Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Visur šviesu ir šilta, dega didžiulės stačiakampės vaško žvakės, kurios priklauso jai kaip karalienei. Akmeninėse sienose įtaisytuose laikikliuose liepsnoja deglai. Ji atmeta atgal apsiausto gobtuvą, ir aš pirmą sykį ją pamatau.

Žioptelėju. Negaliu susilaikyti. Iš tiesų, žioptelėju išvydusi pačią gražiausią moterį, kokią kada nors gyvenime mačiau. Jos veidas lyg menininko nutapytas paveikslas. Jos veidas lyg angelo. Jos plaukai tankūs ir juodi, apkirpti trumpai kaip berniuko, ant jų galiukų žvilga tirpstantis sniegas. Jos antakiai tamsūs ir išlenkti, o blakstienos tokios ilgos, kad meta šešėlius ant skruostų. Akys tamsios, tamsios ir ryškios, oda tarsi porcelianas, balta ir skaisti, be jokio trūkumo. Jos veidas tobulas tarsi angelo skulptūros, ramus bejausmis veidas, tačiau tai, kuo ji išsiskiria iš kitų, yra jos žavesys. Ji nusišypso man ir staiga nušvinta, tarsi saulės spindulys vandens paviršiuje, tarsi koks nuostabus dalykas, kuris vien savo grožiu džiugina širdį. Tarsi kregždė, nardanti vidurvasario ore, kurią pamatęs nudžiungi, kad esi gyvas. Jos šypsena tokia, šauna man į galvą pirma kvaila mintis, jos šypsena lyg kregždės skrydis vidurvasario vakarą. Mano antra mintis kad karalienė Elžbieta nekęs jos lyg maro.

— Labai svetingas sutikimas, — sako ji prancūziškai, tada pamato mano sutrikimą, kai negaliu jos suprasti, ir taria neryžtinga anglų kalba:

— Jūs labai maloni, ačiū jums.

Ji ištiesia rankas į liepsną, tada atsistoja. Tyliai prieina jos freilina, atriša kailinius ir nuima šlapią apsiaustą. Ji linkteli dėkodama.

— Ledi Šousbevi, gal galėčiau pristatyti savo damas. Čia ledi Merė Seton, o čia ledi Agnesė Livingstoun, — taria ji, moterys ir aš linktelime vienos kitoms, vienam iš savo tarnų liepiu išnešti šlapią apsiaustą.

— Gal galėčiau pasiūlyti kuo nors atsigaivinti? — pasakau. Nors palikau Derbišyrą dar būdama jauna mergaitė, ir nuo to laiko mokiausi taisyklingai šnekėti, tačiau mano balsas kambaryje vis tiek nuskamba per garsiai ir šiurkščiai. Po velnių, gyvenau puikiausiuose šalies dvaruose. Tarnavau karalienei Elžbietai. Grafą Robertą Dadlį ir Viljamą Sesilį laikau savo asmeniniais draugais. Tačiau galėčiau nusikąsti liežuvį, išgirdusi, kaip žodžiai iš mano burnos išlekia suluošinti grebluojančios Derbišyro tarmės. Paraustu iš gėdos.

— Ar norėtumėte sušilti prie stiklo vyno, ar karšto alaus su prieskoniais? — pasiūlau ypač sekdama savo kalbą, nuo to balsas tampa sukaustytas ir dirbtinis.

— O ko norėtumėte jūs? — pasisuka ji į mane, tarsi jai tikrai rūpėtų mano skonis.

— Išgerčiau stiklą karšto alaus, — pasirenku, — atsivežiau jį iš savo daryklos Čatsvorte.

Ji nusišypso. Jos dantys smulkūs ir aštrūs kaip kačiuko.

— Parfait! Išgerkime jo! — taria ji taip, tarsi tai tikrai būtų puikus gardumynas. — Jūsų vyras papasakojo man, kaip puikiai vadovaujate savo namams. Esu tikra, kad viskas, ką turite, yra geriausios kokybės.

Linkteliu rūmininkui ir žinau, kad jis viską atneš. Nusišypsau Džordžui, kuris nusimetė apsiaustą ir stovi prie židinio. Abu stovėsime, kol ji nepakvies mūsų sėstis, matydama Džordžą, grafą savo paties pilyje, stovintį lyg pažą prieš šeimininką, suprantu, kad mes ne priėmėme į namus viešnią, o patys stojome į tarnybą karalienei. Nuo šiol viskas bus taip, kaip norės ji, o ne kaip patiktų man.

1569 m. žiema Tatberio pilis Marija

— Ką gi manote apie ledi Besę? — Merė Seton klausia manęs, kalbėdama prancūziškai, kad būtų slapčiau. Jos balse girdžiu pagiežos gaidelę. — Ar ji tokia, kokios tikėjotės? Blogesnė?

Dabar, kai jie išėjo, ir mes vienos pasilikome šiuose apgailėtinuose mažuose kambarėliuose, galiu atsilošti kėdėje ir leisti skausmui bei nuovargiui užvaldyti mano kūną. Skausmas šone šįvakar ypač bjaurus. Merė priklaupia prie mano kojų, atriša batus ir švelniai juos nuauna nuo šaltų pėdų.

— Ak, aš tiek girdėjau, kokia ji išmintinga moteris ir kaip puikiai tvarko verslą, kad mažų mažiausiai tikėjausi pamatyti Florencijos bankininką, — sakau, išvengdama kritikos.

— Ji nebus tokia, kaip ledi Skroup iš Boltono pilies, — perspėja mane Merė. Ji padeda mano batus prie židinio džiūti ir pritupia šalia. — Nemanau, kad ji jaustų bent kiek simpatijos jums ir jūsų reikalams. Ledi Skroup buvo gera draugė.

Aš gūžteliu pečiais.

— Ponia galvojo, kad aš pasakos herojė, — irzliai pasakau.

Ji buvo viena iš tų, kurie mato mane kaip karalienę iš baladžių. Tragišką karalienę su gražia vaikyste Prancūzijoje, kuriai paskui teko vienišos našlės dalia Škotijoje. Bardas apdainuotų mane, kaip ištekėjusią už gražuoliuko, bet silpno Darnlio, besiilginčią stipraus vyro, kuris mane išvaduotų. Dainius paverstų mane pasmerkta nuo pat gimimo, nuostabia princese, gimusia po užtemusią žvaigžde. Man tai nerūpi. Žmonės visą laiką išgalvoja pasakojimų apie princeses. Jie atitenka mums kartu su karūna. Turime nešti tą naštą kaip galėdamos lengviau. Jei mergina graži ir dar princesė, kokia buvau visą gyvenimą, tai ji turi garbintojų, kurie dar blogesni už priešus. Didžiąją gyvenimo dalį mane garbindavo kvailiai ir nemėgo protingi žmonės. Apie mane prigalvodavo istorijų, kuriose aš arba šventoji, arba kekšė. Tačiau esu aukščiau tokių nuomonių, aš — karalienė.

— Nesitikiu jokios užuojautos iš šios damos, — karčiai sakau. — Ji yra mano pusseserės karalienės ištikima tarnaitė, jai tarnauja ir grafas. Kitaip mes nebūtume pas juos apgyvendintos. Esu įsitikinusi, kad ji prieš mane nusiteikusi.

— Ji ištikima protestantė, — įspėja mane Merė, — augusi Brendonų šeimoje, kiek girdėjau, patarnavusi ledi Džeinei Grėj. Jos buvęs vyras praturtėjo iš vienuolynų žlugdymo. Sako, kad jos namuose kiekvienas suolas — buvęs bažnyčios klauptas.

Nieko neatsakau. Tačiau nežymiu galvos linktelėjimu paskatinu ją tęsti.

— Tas buvęs vyras tarnavo Tomui Kromveliui vertinimų teisme, — tyliai tęsia ji, — ir susikrovė turtus.

— Tikiu, kad naikinant religinius pastatus ir šventyklas galima susikrauti turtus, — sakau susimąsčiusi, — tačiau aš maniau, kad pelnas atiteko karaliui.

— Kalbama, kad Besės vyras paimdavo savo užmokestį už darbą ir dar šį tą daugiau, — šnabžda ji, — jis imdavo kyšius iš vienuolių, kad neatimtųjų pastatų, arba menkai juos įvertintų. Imdavo mokestį už tai, kad „užsimerkdavo “, kai slapčia būdavo išgabenamas turtas. Tačiau vėliau grįždavo ir vis tiek juos pričiupdavo, pasiimdavo visą turtą, kurį jie manydavo išgelbėję.

— Kietas žmogus, — pastebiu.

— Ji buvo jo vienintelė paveldėtoja, — pasakoja ji man, — privertė jį pakeisti testamentą, ir jis nieko nepaliko savo broliui. Jis netgi nepaliko pinigų savo ir jos vaikams. Mirdamas paliko visą nedorai įgytą turtą jai, vien tik jos vardu, ir ji tapo ledi. Gavus palikimą ji galėjo ištekėti už kito turtingo vyro ir tą patį padarė su juo: pasiėmė visą jo turtą, nepaliko nieko giminėms. Mirdamas jis viską paliko jai. Štai kaip ji pasidarė pakankamai turtinga tapti grafiene. Gundydama vyrus ir pasiimdama jų šeimos turtą.

— Taigi moteris be skrupulų, — pastebiu, galvodama apie motiną, kuri nieko nepaliko savo vaikams. — Moteris, kuri valdydama namus jaučiasi galinga, kuri sugeba viską pajungti savo naudai.

— Įžūli moteris, — nepritariamai sako Merė Seton, — negerbianti savo vyro ir jo šeimos. Grūdo tykanti višta. Ta moteris žino pinigų vertę.

Ji mąsto tą patį, ką ir aš. Moterį, kuri nesibjauri krautis turtus iš Dievo namų griovimo, tikrai būtų galima papirkti, kad ji bent vieną naktį nukreiptų savo žvilgsnį nuo mūsų.