Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Ką gi, dabar jau teko susirūpinti! Sunkiai kopiame į kalvą, mano geriausieji arkliai slysta ir klimpsta purvyne, vežikai šaukia „Nuo! Nuo!“, bandydami priversti juos traukti pakinktus ir užtempti vežimus įkalnėn. Pilies vartai atviri, klupinėdami sugužame į kiemą. Čia randame visus šeimynykščius stovint išsižiojusius. Jų drabužiai purvini, patarnaujantys berniūkščiai be batų, arklininkai be kepurių. Jie daug panašesni į gaują, ką tik ištrauktą iš turkų galeros, negu į kilmingojo samdinius, pasiruošusius tarnauti karalienei.

Nušoku nuo žirgo pirmiau, negu kas nors susiprotėja prieiti man pagelbėti.

— Gerai, jūs šunlupiai, — irzliai ištariu. — Šitą griuveną privalome sutvarkyti iki sausio pabaigos. Pradedam tučtuojau.

1569 m . sausis Kelionė iš Boltono į Tatberio pilį Džordžas

Ji tikra Dievo rykštė, ji kelia man galvos skausmą. Ji kaprizinga ir įnoringa moteris, tikras košmaras ir gyva bėda, didi, tiesiog didinga karalienė. To paneigti negaliu. Kiekvienu savo coliu kiekvieną dieną net kęsdama vargą, net blogiausiai nusiteikusi, ji tikrai didinga karalienė. Niekada nesu sutikęs į ją panašios moters. Niekada nemačiau tokios karalienės. Ji nepaprasta būtybė: besikeičiančios nuotaikos, nepastovi kaip gyvsidabris, tarsi sukurta iš oro ir aistros. Pati pirma mirtingoji būtybė, kuri, galiu prisiekti, tikrai dieviška. Visi karaliai ir karalienės yra arčiau Dievo negu paprasti žmonės, tačiau ji pirmoji tai įrodo. Ji tikrai paliesta Dievo. Panaši į angelą.

Negaliu jos pamėgti. Ji lengvabūdė, užgaidi ir užsispyrusi. Vieną dieną ji prašo manęs leisti jai šuoliuoti laukais, nes negali pakęsti nuobodaus risnojimo purvinu keliu (privalau jai atsakyti neigiamai). Kitą dieną ji jau per daug pavargusi ir liguista, kad jotų. Jos veidui kenkia šaltis, ji negali ištverti žvarbaus vėjo. Jos sveikata silpna, dažnai skauda šoną. Galėčiau patikėti, kad ji silpna, trapi moteris. Tačiau iš kur ji turėjo drąsos ir jėgų leistis Boltono pilies siena, prisirišusi virve? Arba tris dienas šuoliais joti po apmaudaus pralaimėjimo iš Langsaido Škotijoje iki Vaitheiveno Anglijoje? Tris dienas mito vien avižomis ir trumpai kaip vaikinas nusikirpo plaukus, kad užsimaskuotų. Jojo nelengvai ir miegojo ant kietos žemės, o ją lydėjo vien prasčiokai kareiviai. Iš kur ji sėmėsi jėgų — matyt iš ten, kur mirtingiesiems nepasiekiama? Turbūt pats Dievas teikia jai šią nepaprastą stiprybę, o moteriška karalienės prigimtis suminkština tą jėgą natūraliu švelnumu.

Turiu pasakyti, kad ji neįkvepia manęs nei pamilti, nei prisiekti ištikimybę. Niekad neduočiau jai savo priesaikos kaip prisiekiau Elžbietai. Ši karalienė lyg gyvsidabris, ji tarsi iš ugnies ir šviesos. Karalienė, norinti išlaikyti savo valdas, privalo būti žemiškesnė. Karalienė, ketinanti atsilaikyti prieš visų vyrų neapykantą, kuri natūraliai kyla, kai moteris prieštarauja Dievo įstatymui ir imasi vadovauti, turi būti tvirta kaip uola, kaip žemė. Mano karalienė tarsi įaugusi į savo valdžią. Ji turi visą Tiudorų apetitą ir pasaulietiškąjį godumą. Mano karalienė Elžbieta yra pastovi, žemiška kaip vyras. O šita tarsi skraido ore kaip angelas. Ugnies ir dūmų karalienė.

Šios kelionės (kuri, man rodosi, trunka amžinybę) metu ją pakelėje sveikina žmonės, atsisukdami ir mojuodami, laimina ją. Nuo to sunki kelionė dar dešimtkart pailgėja. Aš stebiuosi, kad viduryje žiemos jie palieka savo židinius ir visą dieną laukia kryžkelėse bei šąla pakelėse, kol pravažiuoja mūsų nedidelė procesija. Juk jie tikrai turėjo girdėti apie jos skandalus? Kiekvienoje karalystės aludėje girtuokliai pasakoja gandus apie ją, kažkaip išsprūdusius iš teismo apklausų. Tačiau, kur bevažiuotume, iš anksto įsakau neskambinti bažnyčių varpais, karalienei žengiant į jų kaimą. Įsakau nenešti kūdikių jai palaiminti, nevežti ligonių, kad juos paliestų ir gelbėtų nuo karališkojo blogio, nekirsti žalių šakų ir nekloti jai po kojomis, tarsi ji keliautų triumfuodama. Tai šventvagystė: įsivaizduoti ją lyg Jėzų įžengiantį į Jeruzalę.

Tačiau niekas, ką sakau, jų nestabdo. Šie prietaringi, naivūs šiauriečiai tarsi pametę galvą dėl tos moters, kuri jiems tokia tolima, kad jie lygiai taip pat galėtų žavėtis mėnuliu. Jie garbina ją labiau, negu tiesiog karalienę, tarsi ji nebūtų mirtinga moteris, kurios reputaciją jau suteršė apkalbos. Jie šlovina ją, tarsi žinotų aukštesnę tiesą geriau už mane. Lyg jie žinotų, kad ji ne vien primena angelą, bet iš tiesų juo yra.

Tai lemia tikėjimas, o ne išmintis. Tie žmonės užsispyrę, jie nesutinka su pakeitimais, kuriuos mūsų karalienė — Elžbieta — įvedė jų bažnyčiose. Žinau, kad jie kaip galėdami saugo senąjį tikėjimą. Jie nori kunigo sakykloje ir senuoju būdu laikomų mišių. Pusė jų turbūt slaptai, už uždarų durų, klausosi mišių sekmadieniais. Jiems daug labiau norėtųsi išlaikyti savo tikėjimą, savo Dievo vaizdinį ir manyti, kad juos saugo Švenčiausioji Mergelė, negu laikytis nuolat besikeičiančių dabartinių įsakymų. Šiaurė niekad nebuvo patenkinta religijos reforma, o dabar, kai kita karalienė joja jų keliais, jie parodo savo tikrąjį veidą — ištikimybę jai bei tikėjimo pastovumą. Žmonių širdys ir sielos priklauso jai, nežinau, ar Sesilis tai galvojo, įsakydamas man perkelti ją į Tatberį. Nežinau, ar jis supranta, kiek mažai palankumo šiaurinės žemės jaučia karalienei Elžbietai ir jos tikėjimui. Galbūt jam reikėjo paliepti gabenti ją toliau į Pietus? O galbūt, kur tik ji nuvyktų, visur bus aistringai mylima? Dievas mato, katalikų yra visoje Anglijoje. Ko gero, pusė šalies tiki, kad ji yra mūsų tikroji karalienė, o kita pusė pamiltų ją, vos tik pamatę.

Ši karalienė, tiek pat išgarsėjusi savo pamaldumu, kiek apkalbama už pasileidimą, nešioja prie diržo rožinį, o ant kaklo kryželį. Kai jį pastebiu, ji nurausta lyg mergaitė.

Popiežius meldžiasi jos vardu, kai ji įveikia mirtinus pavojus. Blogiausiais momentais, kai mus apsupa minia žmonių, tyliai šnabždančių palaiminimus karalienei, man darosi baisu. Matau, kad jie mieliau teiktų pirmenybę šiai karalienei ir senajai Bažnyčiai, negu visiems privalumams, kuriuos suteikė Elžbieta.

Šie žmonės ne tokie, kaip mano Besė — ne vidutiniai žmonės, kurie pamatė galimybę ir pasipelnė pasikeitimų metu. Šitie vargšai buvo pripratę eiti į vienuolynus pagalbos susirgę ar išsigandę. Jie kviesdavo kunigą krikštynoms ir gulėdami mirties patale. Jiems nepatinka, kad bažnyčios sugriautos, šventyklos nesaugios, vienuolių gydyklos išvaikytos. Jie nežino, kur melstis, kai altoriai sunaikinti, nebežino, kas jiems suteiks pagalbą, kai negali uždegti žvakelės šventajam. Nesupranta, kodėl šventintas vanduo staiga tapo nebe šventas, o indai sausi. Nežino, kur prisiglausti varguoliui, kai vienuolynai sugriauti, kas pavalgydins juos, užėjus badui, kai vienuolynų virtuvės sunaikintos ir jų židiniai užgesinti. Nevaisingos moterys negali leistis į piligrimines keliones iki švento šulinio, ligoniams neleidžiama nušlubuoti iki kapo, kur palaidotas šventasis. Žmonės suprato, kad liko labai vieniši. Be abejonės, iš jų atėmė tai, kas suteikdavo daug laimės gyvenime. Dabar jie galvoja, kad ši, kita, karalienė, apsirengusi juodai, su baltu šydu, gundanti lyg vienuolė naujokė, grąžins visa, kas gera. Jie spiečiasi prie jos šnabždėdami, kad geri laikai sugrįš. Ji privalo laukti, o žmonės lauks jos. Galų gale turiu pašaukti sargybinius, kad išvaikytų minią.

Galbūt tai ne daugiau, nei žemiškas jos grožio poveikis. Kvaili žmonės taip susižavi gražia moterimi, kad priskiria jai visokių stebuklingų savybių, tik dėl jos tamsių akių ir ilgų juodų blakstienų. Jie susirenka pakelėse iš smalsumo, o paskui spokso ir sveikina, turėdami vilties pamatyti, kaip ji nusišypso. Karalienė pakelia ranką dėkodama — turiu pripažinti, ji išties nepaprastai gracinga. Ji šypsosi visiems ir kiekvienam, tarsi asmeniškai pasisveikindama. Kiekvienas, ją pamatęs, būna apžavėtas ir galėtų tapti jos tarnu visam gyvenimui. Ji tokia išskirtinė, kad niekam nekyla klausimas, kuri iš kelioniniais apsiaustais apsigaubusių moterų yra karalienė. Ji liekna lyg grynakraujis žirgas, tačiau aukšta tarsi vyras. Jos laikysena karališka ir traukia visų žvilgsnius. Jai prajojant tarsi vėjelis praslenka susižavėjimo šnabždesys. Šitoks dievinimas lydėjo ją visą gyvenimą. Ji nešioja savo grožį lyg karūną, gūžčioja pečiais ir juokiasi iš tokio nuolatinio garbinimo, kurio susilaukia. Tarsi kažkas aplink jos baltus pečius būtų apsiautęs šermuonėlių kailių apsiaustą.