje lankosi ne daugiau, negu kartą metuose, kai medžioja ir nori apsistoti, todėl čia beveik nėra baldų. Aš pati ten niekada nebuvau, gaila, kad ten lankytis reikia dabar.

Tuomet, kai Čatsvorte tikra sumaištis dėl mano duodamų nurodymų, o vežimai lūžta nuo daiktų, turiu lipti ant žirgo ir sukandusi dantis, pasipiktinusi dėl šios kvailos kelionės, keturias ilgas dienas joti vilkstinės priešakyje pietryčių link per priešišką šalį, kur keliai rytais apšalę, o popietę liula purvynai, turiu joti per brastas, kurios tvyro šaltame vandenyje nuo pat atšiauraus ryto iki ankstyvų sutemų. Visa tai tam, kad nukeliautume į Tatberį ir pabandytume ten viską sutvarkyti, prieš atvykstant rūpesčių pridariusiai karalienei, kuri visus mus padarys nelaimingus.