1568 m. žiema Hamptonų teismo rūmai Džordžas
— Kodėl karalienė nori būti nugabenta į Tatberio pilį? — paklausiau Sesilio, kuris vienintelis iš visų Anglijos vyrų visada viską žino, kuris yra lyg paslapčių pirklys. Jis yra tikras paslapčių monopolistas. — Čatsvortas būtų tinkamesnė vieta. Juk karalienė tikrai norėtų būti apgyvendinta Čatsvorte? Tiesą sakant, pats labai seniai buvau Tatberyje, bet jūs juk žinote, kad Besė pirko Čatsvortą su savo ankstesniu vyru, paskui perėmė jį kaip kraitį ir puikiai įrengė rūmus.
— Škotų karalienė pas jus bus neilgai, — švelniai aiškino Sesilis. — Ir geriau jau apgyvendinčiau ją rūmuose, kur yra vienas gerai saugomas įėjimas su netoliese esančia sargybine, negu leisčiau jai dairytis pro vieną iš penkiasdešimties langų, žvelgiančių į nuostabų parką ir išsmukti į sodus per vieną iš šešių įėjimų.
— Juk nemanote, kad mus gali užpulti? — mane gąsdina vien ta mintis. Tik paskui supratau, kad panašu, jog jis puikiai žino Tatberio pilies išplanavimą, o tai yra keista, nes ten niekada neviešėjo. Rodos, jis šią pilį žino geriau, negu aš pats. Kaip taip gali būti?
— Nieks nežino, kas gali nutikti! Ką tokia moteris, kaip ji, sugalvos iškrėsti, kokį užnugarį ji gali turėti? Kas galėjo pagalvoti, kad daugybė išsilavinusių didikų, kuriems aiškiai buvo nurodyta, ką daryti, turėdami gerai apmokytus liudininkus ir akivaizdžius įrodymus, susės aptarti jos poelgių, pamatys skandalingiausią kada nors parašytą medžiagą, bet pakils nieko nenusprendę? Kas galėjo pagalvoti, kad aš tris kartus sušauksiu tribunolą ir vis tiek neišgirsiu nuosprendžio? Ar jūs visi pametėte dėl jos galvą?
— Nuosprendį? — pakartojau. — Sakote taip, lyg tai būtų teismas. Maniau, kad tai buvo pasitarimas. Jūs man sakėte, kad tai posėdis.
— Bijau, kad mūsų karalienė šiuo atveju buvo nuskriausta.
— Bet kaip? — nesupratau. — Maniau, kad mes darome tai, ko ji nori. Ji juk pati sustabdė posėdį sakydama, kad jis nėra teisingas škotų karalienės atžvilgiu? Ji, aišku, paneigė visas škotų karalienės nuodėmes, tiesa? Juk ji turėtų džiaugtis! Žinoma, mūsų karalienė buvo patenkinta, kad atlikome tyrimą, bet neradome jokių įrodymų prieš jos pusseserę. Kodėl tokiu atveju mūsų karalienė nenorėtų pasikviesti karalienės Marijos pas save į rūmus? Kodėl jai reikia pas mus svečiuotis? Kodėl jos negali gyventi santarvėje kaip pusseserės? Dabar, kai jos vardas nėra suterštas?
Sesilis springo juoku, kurio negalėjo suvaldyti. Tada paplekšnojo man per petį:
— Žinote, jūs tinkamiausias vyras ją saugoti, — tarė jis šiltai. — Manau, kad tikrai esate sąžiningiausias žmogus Anglijoje. Jūsų žmona buvo teisi, kai pasakė, kad jūs — neįtikėtinai doras žmogus. O karalienė bus jums skolinga už tai, kad tinkamai saugojote jos brangią pusseserę. Esu įsitikinęs, kad visi kartu džiaugiamės, kad posėdžio metu škotų karalienės vardas buvo išteisintas, ir dabar visi žinome, kad ji nekalta. Jūs, ačiū Dievui, tai įrodėte. Ir visi mes turėsime gyventi su pasekmėmis.
Man pasidarė neramu, ir aš tai parodžiau:
— Ar jūs nenorėjote, kad jai būtų panaikinti kaltinimai? — paklausiau lėtai. — Ir norite, kad ji apsistotų Tatberio pilyje, o ne garbinguose Čatsvorto rūmuose?
Mane apėmė bloga nuojauta:
— Turiu jus perspėti: su ja elgsiuosi išskirtinai gražiai, ministre pirmininke. Prašysiu teisės susitikti ir paklausiu mūsų karalienės, ką ji ketina daryti.
— Kažką gero, — nuramino jis. — Kaip ir aš. Kaip ir jūs. Žinote, kad karalienė ketina pakviesti jus tapti Slaptosios tarybos nariu?
Netekau žado.
— Slaptosios tarybos? — šito sprendimo teko laukti ilgai. Mano šeimos vardas tarsi įpareigoja mane tokioms pareigoms, bet turėjau ilgai laukti tokios progos. Tai būtų ilgai trokšta garbė.
— O taip, — tarė jis šypsodamasis. — Jos didenybė jumis labai pasitiki. Patiki jums šią užduotį ir kitas, būsimas. Ar tarnausite karalienei nė nemirktelėjęs?
— Visada tarnauju, — atsakiau. — Jūs žinote, kad visada tarnauju.
Sesilis nusišypsojo:
— Žinau. Tad saugokite kitą karalienę, kol galėsime ją saugiai grąžinti į Škotiją. Ir žiūrėkite, kad neįsimylėtumėte jos, gerasis Talbotai. Kalbama, kad jai gana sunku atsispirti.
— Besei po nosimi? Kai esame susituokę mažiau, negu metus?
— Besė yra jūsų garantas, kaip ir jūs esate mūsų, — tarė jis. — Perduokite jai nuo manęs linkėjimų ir pasakykite, kad kai kitą kartą ji atvyks į Londoną, turėtų paviešėti mano namuose. Jai turėtų patikti, kaip aš juos tvarkau. Ir, jeigu neklystu, ji norės pasiskolinti kelis mano augalus; bet neleisiu jai nuvilioti mano statybininkų. Kai paskutinį kartą ten lankėsi, pastebėjau, kaip ji įsijautusi šnekučiavosi su tinkuotoju. Ji kalbino, kad tas gėlėmis išpuoštų jos salę. Prisiekiau sau, kad daugiau niekada nepaliksiu jos vienos su savo darbuotojais. Ji bando juos prisivilioti, tikrai bando. Įtariu, kad ji kalta dėl pakelto atlygio.
— Ji atsisakys savo statybų planų, nes rūpinsis karaliene, — nuraminau. — Be to, manau, ji jau baigė darbus Čatsvorte. Kiek reikia įdėti darbo į namą? Dabar jis gana gerai sutvarkytas, tiesa? Jai reikės atsisakyti ir verslo reikalų, liepsiu savo prievaizdams perimti jos darbą.
— Niekaip nepriversite jos perduoti jai priklausančio ūkio ir kasyklų, o ji niekada nebaigs statybų, — spėjo jis. — Jūsų žmona puikiai dirba. Jai patinka statyti, užsiimti verslu ir turėti savo nuosavybės. Tokia moteris — retenybė. Verslininkė iš prigimties. Ji pastatys daugybę namų visoje šalyje, valdys jūsų nekilnojamą turtą kaip karalystę, dėl jūsų išsiųs į jūrą visą laivyną ir įkurs visą jūsų vaikų dinastiją. Besė bus patenkinta tik tada, kai visi jie taps hercogais. Vienintelis tokios moters saugumo garantas — turima nuosavybė.
Man niekada nepatiko, kai Sesilis taip kalba. Jo pakilimas iš klerko į lordo pareigas buvo toks staigus, įsikibus į karalienės skvernus, kad jam visada atrodo, jog visi savo titulą gavo griuvus Bažnyčiai, o kiekvienas namas pastatytas iš vienuolyno akmenų. Jis giria Besę ir jos verslo įgūdžius tik tam, kad save pateisintų. Jis žavisi jos turtu, nes nori tikėti, kad tokie dalykai yra žavūs. Bet jis pamiršta, kad kai kurie iš mūsų kilę iš garbingos šeimos, kuri buvo turtinga gerokai seniau, prieš godiems žmonėms užgrobiant Bažnyčios žemes. Pamiršta ir tai, kad kai kurie mūsų turi titulus, kurie paveldimi iš kartos į kartą. Kai kurie mūsų kilę iš Normanų didikų, gyvenusių 1066 m. Kai kuriems mūsų tai šį tą reiškia. Kai kurie mūsų pakankamai turtingais tapo, nevogdami iš kunigų.
Bet visą šitą sunku pasakyti be pasipūtimo.
— Mano žmona nedaro nieko, kas netiktų jos padėčiai, — atsakiau, o Sesilis nusijuokė lyg tiksliai žinotų, apie ką aš galvoju.
— Šiai grafienei ir jos elgesiui nėra nieko, kas nebūtų tinkama, — pritarė jis švelniai. — Ir jos padėtis tikrai aukšta. Jūs esate garbus Anglijos didikas, Talbotai, mes tai žinome. Ir teisingai darote, kad primenate, jeigu per klaidą pamiršome. Visi posėdyje vertino Besės nuovokumą. Jau ilgus metus ji yra viena mėgstamiausių. Su dideliu malonumu stebėjau, kaip ji tuokėsi ir tuokėsi vis su kitu vyru. Tikimės, kad ji Tatberio pilį pavers jaukiais škotų karalienės namais. Grafienė — vienintelė tinkama šeimininkė. Niekas kitas negalėtų priimti škotų karalienės. Bet kokie kiti rūmai būtų per prasti. Niekas, išskyrus Besę, nežinotų, kaip tai tinkamai padaryti. Niekas, išskyrus Besę, negalėtų triumfuoti.
Читать дальше