Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— O kaip jis? Šrousberio grafas?

Aš nusišypsau.

— Manau, kad jis nėra nepajudinamas. Rodosi, jam rūpi tik jo paties orumas ir garbė. Iš visų Anglijos vyrų jis tikrai geriausiai laikosi.

1569 m. žiema Tatberio pilis Besė

— Kiek mums už ją sumokės? — paklausiu Džordžo, kai geriame po taurę vyno su prieskoniais, atsisėdę prie židinio miegamajame. Tarnaitės kloja lovą.

Jis krūpteli, ir aš suprantu, kad vėl buvau per daug tiesmuka.

— Atsiprašau, — greitai teisinuosi, — tik privalau žinoti, kad įrašyčiau į sąskaitų knygą. Ar karališkasis dvaras mums mokės?

— Jos didenybė karalienė maloningai užtikrino mane, kad padengs jos išlaidas, — ištaria jis.

— Visas išlaidas? — perklausiu. — Ar mes turėtume siųsti išlaidų aprašą kas mėnesį?

Jis trūkteli pečiais.

— Bese, brangiausioji žmona... mums suteikta garbė, tarnauti karalienei yra privilegija, kurios daugelis siekia, mes esame išrinkti. Karalienė užtikrino, kad mums bus atlyginta. Žinoma, kad priėmę šią viešnią gausime naudos. Karalienė atsiuntė savo pusseserei gėrybių iš karališkojo dvaro, negi ne? Juk mūsų namuose stovi pačios karalienės baldai?

— Taip, — sakau dvejodama, — bet iš tiesų tai tik kelios senienos iš Tauerio. Viljamas Sesilis man rašė, kad karalienės Marijos palydą turėjo sudaryti trisdešimt žmonių?

Mano vyras linkteli.

— Ji atvyko su mažų mažiausia šešiomis dešimtimis.

— Ak, — sako jis, — nejaugi?

Dėl kažkokios priežasties, suprantamos vien vyrams, o šiuo atveju, vien kilmingam vyrui, jis dešimt dienų jojo šimto procesijos žmonių priekyje, bet to nepastebėjo.

— Na, jie juk nesitiki visi apsistoti čia, ar ne?

— Kai kurie iš jų nukeliavo į aludę kaime, tačiau jos palyda — palydovai, padėjėjai, tarnai ir arklininkai apsistojo po mūsų stogu. Jie valgo bei geria už mūsų pinigus.

— Ją reikia aptarnauti kaip karalienę, — taria jis, — ji karalienė iki pirštų galiukų, negi taip nemanai, Bese?

Tai nepaneigiama.

— Ji labai graži, — išspaudžiu. — Visada maniau, kad žmonės perdeda pasakodami apie ją, kaip apie gražiausią karalienę pasaulyje. Tačiau ji tokia yra, ir dar daugiau. Ji būtų graži, net jei būtų paprasta moteris, tačiau jos laikysena ir elgesys... — sudvejoju. — Ar ji tau labai patinka?

Jis atsigręžia į mane, jo žvilgsnis visiškai nekaltas. Klausimas jį nustebino.

— Ar patinka? Aš apie tai nepagalvojau... Ee, ne, ji pernelyg... — jis pratrūksta: — Ji vienos bėdos. Ji nuolat meta iššūkius. Kur tik mes pasirodydavome, kurstydavo išdavystę ir erezijas. Kaip ji gali man patikti? Ji man suteikė vien vargą ir sunkumus.

Nuslepiu savo pasitenkinimą.

— Ar bent įsivaizduoji, kiek laiko ji liks pas mus?

— Ji keliaus namo į Škotiją šią vasarą, — atsako jis. — Teismas ją išteisino; mūsų karalienė tikra, kad jos nėra kuo apkaltinti. Iš tiesų, rodos, jai teko iškęsti nemažai neteisybės. Škotijos lordai buvo visiškai neteisūs įkalindami ją ir priversdami atsisakyti sosto. Negalime toleruoti tokių dalykų. Nuversti karalienę, reiškia, pažeisti natūralią tvarką. Negalime jiems to leisti. Tai prieštarauja Dievo tvarkai. Ją reikia grąžinti į sostą, o maištininkus nubausti.

— Ar mes lydėsime ją namo? — pasiteirauju. Mąstau apie karališką kelionę į Edinburgą, apie pilis ir rūmus.

— Mūsų karalienė turės skirti armiją jos saugumui užtikrinti. Mūsų lordai sutiko ją lydėti. Jos santuoka su Botvelu bus anuliuota, o jos vyro, lordo Darnlio, žudikai patraukti į teismą.

— Ji vėl bus Škotijos karalienė? — perklausiu. — Nepaisant Sesilio?

Bandau nuslėpti abejonę, tačiau negaliu patikėti, kad toks intrigų rezgėjas kaip Sesilis, turėdamas savo rankose priešų karalienę, ramiausiai išsiųstų ją namo ir dar pridėtų armiją palydai.

— Ką bendro su tuo turi Sesilis? — klausia jis, tyčia apsimesdamas, kad nieko nesupranta. — Nemanau, kad Sesilis nusprendžia, kas yra karališko kraujo, o kas ne, nors jam atrodo, kad viskam komanduoja.

— Jis negali norėti, kad ji būtų grąžinta į valdžią, — tyliai sakau, — jis metų metus dirbo, kad Škotija atsidurtų po Anglijos padu. Tai jo gyvenimo politika.

— Jis negali užkirsti tam kelio, — prieštarauja vyras, — jis neturi valdžios. O paskui tai šį tą reikš, mano Bese, kai būsime geriausi Škotijos karalienės draugai, nemanai?

Palaukiu, kol dvi mergaitės baigs kloti lovą, padarys reveransus ir išeis iš kambario.

— Žinoma, ji yra ir Anglijos sosto paveldėtoja, — tyliai pasakau, — jei Elžbieta grąžins ją į Škotiją, tai reikš, kad pripažįsta ją kaip karalienę ir pusseserę, ir kaip įpėdinę. Manau, kad vieną dieną jis taps mūsų karaliene. Jei Elžbieta nesusilauks vaikų.

— Dieve, saugok karalienę, — išsyk pasako Džordžas. — Karalienę Elžbietą, turiu galvoje. Ji nesena, ji sveika. Jai dar nėra nė keturiasdešimties. Ji dar gali ištekėti ir susilaukti sūnaus.

Gūžteliu pečiais.

— Škotų karalienė yra vaisinga dvidešimt šešių metų moteris. Greičiausiai ji gyvens ilgiau už savo pusseserę.

— Tššš, — nutildo jis mane.

Netgi privačioje mūsų miegamojo aplinkoje pokalbis apie karalienės mirtį tarp dviejų Anglijai ištikimų asmenų yra išdavystė. Iš tiesų, išdavystė yra netgi pasakyti žodžius „mirtis“ ir „karalienė“ viename sakinyje. Mes tapome šalimi, kurioje pasiklausoma, ieškant išdavystės. Tapome šalimi, kur dėl netinkamos gramatikos gali atsidurti kartuvėse.

— Ar manai, kad škotų karalienė tikrai nekalta dėl savo vyro, lordo Darnlio, nužudymo? — klausiu jo. — Tu matei įkalčius, ar esi tikras, kad ji nekalta?

Jis susiraukia.

— Teismas nutrauktas be nuosprendžio, — atsako jis. — Tokie dalykai neskirti moterų ausims.

Aš prikandu liežuvį, kad piktai neatsikirsčiau.

— Aš neprašau tavęs peno paskaloms, — pagarbiai sakau. — Tai dėl tavo namų garbės ir saugumo. — Stabteliu. Dabar jis jau klausosi.

— Jeigu ji tikrai yra tokia moteris, kaip pasakojama — moteris, kuri šaltakraujiškai suplanuotų nužudyti savo vyrą, o paskui ištekėtų už žudiko, siekdama sau valdžios ir saugumo — tada nėra priežasties galvoti, kad ji negali atsisukti prieš mus, jei užsimanys ką padaryti. Nenoriu, kad vieną tamsią naktį į mano rusius būtų prikimšta parako.

Jis atrodo priblokštas.

— Ji yra Anglijos karalienės viešnia, ji bus sugrąžinta į sostą. Kaip tu gali galvoti, kad ji ketintų mus užpulti?

— Jeigu ji tokia bloga, kaip apie ją kalbama, tos moters niekas nesustabdys, jei užsimanys ko nors pasiekti.

— Aš neabejotinai manau, kad lordas Darnlis, jos vyras, pats dalyvavo sąmoksle prieš ją. Jis prisijungė prie maištaujančių lordų ir buvo vedamas jos įbrolio lordo Morėjaus. Manau, kad dviese jie planavo ją nuversti, įkalinti ir pasodinti į sostą karalienės vyrą. Jos įbrolis būtų valdęs per Darnlį, kuris buvo silpnas sutvėrimas, visi tai žinome.

Linkteliu. Pažinojau Darnlį, kai jis dar buvo berniūkštis. Siaubingai motinos išlepintas berniūkštis, turiu pasakyti.

— Karalienei ištikimi lordai suplanavo nužudyti Darnlį. Botvelas greičiausiai buvo tarp jų.

— Ar ji žinojo? — nenurimstu. Tai svarbiausias klausimas. Ar ji vyro žudikė?

Jis atsidūsta.

— Aš taip nemanau, — sąžiningai pripažįsta. — Laiškai, kuriuose ji užsako tą piktadarystę, yra aiškiai suklastoti. Kiti neaiškūs. Tačiau ji vaikščiojo po namus, kai jie nešė paraką į rūsį. Jeigu būtų žinojusi, nebūtų taip rizikavusi. Ji ketino tą naktį miegoti ten.