Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Kartu darbuojamės prie karališkojo uždangalo. Jis kabės virš jos kėdės, skelbdamas apie jos karališką kilmę. Jos tapissier jau pradėjo dygsniuoti tamsiai raudoną foną. Auksiniu raitytu šriftu bus parašyta „Ma Fin Est Ma Commencement “.

— Ką tai reiškia? — paklausiu.

Ji sėdi ant pačios geriausios kėdės tarp židinio ir lango. Sėdžiu ant žemesnės kėdės, nors tai mano namas ir mano kambarys, o mūsų damos sutūpusios ant taburečių ir suolelių palei langus, kur daugiau šviesos.

— Toks buvo mano mamos moto, — atsako ji. — Jis reiškia „mano pabaigoje yra mano pradžia “. Mąsčiau apie tai šiomis sunkiomis dienomis ir nusprendžiau jį pritaikyti sau. Kai netekau vyro ir nebebuvau Prancūzijos karalienė, tapau Škotijos karaliene. Kai pabėgau iš Škotijos, prasidėjo mano naujas gyvenimas Anglijoje. Greitai prasidės dar vienas mano gyvenimo tarpsnis. Grįšiu į savo sostą, galbūt vėl ištekėsiu. Kiekvienoje pabaigoje yra nauja pradžia. Aš karalienė tarsi jūra, aš potvynių karalienė. Atslūgstu ir vėl patvinstu. Vieną dieną nebebūsiu jokios žemiškos karalystės karalienė, tačiau danguje tapsiu visų karalysčių karaliene.

Susiraukusi pažvelgiu į savo tarnaites, kurios lyg triušiai pakėlė galvas, klausydamos šios įžūlios ir katalikiškos prakalbos.

— Ar norėtum siuvinėti auksines raides? — pasiūlo ji. — Su šilku taip malonu dirbti.

Prieš mano valią rankos pačios išsitiesia jį paliesti. Šilkas nuostabus, niekada nedirbau su tokiu grožiu, nors aistringai mėgau siuvimą visą gyvenimą.

— Kodėl jis toks lygus?

— Čia įverpta aukso. Tikro aukso gijų. Todėl taip žvilga. Ar nori su juo siuvinėti?

— Jeigu pageidaujate, — sakau, tarsi man nelabai rūpėtų.

— Puiku! — sako ji ir nušvinta, tarsi iš tiesų būtų nuoširdžiai nudžiugusi, jog mes dirbsime kartu.

— Tu pradėsi šiame gale, o aš kitame, po truputėlį vis artėsime viena prie kitos.

Aš nusišypsau atsakydama, su ja neįmanoma nesielgti šiltai.

— Galų gale susitiksime viduryje ir būsime geriausios draugės, — pranašauja ji.

Prisislenku savo kėdę, ir prabangus audinys nuo jos kelių nuvinguriuoja ant mano.

— Dabar, — tyliai sako ji, kai griebiamės savo auksinių siūlų, — papasakok man apie mano pusseserę karalienę. Ar dažnai lankeisi jos dvare?

Iš tiesų, aš ten lankiausi. Nesigiriu, tačiau leidau jai sužinoti, jog buvau aukščiausioji rūmų dama karalienės dvare, buvau prie jos nuo pirmųjų valdymo dienų. Buvau jos draugė, kai ji tebuvo tik princesė. Draugavau su jos draugais, sąžiningai informuodavau jos patarėją.

— Ak, tu turėtum žinoti visas jos paslaptis, — čiulba ji. — Papasakok man apie ją. Ir apie Robertą Dadlį. Ar jis tikrai taip beviltiškai ją įsimylėjo, kaip visi pasakojo?

Aš sudvejoju. Tačiau ji palinksta į priekį, padrąsindama mane.

— Ar jis vis dar toks pat išvaizdus? — sušnibžda ji. — Žinai, ji pasiūlė jį man, siūlė susituokti, kai pirmą kartą atvykau į Škotiją. Tačiau žinojau, kad ji negalėtų su juo išsiskirti. Jai pasisekė, kad turi tokį ištikimą įsimylėjėlį. Retas vyras gali mylėti karalienę. Jis paskyrė savo gyvenimą jai, argi ne?

— Amžiams, — patvirtinu, — nuo pat to momento, kai ji atsisėdo į sostą ir sudarė savo rūmų palydą. Tada jis atėjo pas ją ir nepasitraukė. Jie artimi kaip ranka ir pirštinė jau taip ilgai, kad gali baigti vienas kito sakinius, ir turi šimtus slaptų pokštų. Kartais galima pastebėti, kaip ji tik žvilgteli į jį, o jis jau supranta, ką ji galvoja.

— Kodėl ji neišteka už jo, juk jis — laisvas? — pasiteirauja ji. — Ji paaukštino jį į grafus, kad būtų tinkamas vesti mane. Jei buvo tinkamas man, kodėl būtų netinkamas jai?

Gūžteliu pečiais.

— Skandalas... — tylutėliai pasakau. — Skandalas kilo po jo žmonos mirties ir niekada galutinai nenurimo.

— Ar ji negali nepaisyti skandalo? Drąsi karalienė gali gyventi ir su skandalais.

— Tik ne Anglijoje, — pasakau mąstydama, jog Škotijoje turbūt irgi ne. — Karalienės reputacija yra jos karūna. Jei ji neteks vienos, neteks ir kitos. Be to, Sesilis prieš jį nusistatęs, — pridedu.

Ji išplečia akis.

— Sesilis jai netgi tokiuose reikaluose vadovauja?

— Jis nėra jos valdovas, — atsargiai prieštarauju, — tačiau ji niekada nenuleido negirdomis jo patarimų.

— Ji visada juo pasitiki?

Aš linkteliu.

— Jis buvo jos stiuardas, kai ji dar buvo mažai perspektyvų turinti princesė. Jis uždirbo jai turto, prižiūrėjo ją per tuos metus, kai ant jos krito įtarimai dėl įseserės karalienės Marijos išdavystės. Saugojo ją, slapstė nuo maištininkų, kurių planai buvo ją sunaikinti. Jis visada jai padėjo, ji pasitiki juo lyg tėvu.

— Tau jis patinka, — spėja ji, išgirdusi šilumą mano balse.

— Jis taip pat buvo man tikras draugas, — pripažįsta. — Pažįstu jį nuo tų laikų, kai buvau jauna mergina, gyvenanti su Grėj šeimyna.

— Girdėjau, kad jis turi ambicijų ir dėl savo šeimos. Stato didelius rūmus, ieško ryšių?

— O kodėl gi ne? — perklausiu aš. — Argi ne pats Dievas liepia mums naudotis savo talentais? Argi ne mūsų pasisekimas rodo, kad Dievas mums palankus?

Ji nusišypso ir papurto galvą.

— Mano Dievas tiems, kuriuos myli, siunčia išbandymus, o ne turtus. Tačiau matau, jog tavasis Dievas mąsto kaip pirklys. Kalbant apie Sesilį, ar karalienė visada daro, kaip jis liepia?

— Ji elgiasi taip, kaip jis pataria, — pataisau. — Dažniausiai. Kartais ji dvejoja taip ilgai, kad jis tiesiog pasiunta iš nekantrumo. Tačiau dažniausiai jo patarimai tokie išmintingi, o strategija taip gerai suplanuota, kad jiedu puikiai susitaria.

— Tai jis yra tas, kuris valdo jos politiką? Jis viską sprendžia? — neatstoja ji.

Papurtau galvą.

— Kas žino? Jie susitinka privačiai.

— Man svarbu žinoti, — primena ji, — nes manau, kad jis tikrai nėra mano draugas. Jis buvo užkietėjęs mano mamos priešas.

— Ji dažniausiai klauso jo patarimų, — pakartoju, — tačiau ji primygtinai teigia esanti savo šalies valdovė.

— Kaip ji drįsta taip sakyti? — tiesiai paklausia ji. — Aš neįsivaizduoju, kaip ji gali valdyti be vyro. Vyras privalo viską geriau išmanyti. Jis yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Jis protingesnis. Be to, jis dar būtų geriau išsilavinęs, būtų labiau mokytas už bet kurią moterį. Jo dvasia būtų drąsesnė, jis būtų ryžtingesnis. Kaip ji gali net svajoti valdyti be vyro šalimais?

Gūžteliu. Negaliu pateisinti Elžbietos nepriklausomybės. Bet kokiu atveju kiekvienas šalies gyventojas pritartų Marijai. Tokia Dievo valia, kad moterys turi paklusti vyrams. Elžbieta to ir neneigia, ji tiesiog netaiko sau.

— Ji save vadina princu. Tarsi karališkumas būtų aukščiau už buvimą moterimi. Ji palaiminta Apvaizdos. Dievas paskyrė ją valdove. Sesilis pripažįsta jos pirmenybę. Patinka ar ne, tačiau ji paties Dievo iškelta aukščiau visų, netgi vyrų. Kas jai belieka daryti?

— Ji galėtų valdyti pagal vyro nurodymus, — paprastai taria ji, — turėtų susirasti karalių ar princą, ar netgi kilmingąjį, kuriam galima būtų patikėti šalies gerovę, ir ištekėti už jo. Padaryti jį Anglijos karaliumi.

— Nebuvo nei vieno... — bandau apginti Elžbietą.

Ji numoja ranka.

— Buvo begalės, — atkerta ji, — vis dar yra. Ji ką tik atsikratė Habsburgų piršlio, negi ne? Prancūzijoje mes visi apie juos girdėjome. Netgi siuntėme savus kandidatus. Visi tikėjo, kad jai susiradus ir į sostą pasodinus patikimą vyrą, Anglija bus saugi. Vyras valdytų ir sudarytų sąjungas su kitais karaliais. Sąjungas, grįstas tvirtu vyro žodžiu, o ne permaininga moters nuomone. O ji turėtų gimdyti jam sūnus, jo įpėdinius. Kas galėtų būti natūraliau ir teisingiau? Kodėl ji to nedaro?