Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Sukiojuosi į vieną, į kitą pusę, pasiruošusi bėgti, mano širdis daužosi. Tačiau jų deglai jau apšvietė mūsų siluetus prie tamsių pilies sienų, pasigirsta garsūs šūksniai:

— Čionai! Štai ji! Užkirskit jai kelią! Apibėkit aplink! Štai ji! Priremkim ją prie sienos!

Jaučiu, kaip drąsa apleidžia mane, tarsi kraujuočiau mirtinai sužeista, ir sustingstu. Pralaimėjimo skonis panašus į šaltą metalą — tarsi būčiau pirmąsyk pažabota kumelaitė. Norisi karčiai nusispjauti. Norisi bėgti, kristi veidu į žemę ir raudoti dėl prarastos laisvės. Tačiau karalienei taip nedera. Privalau surasti drąsos nusimesti gobtuvą ir stovėti tiesi, iškėlusi galvą, kai vyrai pribėga ir šviečia deglais man į veidą, norėdami pamatyti, ką sučiupo. Privalau stovėti ramiai ir išdidžiai, kad matytųsi, jog esu karalienė, net ir apsirengusi kaip tarnaitė, su juodu kelioniniu apsiaustu. Turiu įsijausti į karalienės vaidmenį, kad jie nesielgtų su manimi kaip su tarnaite. Nieko nėra svarbiau šiuo mano pažeminimo momentu, kaip išsaugoti didingumą. Aš — karalienė. Joks mirtingasis negali manęs paliesti. Privalau išsaugoti didingumo magiją pati viena tamsoje.

— Je suis la reine, — ištariu, tačiau mano balsas per tylus. Girdžiu, kaip jis dreba iš sielvarto. Išsitiesiu ir pakeliu galvą, prašneku garsiau:

— Aš esu Škotijos karalienė.

Ačiū Dievui, jie nesugriebia manęs. Nepaliečia manęs nė ranka. Manau, kad mirčiau iš gėdos, jei mane dar sykį išniekintų žemakilmis vyras. Vos prisiminusi Botvelo rankas ant savo krūtinės, jo burną prie kaklo, net dabar tiesiog degu.

— Perspėju jus! Nedrįskite manęs paliesti!

Jie apsupa mane, atkišę nuleistus deglus. Tarsi aš būčiau ragana, kurią galima sulaikyti tik ugnimi. Kažkas praneša, kad atskuba lordas Talbotas, Šrousberio grafas. Jis vakarieniavo su seru Franciu Knoliu ir lordu Skroupu, kai jiems pranešė, kad Škotijos karalienė ketino pasprukti kaip vagis naktyje, tačiau jau yra sučiupta.

Tokią jis mane pirmąsyk pamato, kai paknopstom atbėga, susiraukęs iš nuovargio ir jaudulio. Pamato mane stovinčią vieną, susisupusią į juodą apsiaustą. Gobtuvas atmestas atgal, kad visi atpažintų ir žinotų, kad neturi teisės manęs nė paliesti. Išblyškusi pateptoji, karalienė iš prigimties. Tikroji karalienė, rodanti panieką, stovinti karališka poza, karalienė visom prasmėm, tik be sosto.

Aš esu į kampą įvaryta karalienė.

1568 m. žiema Boltono pilis Džordžas

Jie apsupo ją su deglais rankose, tarsi raganą, ruošiamą sudeginti. Kai pribėgu, kvėpuoju sunkiai, krūtinę spaudžia, o širdis daužosi nuo netikėto pavojaus signalo. Jaučiu ją apsupusią tylą, tarsi visi būtų sustingdyti kokio užkeikimo. Tarsi ji iš tiesų būtų ragana, vien žvilgsniu pavertusi juos į akmenį. Ranka ji prilaiko gobtuvą, kad atidengtų veidą, matau jos tamsius plaukus, apkirptus trumpai ir nelygiai kaip gatvės berniūkščio, jos baltą veido ovalą ir tamsias žibančias akis. Ji nesišypsodama pažvelgia į mane, o aš nepajėgiu nukreipti žvilgsnio. Turėčiau nusilenkti, bet negaliu. Privalėčiau prisistatyti, nes tai mūsų pirmas susitikimas, tačiau nerandu žodžių. Kas nors turėtų mane pristatyti, privalėčiau turėti heroldą, kuris išvardytų mano titulus. Tačiau jaučiuosi lyg stovėčiau prieš ją nuogas: esame tik aš ir ji, žiūrintys vienas į kitą pro liepsnas lyg priešai.

Žvelgiu į ją, įsidėmėdamas kiekvieną bruožą. Spoksau ir spoksau lyg mokinukas. Noriu užkalbinti ją, prisistatyti kaip jos naujasis globėjas ir saugotojas. Noriu pasirodyti šiai kosmopolitiškai princesei esantis gerų manierų pasaulietiškas vyras.

Tačiau žodžiai stringa gerklėje, nepajėgiu prabilti nei prancūziškai, nei angliškai. Turėčiau papriekaištauti jai dėl šio beprasmiško bandymo pasprukti, tačiau esu netekęs žado, tarsi bejėgis, tarsi būčiau mirtinai jos išgąsdintas.

Deglų liepsnos apsupa ją purpurine aureole, tarsi būtų šventoji, liepsnojanti raudoniu ir auksu. Tačiau dūmai dvokia siera, lyg iš paties pragaro. Ji atrodo lyg nežemiška būtybė — nei moteris, nei berniukas, šalto, uždrausto grožio gorgonė, pavojingas angelas. Pamačius ją, apsuptą ugnies, svetimą ir tylią, mane užplūsta bežodis siaubas. Tarsi ji būtų koks pranašiškas ženklas, liepsnojanti kometa pranašaujanti mano mirtį ar žlugimą. Esu persigandęs, nors nesuvokiu kodėl. Stoviu prieš ją, nepajėgdamas nieko pasakyti, tarsi netikėlis pranašas, išgąsdintas taip, kad baimė virto dievinimu. Nesuprantu kodėl.

1 568 — 1569 m. žiema Tatberio pilis Besė

Marija, šita vis bėdų kelianti karalienė, delsia kiek galėdama. Kažkas pasakė, kad jai, karalienei iš prigimties, Tatberio pilis nėra tinkama vieta. Dabar jos šviesybė atsisako čia atvykti ir reikalauja būti nusiųsta į savo gerojo pusbrolio dvarą. Ji puikiai žino, kad ten dvylika dienų švęs Kalėdas su puotomis, šokiais ir muzika. Šventės centre suksis karalienė Elžbieta, geros nuotaikos, linksmai šoks ir juoksis, nes škotai, didžiausia grėsmė jos šalies taikai, kaunasi tarpusavyje. O pagrindinė jos varžovė, kita Anglijos karalienė, yra kalinė, ir neplanuojama jos paleisti. Aišku, turėsiu vadinti ją garbinga viešnia ir stengtis greitai paversti Tatberio pilį kuo nors daugiau, nei improvizuotu kalėjimu.

Turiu pasakyti, kad Škotijos karalienė Marija nėra vienintelė, kuriai šių Kalėdų metu labiau patiktų būti Hamptono dvare. Ne vien jai ilga, šalta žiema Tatberio pilyje bus neypatingai džiugi. Iš savo draugų, kurie siunčia man visas paskalas, girdėjau, kad Elžbietos rankos siekia naujas kandidatas, Austrijos didysis kunigaikštis. Būtų sudaryta sąjunga su Ispanija bei Habsburgais, ir pati Elžbieta nenustygsta vietoje, staiga užsigeidusi pasinaudoti paskutine galimybe tapti žmona ir motina. Žinau, kaip dvare viskas vyks: mano draugas Robertas Dadlis šypsosis, bet bus saugomas — jis nuolat asistuoja karalienei ir visų mažiausiai pageidauja dvare matyti varžovą. Elžbieta demonstruos savo tuštybę, kiekvieną dieną į jos kambarius bus nešami nauji pašvitai, o damos džiaugsis gavusios jos dėvėtus rūbus. Sesilis stengsis, kad viskas vyktų taip, kaip nori jis, kad ir kas tai būtų. Ten turėčiau būti ir aš, stebėčiau bei liežuvaučiau su jais.

Mano sūnus Henris, tarnaujantis pas Robertą Dadlį, rašo, jog Dadlis niekuomet neleistų įvykti vestuvėms, nes tuomet netektų vietos Elžbietos pašonėje. Jis puls priešintis Sesiliui, vos tik tas senas lapinas iškiš nosį. Aš už vedybas — už bet kokias vedybas. Duok Dieve, kad ji ištekėtų. Atidėliojo tiek, kiek tik moteris galėtų išdrįsti. Jai trisdešimt penkeri, tokio amžiaus jau pavojinga gimdyti pirmagimį, tačiau ji privalės sukąsti dantis ir padaryti tai. Privalome sulaukti jos sūnaus, privalome turėti įpėdinį Anglijos sostui. Turime matyti, kur einame.

Anglija yra verslas. Toks pat dvaras, kaip ir kiti. Privalome planuoti ateitį. Turime žinoti, kas bus paveldėtojas, ką jis gaus. Turime nuspėti, ką su tuo paveldu darys. Privalome matyti savo kitą valdovą ir žinoti, kokie bus jo planai. Turime žinoti, ar jis bus protestantas, ar katalikas. Tai labiausiai nori žinoti tie, kurie gyvena perstatytuose vienuolynuose ir pietauja iš bažnytinio sidabro indų. Meldžiu Dievo, kad ji pasirinktų šį kandidatą, ištekėtų už jo ir pagimdytų Anglijos labui įpėdinį protestantą.

Elžbietai sunku tarnauti, mąstau, komanduodama dailidėms, taisantiems grindų lentų plyšius. Šios Kalėdos turėjo man ir mano valdovui grafui būti pirmosios dvare. Mūsų pirmosios jaunavedžių Kalėdos, pirmosios Kalėdos, kai būčiau grafienė dvare. Užėmusi tokią padėtį spindėčiau kaip snaigė ir su dideliu džiaugsmu atsikratyčiau senų bėdų. Tačiau karalienė leido mano vyrui grafui vos porą dienų praleisti su manimi, prieš nusiųsdama jį į Boltono pilį atgabenti Škotijos karalienės. Man tuo metu paliko tvarkyti šią lūšną.