Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Šis meilikavimas turėtų man patikti, bet mes vėl kalbame apie Besę, o Sesiliui reikėtų nepamiršti, kad, prieš ištekėdama už manęs, ji buvo niekas.

1568 m. žiema Boltono pilis Marija

Padarysiu tai šiąnakt. Paspruksiu iš Boltono pilies, jų vadinamos soidisant , „neįveikiamos“ Jorkšyro pilies. Pati abejoju, ar neišdrįsiu. Tačiau dar labiau bijau likti įkalinta šioje šalyje ir negalėti žengti nei pirmyn, nei atgal. Elžbieta panaši į storą rudą katę ant pagalvėlės — sėdi patenkinta ir svajoja. O aš privalau atsikovoti savo sostą, sulig kiekviena tremties diena situacija vis blogėja. Škotijoje manęs laukia pilys, turiu ten kuo greičiau sugrįžti. Karių pulkai pasiruošę žygiuoti po mano vėliava. Negaliu versti jų laukti. Negaliu leisti, kad mano sąjungininkai žūtų, nes man pritrūko drąsos. Botvelas pažadėjo, kad ištrūks iš Danijos ir sugrįš vadovauti mano armijoms. Parašiau laišką Danijos karaliui, reikalaudama paleisti Botvelą. Jis yra mano — karalienės — vyras. Kaip jie drįsta jį sulaikyti, remdamiesi kažkokios pirklio dukters žodžiais, neva jis pažadėjęs ją vesti? Tai absurdas, o tokios mergšės žodžiai išvis nieko verti. Prancūzijoje renkama man paklusni armija, žadama jai sumokėti ispanų auksu. Tačiau svarbiausia yra tai, kad aš turiu sūnų, savo brangųjį įpėdinį, mon bebe, mon cheri, mano vienintelę meilę; o jis pakliuvo į priešų rankas! Negaliu palikti jo. Jam tik dveji metukai. Turiu veikti. Privalau jį išvaduoti. Vien nuo minties, kad juo tinkamai nesirūpinama, kad jis nežino, kur aš, nežino, kad buvau priversta jį palikti, man širdis apsipila krauju. Privalau pas jį grįžti.

Gal Elžbieta ir mėgsta dykinėti, bet tik ne aš. Paskutinę jos absurdiškos apklausos dieną gavau vieno Šiaurės lordo, lordo Vestmorlando, žinutę, jis pažadėjo man padėti. Teigia galintis mane išlaisvinti iš Boltono pilies ir nugabenti iki pakrantės. Northalerone esą laukia arklių kinkinys, o Vitbyje — laivas. Kai tik tarsiu žodį, jis nugabens mane į Prancūziją. Kai būsiu saugi savo velionio vyro šeimos namuose, kur tapau karaliene, mano padėtis išsyk pasikeis. Aš nedelsiu, kaip delstų Elžbieta. Neveiku kojų, nenusuku galvos ir negulu į lovą, apsimesdama serganti, kaip ji daro, kai ko nors bijo. Čiumpu galimybę, kai ji pasitaiko. Pasinaudoju ja, aš — drąsi moteris. „Taip“, atsakau savo vaduotojui. „Oui“ tariu lemties dievams, pačiam gyvenimui. Kai lordas manęs paklausia: „Kada?“, atsakau: „Šiąnakt“. Nebijau. Niekas negali manęs išgąsdinti. Pasprukau iš savo rūmų Holirude, kai mane apsupo žudikai. Pabėgau iš Lochliveno pilies. Jie žino, kad gali sučiupti mane, bet negali sulaikyti. Kartą Botvelas man pats tai pasakė: „Vyras gali tave paimti, tačiau jis nebus tavo šeimininkas“. Į tai atsakiau: „Aš — karalienė. Joks vyras manęs nevaldys.“

Boltono pilis pastatyta iš grubiai tašyto pilko akmens, jos sienos skirtos atlaikyti patrankų šūviams. Tačiau mano liemenį juosia virvė, rankas saugo storos pirštinės, aš apsiavusi tvirtus batus, kad galėčiau atsispirti. Langas labai siauras, vos plyšys akmeninėje sienoje, tačiau esu liekna ir lanksti. Išsirangau lauk ir sėdžiu ant pačio prarajos krašto, žiūrėdama žemyn. Budėtojas paima virvę, bruka ją Agnesei Livingstoun ir stebi, kaip ši tvirtina ją man ant liemens. Gestu parodo patikrinti, ar virvė tvirtai laiko. Pats negali manęs liesti — mano kūnas šventas, todėl dama privalo vykdyti jo nurodymus. Budėtojas nėra mano šalininkas, tačiau jam dosniai užmokėta, ir jis atrodo pasiryžęs atlikti savo darbą. Manau, kad galiu juo pasitikėti. Nusišypsau, jis turbūt pamato, kaip man iš baimės dreba lūpos, nes šiurkščiu šiaurietišku akcentu ištaria:

— Nesiniarvykit, puonia.

Vėl nusišypsau apsimesdama, kad supratau ir stebiu, kaip jis apsiriša juosmenį virve. Vyras įsitempia, kai pasislenku prie pat krašto ir pažvelgiu žemyn. Dieve brangus, net nematau žemės. Apačioje vien tamsa ir staugiantis vėjas. Įsikimbu į palangę, lyg negalėčiau jos paleisti. Agnesė bąla iš baimės, budėtojo veidas ramus. Jeigu ketinu sprukti, dabar pats metas. Paleidžiu saugią akmeninę palangę ir įtempiu virvę. Žengiu į niekur. Jaučiu, kaip įsitempia virvė, tokia bauginamai plona. Leidžiuosi žemyn į tamsą, į niekur, kojomis atsispirdama nuo grubių sienos akmenų, o mano sijonas plaikstosi vėjyje.

Iš pradžių nejaučiu nieko, išskyrus baimę. Tačiau mano pasitikėjimas savimi auga sulig kiekvienu žingsniu, kai jaučiu, kaip budėtojas leidžia virvę žemyn. Pažvelgiu į viršų, kad pamatyčiau, kiek nusileidau, bet nedrįstu pažiūrėti žemyn. Manau, jog man pavyks. Jaučiu, kaip kyla džiaugsmas, jog vėl esu laisva, net į sieną atremtos pėdos virpa. Į veidą pučiantis vėjas teikia man laisvės pojūtį, mane džiugina netgi tamsi neapibrėžta erdvė, į kurią aš leidžiuosi. Džiūgauju sprukdama iš pilies, o jie galvoja, kad esu įkalinta tvankiame kambaryje. Džiaugiuosi vėl paėmusi gyvenimo vadžias į savo rankas, nors ir kabaliuoju ant virvės kaip sužvejotas upėtakis, džiaugiuosi tapusi savimi — moterimi, kuri pati atsakinga už savo gyvenimą.

Netikėtai atsiremiu į tamsią žemę ir svirduliuodama atsistoju. Atrišu virvę, tris kartus stipriai timpteliu ir ją užtraukia atgal į viršų. Šalimais laukia mano pažas ir Merė Seton, mano ištikimoji kompanionė. Tuojau turi nusileisti mano freilina, o po jos mano antroji dama, Agnesė Livingstoun.

Pagrindinių vartų sargybiniai nedėmesingi. Aš juos matau šalia neryškaus kelio, tačiau jie nemato mūsų, prisiglaudusių prie tamsios pilies sienos. Netrukus jų dėmesys turėtų būti nukreiptas — bus padegta daržinė, kai jie nuskubės gesinti gaisro, mes nubėgsime iki kelio, kur mūsų pasitikti atšuoliuos raiteliai, kiekvienas vesdamas po laisvą žirgą. Greičiausias bus skirtas man, paspruksime sargams dar nesuvokus, jog pabėgome.

Stoviu ramiai, nesiblaškau. Esu susijaudinusi ir stipri, kupina troškimo bėgti. Jaučiuosi, tarsi galėčiau bėgte nubėgti iki Northalertono ar net iki Vitbio uosto. Jaučiu, kaip mane užplūsta jėga, stiprus naujo gyvenimo troškimas, nugalintis baimę ir susijaudinimą. Daužosi širdis ir dilgčioja pirštų galiukai. Dieve brangus, aš privalau būti laisva. Verčiau mirsiu, nei būsiu belaisvė. Taip, tai tiesa: tikrai verčiau mirsiu, nei gyvensiu nelaisva.

Išgirstu tylų čežėjimą, kai Rūta, mano freilina, išlipa pro langą. Jos sijonai šlama, budėtojui leidžiant ją žemyn. Matau jos tamsų siluetą, tyliai besileidžiantį žemyn pilies siena. Staiga virvė trūkteli, ir ji aikteli iš baimės.

— Tššš, tššš! — sušnypščiu jai, tačiau ji šešiasdešimt pėdų virš manęs, ji negirdi. Šalta Merės ranka įslysta man į delną. Rūta nejuda, budėtojas nebeleidžia jos žemyn, kažkas ne taip. Tada baisiai klykdama ji krenta žemyn kaip pakulų maišas, paleista virvė vingiuoja iš paskos. Su siaubu išgirstame, kaip ji trenkiasi į žemę. Neabejoju, kad susilaužė stuburą. Išsyk bėgu prie jos, ji dejuoja iš skausmo, ranka užsispaudusi burną, net ir tokiu momentu stengdamasi manęs neišduoti.

— Jūsų šviesybe! — Merė Seton tempia mane už rankovės. — Bėkite! Jie ateina.

Sekundėlę dvejoju. Išblyškusį Rūtos veidą iškreipia kančia, ji įsikanda į kumštį, kad neimtų rėkti iš skausmo. Pažvelgiu į pagrindinius vartus. Sargai, išgirdę jos šauksmą, pasuko pilies link. Iš kažkur išbėga žmogus, ima šaukti kitus, kažkas iš dėklo prie vartų ištraukia deglą. Tarsi šunys, besistengiantys užuosti grobį.

Užsitraukiu ant galvos gobtuvą, slėpdama veidą, ir atbulomis traukiuosi į šešėlį. Galbūt mums pavyks apeiti pilį ir pasprukti pro užpakalinius vartus. Galbūt rasime kokią prieglaudą pasislėpti. Tada iš pilies vidaus pasigirsta šauksmai, jie sukėlė sąmyšį mano kambariuose. Naktis išsyk nušvinta plevenančiomis deglų liepsnomis, ir aplink šūkauja „Hai! Hai! Hai!“, tarsi medžiotojai, tarsi varovai, genantys žvėris.