Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Jam mirus, man, jo našlei, teko vienai ginti savo žemišką paveldą. Jis paliko viską mano vardu. Telaimina jį Dievas, mano vyras žinojo, kad turtą išsaugosiu. Nepaisydamas visų tradicijų, papročių ir nusistovėjusios tvarkos, kad našlės paliekamos elgetomis, o vienintelis įpėdinis gali būti vyriškos giminės, jis viską iki penso paliko man. Pasitikėjo manimi labiau nei giminaičiais. Jokiu vyru labiau nepasikliovė nei manimi, savo žmona. Atidavė man viską. Tik pagalvokite! Visą turtą paliko vien man.

Prisiekiau, kad neišduosiu savo brangiojo Kavendišo. Prisiekiau, padėjusi ranką ant jo karsto, kad laikysiu aukso maišus po mūsų vedybine lova, valdysiu paveldėtas žemes. Saugosiu bažnytines žvakes ant mūsų stalų ir paveikslus ant sienų. Parodysiu savo pagarbą jam kaip gera našlė, kovosiu, kad užtikrinčiau savo titulą. Jis paliko man savo turtus; aš įsipareigoju pasistengti, kad jo paskutinė valia būtų gerbiama. Būtinai viską išlaikysiu. Tai mano šventa pareiga.

Tuomet, ačiū Dievui, man mestus kaltinimus nutraukė dar viena karališka mirtis. Pats Dievas apsaugojo mano protestantiškus turtus. Karalienė Marija, popiežiaus pakalike, būtų susigrobusi atgal visas Bažnyčios žemes, jei tik būtų spėjusi. Ji būtų atstačiusi vienuolynus ir iš naujo pašventinusi abatijas. Būtų atėmusi viską iš dorų pareigūnų, kurie tik dirbo savo darbą. Tačiau Dievas greit pasiėmė ją pas save, ji mirė, nespėjusi mūsų visų nuskurdinti. Naująja valdove tapo mūsų Elžbieta.

Mūsų Elžbieta, protestantų princesė, kuri taip pat išmanė apie geros nuosavybės naudą kaip ir mes, kuri mėgsta taiką šalyje ir patikimą valiutą. Ji gerai žino mūsų ištikimybės jai kainą. Mes būsime pavyzdingi protestantai ir ištikimi pavaldiniai, jei ji leis mums pasilikti pasivogtą katalikų turtą ir užtikrins, kad joks popiežiaus pakalikas neužims sosto ir mums negrasins.

Aš pasistengiau laikytis netoliese jos nuo pat pirmų metų iš išskaičiavimo ir dėl to, kad teikiau jai pirmenybę. Užaugau protestantų šeimynoje, tarnavau ledi Frančeskai Grėj, buvau ledi Džeinės Grėj palydovė ir tikėjau Dievu, kuris vertina sunkų darbą. Buvau Hatfilde tuo metu, kai mano draugas Robertas Dadlis pranešė žinią, jog karalienė mirė, o įpėdine paliko Elžbietą. Stebėjau jos karūnavimą kaip graži ir turtinga našlė (Dievas telaimina mano vyrą Kavendišą už tai), o mano antruoju vyru tapęs Viljamas Sent Lou buvo aukščiausias pareigas užimantis vyresnysis liokajus Anglijoje. Patraukiau jo dėmesį karūnavimo puotos metu. Žinojau, kad žiūrėdamas į mane jis matė patrauklią trisdešimtmetę moterį, turinčią daug žemių, kurios taip gundančiai derėtų su jo paties. Brangiausias mano Kavendišas paliko mane tokią turtingą, kad turbūt būčiau galėjusi susirasti dar geresnį vyrą. Seras Džonas Tainas iš Longlyto buvo vienas iš kandidatų, jau neminint kitų. Tačiau, tiesą sakant, Viljamas Sent Lou buvo išvaizdus vyras, ir man jis patiko. Taip pat, nors seras Džonas ir turėjo Longlyto dvarą, kurio galėtų trokšti kiekviena moteris, Viljamo Sent Lou žemės buvo Derbišyre, kur aš augau, o nuo to mano širdis imdavo stipriau plakti.

Kai jis tapo mano vyru, o protestantė karalienė sėdėjo soste, buvau tikra, kad niekas nesmalsaus, kaip pas mane pateko pora auksinių žvakidžių, kurios anksčiau stovėjo ant altoriaus, o dabar — ant mano geriausio stalo. Niekas nesijaudins dėl maždaug trijų šimtų sidabrinių šakučių, poros tuzinų didelių aukso ąsočių, prabangių Venecijos stiklo dirbinių ir skrynių su aukso pinigais, kurie staiga atsirado tarp mano dvaro gėrybių.

Žinoma, juk protestantų Dievas, kurį visi garbiname, neleistų niekam skriausti ištikimos našlės, kuri nepadarė nieko blogo, tiesiog mėgo gražius dalykus, atitenkančius jai? Nebus pernelyg didelio susidomėjimo žemėmis, kurios priklausė Bažnyčiai, o dabar priklauso man. Tikrai neturėtų būti. „Negali užčiaupti jaučio, įėjusio į javus“, sakydavo mano Kavendišas, o kartais, tik pusiau juokaudamas: „Dievas padeda tiems, kurie padeda sau.“

Tačiau nei vienas iš mūsų — prisiekiu Šventąja Mergele — niekas iš mūsų, kad ir kokie godūs, neimtų Tatberio pilies, netgi dovanai. Daugiau kainuotų ją suremontuoti, negu nugriauti ir pastatyti iš naujo. Taip ir įsivaizduoju manąjį Kavendišą nužvelgiantį ją ir sakantį man: „Bese, brangioji, pilis, aišku, mielas dalykas, tačiau koks iš jos gali būti pelnas?“ Mes būtume išsyk ją pamiršę ir ieškoję geresnės investicijos. Ko nors, ką galėtume nupirkti pigiai ir išpuoselėti.

Kai prisimenu Kavendišą, negaliu liautis stebėtis savo naujuoju vyru, grafu. Jo šeimai amžių amžius priklausė pusė Anglijos, ir turbūt amžius nuomoja šią Tatberio nuosavybę. Tačiau jie taip apleido pilį, kad dabar ji netinkama nei jiems, nei bet kokiam kvailiui, kuris sugalvotų ją pasigrobti sau. Žinoma, mano vyras grafas nekreipia dėmesio į tokias detales, jam niekada nereikėjo kvaršinti savo galvos vulgariais pelno ir nuotolių klausimais. Galų gale, jis juk kilmingasis, o ne pirklys, koks buvo maniškis Kavendišas. Grafas nekyla aukštyn, kaip kilo Kavendišas, ir kaip tada didžiuodamasi kilau ir aš. Mano vyras grafas turi tiek daug žemių ir žmonių — tarnų, nuomininkų, vasalų — kad nė nežino, kokį pelną gauna ir kiek išleidžia. Kavendišui širdis neleistų taip tvarkyti reikalų, tačiau taip elgiasi kilmingieji. Aš pati taip nedarau, tačiau suprantu pakankamai, kad man tai sukeltų pagarbą.

Tatberio kaimelis, tiesą sakant, visai padorus. Per jį nutiestas gana platus ir lygus kelias. Yra nebloga aludė bei užeiga, kuri anomis dienomis neabejotinai buvo Bažnyčiai priklausantys elgetų nakvynės namai. Kažkas nusičiupo šį pastatą kaip grobio dalį, nors žvelgdama į jį bei aplink plytinčius laukus, abejoju, ar daug pasipelnė. Ūkiai čia klesti, laukai derlingi, teka srauni bei gili upė. Kraštovaizdis lygus, ne toks, koks man patinka: aukštos Derbišyro kalvos bei žemi slėniai. Visur lygus ir nuobodus vaizdas, o Tatberio pilis stūkso ant jai supilto nedidelio kalnelio tarsi vyšnia ant plaktos grietinėlės deserto. Į pilį vedantis kelias vingiuoja aplink tą kalnelį, pasibaigdamas gražia arka, iškalta iš gero akmens. Čia stovi įspūdingas bokštas, kurį pamatęs daug tikiesi, tačiau greitai tenka nusivilti. Už gynybinio aptvaro, kairėje yra nedidelis akmeninis pastatas. Jis remiasi į drėgną akmeninę sieną. Apatiniame jo aukšte įrengta salė, o antrame — gyvenamieji kambariai. Prie šono šliejasi virtuvė ir kepykla. Čia bus apartamentai karalienei, gimusiai Linlitgou pilyje ir augusiai Fontenblo rūmuose. Ji gali truputį nustebti, atsidūrusi salėje, į kurią žiemą praktiškai nepatenka dienos šviesa, ir nuolat jaučiamas netoliese supiltos atmatų krūvos dvokas. Kaip jums tai patinka?

Kitoje kiemo pusėje stovi būstas pilies saugotojams. Ten aš ir milordas turėsime prisiglausti pastate, statytame pusiau iš plytų, pusiau iš akmenų. Pirmame jo aukšte — svetainė, antrame — miegamieji. Ačiū Dievui, yra bent padorus židinys, prie kurio pakanka vietos susėsti trise. Štai ir viskas. Nei vienas iš pastatų nėra geros būklės. Išorinė akmenų siena, rodos, tuoj subyrės ir sukris į griovį. Kiekvienas stogas skylėtas, kaminuose varnos susisukusios lizdus. Jei karalienė užkoptų į šoninį savo apartamentų bokštą, galėtų apžvelgti kraštovaizdį, plokščią kaip riekė sūrio. Pietinėje dalyje yra šiek tiek tankių miškų, kur būtų galima pamedžioti, tačiau šiaurėje visur tas pats nesikeičiantis nuobodus vaizdas. Trumpai sakant, jei ši vieta būtų graži, aš įkalbėčiau savo vyrą grafą čia viską pertvarkyti, ir pasistatytume padorius namus. Tačiau jam ši vieta nelabai rūpėjo, o man nerūpėjo visai.