Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Kuo daugiau tvarkiau šią pusiau subyrėjusią griuveną, tuo labiau jos gėdijuosi, nors, Dievas mato, tai ne mano kaltė. Jokiam iš man priklausančių pastatų neleisčiau pasiekti tokios apverktinos būklės. Visas mano nekilnojamas turtas — kurį daugiausia gavau savo antrojo vyro, Viljamo Kavendišo sėkmingo reikalų tvarkymo dėka — buvo atnaujintas ir atstatytas vos įsigijus. Niekados nepirkome to, ko nebūtume pagerinę. Kavendišas didžiavosi savo sugebėjimu supirkti žemės sklypus ir keisti vieną ūkį į kitą, galų gale įkurdamas gražų dvarą, kuriame pelningai šeimininkaučiau. Jis buvo atsargus, puikus verslininkas, gerokai vyresnis. Jam buvo virš keturiasdešimties, kai vedė mane, devyniolikmetę nuotaką.

Jis išmokė mane tvarkyti namų ūkio sąskaitų knygą, ir tikrindavo ją kiekvieną savaitę, taip nuoširdžiai, tarsi skaitytų sekmadieninį pamokslą. Aš, dar jauna mergina, atnešdavau jam tą knygą, tarsi mokinukė namų darbus. Tikrindavome ją kartu sekmadienio vakarais, lyg kartu melsdamiesi. Panašūs į pamaldžią dukterį ir tėvą, kartu palenkusius galvas prie knygos, mes murmėdavome skaičius.

Maždaug po mėnesio, kai jis pamatė mano gabumus ir tai, kad pamėgau skaičius tiek pat, kiek turtą, kurį jie atspindėjo, vyras leido man peržvelgti nedidelio ką tik nupirkto dvaro sąskaitų knygą. Leido man tvarkyti ir ją, norėdamas įsitikinti mano sugebėjimais. Taip ir padariau. Jis išmokė mane, kad nieko nereiškia turėti dvarų bei žemių, kaip turi senieji lordai, švaistantys jas karta po kartos. Turtas nieko nereiškia, jei iki paskutinio penso nežinai savo sąskaitų. Nežinoti, ką turi, tas pats, kas būti vargšu. Jis išmokė mane mėgti subalansuotų sąskaitų knygų tvarką. Kiekvienos savaitės pabaigoje atsivertusi suvestinės puslapį matydavau išlaidų ir įplaukų balansą. Žinodavau iki paskutinio penso, ar turtėju, ar skurstu.

Kavendišas man papasakojo, kad didikai elgiasi ne taip. Daugumos jų ūkvedžiai net neturi tokių naujoviškų knygų, kuriose palyginamos pajamos bei išlaidos. Štai kodėl, galų gale, mums pasiseks geriau negu jiems. Vyras pasakojo, kad jie laiko savo turtus, dvarus, žemes ir jų gyventojus viena didele mase, kurios negalima apskaičiuoti. Jie niekada neskaičiuoja savo turtų. Paveldi ir palieka juos be inventorizacijos. Praranda ir uždirba neskaičiuodami. Neturi jokio supratimo, ar labiau apsimoka išnuomoti namą, ar javų lauką. Mokėdami mokesčius gali tik spėti, ar jie teisingi, skolindamiesi pinigus nežino, ar galės grąžinti. Gavę karo grobį ar vedybinį kraitį, jie tiesiog suverčia viską į lobyną ir niekad nesudaro jokio sąrašo. O mes, naujai praturtėję vyrai ir moterys, suskaičiuojame kiekvieną lauką, kiekvieną sandėrį, kiekvieną laivą. Turime būti tikri, kad viskas apsimoka. Kavendišas ir aš iš lėto gausinome mūsų turtus bei namus, grobdami po trupinėlį iš mirštančios senosios Bažnyčios. Užvedžiau naujų apskaitos knygų, po vieną kiekvienam dvarui. Knygose buvo surašytas pelno balansas už nuomą, už vilnos, šieno, grūdų ar geležies rūdos bei visų kitų gėrybių, kurias mūsų žemės galėjo suteikti, pardavimą. Po truputį įsiminiau, kiek kainuoja medžiai miške, o kiek mediena, kai jie nukertami. Iš lėto išmokau, kiek kainuoja avies vilna, arba kiek galima pasipelnyti iš žąsų pulko per Kalėdas. Mano vyras Kavendišas pasamdė patikimus žmones, kurie prieš tai tarnavo vienuoliams bei vienuolėms vienuolynuose. Jie žinojo, kaip pelningai išnuomoti žemes ir tvarkyti įplaukas, aš mokiausi iš jų. Netrukus mano užduotimi tapo peržiūrėti sąskaitas, kurias pateikdavo mūsų augančių dvarų ūkvedžiai. Buvau tiek prievaizde, tiek tvarkytoja. Greitai iki paskutinio penso žinojau, kad mūsų nuosavybė tinkamai valdoma, o mūsų turtas auga.

Aišku, visa tai nenutiko pernakt. Mes buvome susituokę dešimt metų, turėjome vaikų — aštuonis, telaimina Dievas juos ir mano gerąjį vyrą, suteikusį jiems gyvybę bei turtus, kuriuos galėtų paveldėti. Jis buvo labai gerbiamas dvare. Iš pradžių tarnavo Tomui Kromveliui, o vėliau tiesiogiai karaliui. Tarnavo Karališkojoje taryboje, užėmė aukščiausią postą ir keliavo po šalį, vertindamas Bažnyčios turtus ir perduodamas juos karaliui. Bažnyčios viena po kitos pasidarydavo netinkamos tarnauti Viešpačiui ir privalėdavo būti uždarytos.

O jeigu ir nutiko taip, kad patys turtingiausi ir pelningiausi pastatai pirmi patekdavo religinės reformos domėn, tai ne mūsų valioje abejoti paslaptingais Apvaizdos keliais. Jie nebuvo geri žmonės, nei geri Viešpaties turtų ūkvedžiai. Jie švaistė bažnytinį turtą: skatino varginguosius tinginiauti, statė pernelyg išpuoštas bažnyčias ir ligonines. Dievo valia nenusisekusius ūkvedžius pakeitė tie, kurie žinojo pinigų vertę ir buvo pasiruošę veikti.

Žinoma, mano vyras pirko už savo pinigus. Dievas mato, visi Anglijoje pirko žemę už savo pinigus, nevilties nustatytomis kainomis. Tai buvo tarsi atklydęs silkių guotas, o mes tarsi žvejai krantinėje. Puotavome iki apsirijimo. Visi kaip išprotėję puolė pasigriebti savo dalį iš senosios Bažnyčios žemių. Tai buvo tikra žemgrobystės puota. Niekas nesuabejojo Viljamu, kai jis paskirdavo žemę karaliui, o tada pats ją pirkdavo ir parduodavo. Visi tikėjosi, kad jis pats susirinks, kas jam priklauso, pats pelnysis prekiaudamas, be to, jis tikrai neėmė daugiau nei buvo įprasta.

Kaip jis tai padarė? Viljamas pigiai įvertindavo žemę, kuri paskui nešdavo pelną. Kartais padėdavo ir kitiems. Kartais gaudavo dovanų, o kartais — slaptų kyšių. Žinoma! Kodėl gi ne? Jis dirbo karaliaus paskirtą darbą ir padėjo vykdyti Bažnyčios reformą. Jis vykdė Viešpaties valią, pašalindamas korumpuotus kunigus. Negi už tai neturėtų gausiai apdovanoti? Mes pakeitėme senąją supuvusią Bažnyčią į tokią, kokios iš tiesų norėjo Dievo sūnus. Tai buvo šlovingas darbas. Negi mano vyras nebuvo paties Dievo ranka, naikinanti netikusius senosios katalikų bažnyčios darbus? Negi jis nebuvo visiškai teisus, vedamas paties Dievo, atimdamas turtą iš korumpuoto popiežiaus. Turtas pateko į mūsų rankas, o mes jį panaudojome kur kas geriau. Argi ne tai norėta pasakyti palyginimu apie talentus?

Visą laiką buvau ne tik jo žmona, bet ir mokinė. Patekau pas jį būdama ambicinga mergina. Norėjau turėti sau priklausantį turtą ir saugią vietą pasaulyje. Niekad gyvenime nenorėjau būti vargše globotine turtingesnio giminaičio namuose. Vyras išmokė mane, kaip galėčiau to pasiekti. Telaimina jį Dievas.

Kartą pranešiau jam, kad parduodamas Čatsvorto dvaras, esantis netoli mano buvusių namų Hardvike, Derbišyro grafystėje. Pasakiau, kad gerai pažįstu tą vietą, ir žemės ten geros. Pirmasis savininkas buvo mano pusbrolis, tačiau jis pardavė dvarą, tuo supykdydamas savo šeimą. Naujasis savininkas, išsigandęs pretenzijų dėl besąlygiškos nuosavybės teisės, desperatiškai stengėsi rasti dvarui pirkėją. Pasakiau, kad galėtume gerai pasipelnyti, jei mūsų paskui pernelyg negrauš sąžinė, kad pasinaudojome į bėdą patekusiu kvailiu. Viljamas, kaip ir aš, numatė pelną, kurį galėtume gauti, ir nupirko man dvarą žemiausia įmanoma kaina. Prisiekėme, kad tai bus pats puikiausias dvaras šiaurinėje Anglijoje, ir tai bus mūsų nauji namai.

Kai naujoji karalienė, Marija Tiudor, atsisėdo į sostą (ir kas galėjo pagalvoti, kad ji įveiks gerąją protestantę kandidatę, mano draugę Džeinę Grėj), mano vargšas Kavendišas buvo apkaltintas apgaudinėjimu, kyšininkavimu, žemės iš Šventosios Romos katalikų bažnyčios vagystėmis, kuri pakilo iš numirusiųjų lyg pats Jėzus. Gėdingi kaltinimai ir sunkūs laikai. Mūsų draugus uždarė į Tauerio kalėjimą, apkaltinę valstybės išdavimu. Vargšelė Džeinė Grėj nubausta mirtimi už tai, kad siekė sosto. Religijos reforma apvirto aukštyn kojom, ir apskritai viskas apvirto aukštyn kojomis. Kardinolai sugrįžo, o Inkvizicija iškilo. Tačiau dėl vieno dalyko buvau tikra ir šioje sumaištyje mane tai guodė — buvau tikra, kad mano vyras iki paskutinio penso žinojo, ką ir kiek pavogė. Visi gali sakyti, kad jo rūmų knygose nėra įrašų apie turtus, kuriuos jis susikrovė. Tačiau esu tikra, kad jis žinojo. Kažkur tikrai buvo ataskaitos, parodančios viską: švarius sandėrius, vagystes ir pelną. Kai jis mirė, mano vargšas Kavendišas, vis dar įtariamas vagystėmis, korupcija ir sąskaitų klastojimu, tikėjau, kad danguje jis pateiks ataskaitas, ir šventas Petras (kuris, manyčiau, turėtų grįžti į savo vietą) pamatys, jog jos tikslios iki paskutinio penso.