Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Endrius Keras, toks galvažudžio vardas, aš jo nepamiršau, aš jam nedovanosiu. Jis prispaudė man prie pilvo pistoleto vamzdį, jaučiau, kaip maža sūnaus pėdutė spiria atgal. Maniau, kad jis nušaus mane ir mano dar negimusį sūnų. Maniau, kad mus nužudys. Supratau, kad tie škotai nesuvaldomi, kad jie bepročiai.

Ji užsidengia akis, tarsi tas vaizdas persekiotų ją iki šiol. Tyliai nulenkiu galvą. Nesakau jai, kad Anglijoje žinojome apie tą sąmokslą. Būtume galėję ją apginti, tačiau nutarėme nieko nedaryti. Galėjome ją perspėti, tačiau neperspėjome. Sesilis nutarė, kad neturėtume jos įspėti. Palikome ją vienišą pavojuje. Sužinojome, kad jos dvarininkai atsigręžė prieš ją. Net jos vyras buvo priešiškai nusiteikęs. Mums buvo linksma pagalvojus, kad ji liks viena tarp tų barbarų. Tikėjomės, kad ji privalės kreiptis į Angliją, prašydama pagalbos.

— Mano dvaro lordai nužudė mano sekretorių, kai stovėjau šalia, mėgindama jį apginti. Nužudė jį priešais mane — Prancūzijos princesę. — Ji palinguoja galva. — Po to viskas buvo dar blogiau. Jie pajuto savo galią. Laikė mane įkalinę. Grasino, kad sukapos į gabalus ir išmėtys juos nuo Sterlingo pilies bokšto.

Mano tarnaitės priblokštos. Viena jų netenka žado iš siaubo ir, rodosi, nualps. Aš rūsčiai į ją pažvelgiu.

— Tačiau jūs pasprukote?

Ji išsyk nusišypso šelmiška šypsena lyg gudrus berniūkštis.

— Tai bent buvo nuotykis! Sugebėjau susigrąžinti Darnlį, ir mes pasprukome pro langą. Penkias valandas jojome šuoliais naktyje, nors buvau šešis mėnesius nėščia. Galiausiai tamsoje radome mūsų laukiančius Botvelą ir jo vyrus ir buvome apsaugoti.

— Botvelą?

— Jis buvo vienintelis žmogus Škotijoje, kuriuo galėjau pasitikėti, — tyliai atsako ji. — Vėliau sužinojau, kad jis buvo vienintelis žmogus, niekad neėmęs kyšio iš svetimšalių. Jis yra škotas, lojalus mano motinai ir man. Jis visada buvo mano pusėje. Jis surinko man armiją, mes grįžome į Edinburgą ir ištrėmėme žudikus.

— O jūsų vyras?

Ji gūžteli pečiais.

— Turėtumėt žinoti kitką. Negalėjau atsiskirti nuo savo vyro, kol nešiojau jo vaiką. Pagimdžiau sūnų, ir Botvelas buvo mūsų sargybinis. Mano vyrą Darnlį nužudė jo buvę draugai. Jie planavo nužudyti ir mane, tačiau tą vakarą nebuvau namuose. Man tiesiog nusišypsojo sėkmė.

— Siaubinga, kaip siaubinga... — sušnabžda viena iš mano moterų. Tuoj jos visos atsivers į katalikybę vien iš užuojautos.

— Tikrai taip, — griežtai sakau jai, — eik atsinešk fleitą ir mums pagrok. — Pašalinu ją, kad nesiklausytų toliau.

— Aš netekau savo sekretoriaus ir savo vyro, mano buvę vyriausieji patarėjai tapo jo žudikais, — tęsia ji. — Negalėjau prisišaukti jokios pagalbos iš Prancūzijos. Šalyje kilo suirutė. Botvelas mane užstojo ir su savo armija mane apgynė. Tada pareiškė, jog mes susituokę.

— Tai jūs nesusituokėte? — sušnabždu.

— Ne, — trumpai atsako ji, — ne mano bažnyčioje. Ne prieš mano tikėjimą. Jo žmona dar gyva, o dabar atsirado dar viena žmona, kuri įgrūdo jį į kalėjimą Danijoje už įžadų sulaužymą. Ji tvirtina, esą jie susituokę prieš daugelį metų. Kas supras tą Botvelą? Tik aš.

— Ar tu jį mylėjai? — klausiu galvodama, kad prieš mane moteris, kuri dėl meilės netenka proto.

— Mes niekada nekalbėjome apie meilę, — kategoriškai pareiškia ji. — Niekada. Mes ne kokia romantiška porelė, rašanti eilėraščius ir besidalijanti dovanėlėmis. Nieko nekalbėjome apie jokią meilę. Nesu ištarusi jam nė vieno meilės žodžio, nei jis man.

Stoja tyla, suprantu, kad ji išsisuko nuo tiesaus atsakymo.

— Kas buvo toliau? — sušnabžda lyg pakerėta viena iš mano puskvaišių tarnaičių.

— Tada mano įbrolis ir jo sąjungininkai išdavikai surinko armiją ir užpuolė Botvelą bei mane. Kartu su Botvelu jojome į mūšį, šonas prie šono kaip kariai. Tačiau jie laimėjo — taip jau nutiko. Mūsų armija išsilakstė, kol mes delsėme. Botvelas išsyk būtų puolęs į mūšį, ir, ko gero, būtume laimėję. Tačiau norėjau išvengti tėvynainių kraujo praliejimo. Leidau jiems užliūliuoti mane kalbomis ir melagingais pažadais, o jie tuo metu nuviliojo mūsų armiją. Sudarėme sutartį, jie paleido Botvelą. Man pažadėjo saugumą, tačiau melavo. Jie laikė mane kaip kalinę, aš praradau dvynukus, kurių laukiausi, du berniukus. Privertė mane atsisakyti sosto, kai buvau serganti ir palaužta sielvarto. Mano įbrolis, tas išdavikas, užgrobė sostą. Jis pardavė mano perlų vėrinį, ir jis laiko mano sūnų... mano berniuką... — jos balsas, buvęs iki šiol ramus ir lygus, pirmąsyk sudreba.

— Neabejoju, kad netrukus vėl jį pamatysite, — raminu.

— Jis mano, — šnabžda ji, — mano sūnus. Jis turėtų augti kaip Anglijos ir Škotijos princas. Ne pas tuos šventvagius kvailius, kurie netiki nei Dievu, nei karaliumi.

— Mano vyras sako, kad dar šią vasarą būsite sugrąžinta į sostą, tai gali nutikti bet kurią dieną, — kalbu aš. Nepridedu, kad manau, jog mano vyras klysta.

Ji pakelia galvą.

— Man reikės armijos, kad susigrąžinčiau sostą, — sako ji. — Neužteks vien paprasčiausiai nukeliauti į Edinburgą. Man reikės vyro, kuris suvaldytų škotų lordus, ir armijos, kuri juos pagąsdintų. Pasakyk Elžbietai, kai jai rašysi, kad ji privalo gerbti mūsų giminystę. Ji turi sugrąžinti mane į sostą. Vėl būsiu Škotijos karalienė.

— Jos didenybė neklausia manęs patarimų, — atsakau. — Tačiau aš žinau, jog ji planuoja sugrąžinti jus į valdžią.

Net jei Sesilis to neplanuoja, pagalvoju.

— Aš padariau klaidų, — prisipažįsta ji. — Ne visi mano sprendimai buvo geri ir protingi. Tačiau galbūt man dar gali būti atleista. Galų gale, juk turiu sūnų.

— Jums bus atleista, — nuoširdžiai sakau. — Net jei ir padarėte kažką ne taip, kuo nesu tikra... ir bet kuriuo atveju, kaip jau sakėte, jūs turite sūnų. Moteris, turinti sūnų, turi ir ateitį.

Ji sumirksi, sulaikydama ašaras, ir linkteli.

— Jis bus Anglijos karalius, — pareiškia ji. — Anglijos ir Škotijos karalius.

Aš trumpam nutylu. Kalbėti apie karalienės mirtį yra išdavystė, kaip ir užsiminti apie jos sosto paveldėtoją. Metu griežtą žvilgsnį į savo moteris, kurios visos dabar išmintingai įsmeigusios akis į savo siuvinius ir apsimeta negirdėjusios.

Jos nuotaika pasikeičia, greitai lyg vaiko.

— Ak, darausi niūri lyg koks kalnietis! — sušunka ji. — Ledi Seton, pakvieskite pažą, kuris padainuotų, ir mes pašoksime.

Ledi Šrousberi tuoj pradės galvoti, kad mes čia sėdime kalėjime ir gedime!

Aš nusijuokiu, tarsi mes iš tiesų nebūtume kalėjime ir tremtyje, pasiunčiu tarnaitę atnešti vyno, vaisių ir pakviesti muzikantų. Kai mano vyras prieš vakarienę užeina, jis randa mus šokančias, škotų karalienė sukasi viduryje, rodo judesius ir juokiasi, kai mes pasukame ne į tą pusę ir atsiduriame prieš neteisingas partneres.

— Turite eiti į dešinę! Dešinėn! — šaukia ji. — Gauche e puis â gauche!

Ji apsisuka ir jam nusijuokia.

— Milorde, sutvarkykite savo žmoną. Ji tyčiojasi iš mano šokių mokytojos sugebėjimų.

— Tai jūs! — atsako jis, o jo veidas atspindi jos linksmumą. — Ne! Ne! Tai jūsų kaltė. Nekaltinkite grafienės, jokiu būdu. Gauche angliškai yra kairė, jūsų šviesybe. Ne dešinė. Jūs pasiuntėte jas ne į tą pusę.

Ji sušunka juokdamasi, krenta man į glėbį ir prancūzų papročiu bučiuoja mane į abu skruostus.

— Ak, atsiprašau, ledi Bese! Jūsų vyras teisus. Neteisingai jus mokiau. Aš kvailelė, kuriai sunku kalbėti jūsų nelengva kalba. Jums teko visai netikusi šokių mokytoja. Tačiau rytoj parašysiu laišką savo šeimai į Paryžių, jie atsiųs mums šokių mokytoją ir smuikininkų. Jis mus tinkamai išmokys, ir mes šoksime nuostabiai!