Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Dvejoju, negaliu su tuo nesutikti. Mes visi galvojome, kad taip ir bus. Taip bandė daryti karalienė Marija Tiudor, Elžbietos įseserė, paklusdama savo išmintingiems patarėjams. Taip elgėsi škotų karalienė. Taip parlamentas tiesiog ant kelių klūpėdamas maldavo pasielgti Elžbietą. To visi tikisi netgi dabar, melsdamiesi, kad Elžbietai nebūtų per vėlu susilaukti sūnelio. Kaip gali moteris valdyti savo vardu? Kaip Elžbieta taip drįsta? O jei drįsta, kaip įsivaizduoja pratęsianti šią nenatūralią valdžią? Kas bus jos įpėdinis? Greitai bus per vėlu. Ji bus per sena susilaukti vaikų. Kad ir kokia didi būtų valdžia, kokia nauda iš sosto be įpėdinio? Kokia nauda iš palikimo, jeigu jo nėra kam paveldėti? Kas bus mums, jeigu ji paliks karalystę suirutėje? Kas bus mums, pavaldiniams protestantams, jei įpėdinis bus iš katalikų? Kas tada nutiks mano turtams?

— Tu vedybose patyrusi moteris, ar ne? — karalienė šelmiškai žvilgteli į mane.

Nusijuokiu.

— Grafas yra mano ketvirtasis vyras, Dieve, laimink jį ir saugok, — sakau. — Aš triskart tapau našle. Tris šaunius vyrus mylėjau, jų netekau ir kiekvieno gedėjau.

— Taigi tu tikrai neturėtum tikėti, kad moteriai geriausia gyventi vienai, vien tik su savo turtais, be vyro ir vaikų namuose?

Tiesa sakant, ir netikiu.

— Aš neturėjau pasirinkimo. Buvau visiška beturtė. Turėjau ištekėti dėl šeimos gerovės ir dėl savo ateities. Mano pirmasis vyras mirė, kai abu tebuvome dar vaikai, ir paliko man nedidelį kraitį. Mano antrasis vyras gerai su manim elgėsi, išmokė mane, kaip vadovauti namų ūkiui, ir paliko man savo dvarą. Mano trečiasis vyras paliko dar daugiau. Jis paliko vien man visus savo pastatus ir žemes mano vardu. Taigi galėjau tapti tinkama žmona Šrousberio grafui, kuris suteikė man savo titulą bei didesnius turtus, negu kada nors galėjau svajoti, būdama vargšės našlės iš Hardviko dukra.

— O vaikai? — užsimena ji.

— Pagimdžiau aštuonis, — išdidžiai pranešu. — Dievas buvo man maloningas, šeši iš jų gyvi ir dabar. Mano vyriausia dukra Frensė jau sūpuoja dukrytę, mano garbei pavadintą Bese. Aš ne tik mama, bet ir močiutė. Tikiuosi, sulaukti ir daugiau anūkų.

Ji linkteli.

— Taigi turėtum man pritarti, kad moteris, kuri savo noru tampa bevaike senmerge, įžeidžia Dievą ir savo pačios prigimtį? Ji negali klestėti.

Aš irgi taip manau, tačiau tegriebia mane velniai, jeigu jai pripažinsiu.

— Aš manau, kad Anglijos karalienė gali elgtis, kaip jai atrodo geriau, — drąsiai tvirtinu, — ir ne visi vyrai tinkami būti gerais sutuoktiniais.

Kalbu, kas ant liežuvio užėjo, tačiau pataikau į karalienės skaudžią vietą. Ji nutyla. Pasibaisėjusi pamatau, kad ji nusigręžė nuo savo siuvinio, o jos akys pilnos ašarų.

— Neketinau tavęs įžeisti, — tyliai sako ji. — Puikiai žinau, kad ne visi vyrai būna geri sutuoktiniai. Iš visų pasaulio moterų aš tikrai tą puikiausiai žinau.

— Jūsų šviesybe, atleiskite man! — sušunku, išgąsdinta jos ašarų. — Nenorėjau jūsų nuliūdinti! Neturėjau galvoje nei jūsų, nei jūsų sutuoktinių. Nieko nežinau apie jūsų padėtį.

— Tuomet tu kitokia, nes, rodosi, kad visi Anglijos ir Škotijos girtuokliai žino apie mano padėtį, — atšauna ji, atgalia ranka nusišluostydama akis. Jos blakstienos drėgnos. — Tada dar išgirsi apie mane bjaurių dalykų, — ramiai sako ji. — Išgirsi, kad svetimavau su Botvelo grafu, kad sukursčiau jį nužudyti mano vargšą vyrą, lordą Darnlį. Tačiau tai melas. Aš niekuo nenusikaltau. Prašau manimi patikėti. Gali mane stebėti ir vertinti. Paklausk savęs, negi manai, jog esu tokia moteris, kuri suterštų savo garbę dėl geismo? — Ji atsuka savo gražų, ašarotą veidą į mane. — Negi atrodau tokia pabaisa? Ar aš tokia kvaila, kad prarasčiau garbę, reputaciją ir sostą dėl trumpo malonumo? Dėl nuodėmės?

— Jūsų gyvenimas buvo nelengvas, — silpnai sakau.

— Dar vaikystėje buvau sutuokta su Prancūzijos princu, — ima pasakoti ji, — tai buvo vienintelis būdas apsaugoti mane nuo Anglijos karaliaus Henriko ambicijų. Jis būtų mane pagrobęs ir užvaldęs mano šalį. Buvau auginama kaip prancūzų princesė. Sunku įsivaizduoti ką nors gražesnio už Prancūzijos rūmus. Dvarai, suknelės — mane supo didžiausi turtai. Tai buvo tikra pasaka. Kai mano vyras mirė, pasaka iškart nutrūko, ir dar atėjo žinia, jog mirė mano motina. Supratau, jog turiu grįžti į Škotiją ir pareikšti savo teises į sostą. Manau, kad pasielgiau teisingai. Niekas neturėtų man už tai prikaišioti.

Palinguoju galvą. Mano moterys sustingusios iš smalsumo, padėjusios adatas ir net išsižiojusios klausosi šio pasakojimo.

— Škotija ne tokia šalis, kurią galėtų valdyti vieniša moteris, — ji tęsia tyliu, bet jausmingu balsu. — Kiekvienas, ten buvęs, tą patvirtintų. Ji suskaldyta į besivaržančias grupes, sudarančias trumpas sąjungas, kurios trunka tol, kol kas nors nužudomas. Tai vargu ar karalystė, tai genčių kratinys. Man grėsė įkalinimas ir pagrobimas nuo pat pirmos dienos, kai ten patekau. Vienas iš nedoriausių kilmingųjų ketino mane pagrobti ir prievarta apvesdinti su savo sūnumi. Jis būtų privertęs mane ištekėti. Man teko jį suimti ir nuteisti mirčiai. Mažesnė bausmė nebūtų patenkinusi teisėjų. Privalėjau stebėti, kaip jam nukertama galva, kad įrodyčiau savo nekaltumą. Jie kaip laukiniai, gerbia vien jėgą. Škotijai reikia žiauraus karaliaus, armijos vado, kad išlaikytų ją vientisą.

— Jūs juk nemanėte, kad Darnlis...

Ji nesusivaldžiusi sukikena.

— Ne! Dabar jau nebe! Turėjau išsyk susivokti. Tačiau jis turėjo teisių į Anglijos sostą ir prisiekė, kad Elžbieta bus mūsų sąjungininkė, jeigu mums kada nors prireiks pagalbos. Mūsų vaikai būtų neabejotini Anglijos sosto paveldėtojai tiek iš mano, tiek iš jo pusės, jie sujungtų Angliją ir Škotiją. O man ištekėjus nebegrėstų pagrobimas. Nemačiau kito būdo apginti savo garbę. Mano dvare jis vos atvykęs įsigijo rėmėjų, nors vėliau šie atsisuko prieš jį ir ėmė nekęsti. Mano įbrolis įkalbinėjo mane šiai santuokai. Taip, turiu pripažinti, leidausi kvailai suklaidinama. Darnlis buvo išvaizdus jaunuolis, visiems patiko. Jis buvo žavus ir manieringas. Jis su manimi elgėsi taip galantiškai, kad jausdavausi tarsi grįžusi į Prancūziją. Maniau, kad jis taps geru karaliumi. Sprendžiau iš išvaizdos lyg kvaila mergaitė. Jis atrodė toks šaunus jaunas vyras, laikysena buvo kaip tikro princo.

Nebuvo kito, už kurio būčiau galėjusi svarstyti tekėti. Jis buvo praktiškai vienintelis iš mano ten sutiktų vyrų, kuris prausėsi!

Ji nusijuokia, juokiuosi ir aš. Moterys susižavėjusios kikena.

— Aš jį pažinojau. Kai norėdavo, jis galėdavo būti išties žavus jaunuolis.

Ji gūžteli pečiais, tai visiškai prancūziškas gestas.

— Na, pati supranti. Žinai, kaip būna. Aš jį įsimylėjau, un coup de feudre, pamečiau dėl jo protą.

Tylomis papurtau galvą. Buvau ištekėjusi keturis kartus, tačiau niekad nepamečiau proto iš meilės. Man santuoka visada buvo kruopščiai apskaičiuota verslo sutartis. Net nežinau, ką reiškia tas coup de feudre, bet man nepatinka, kaip tai skamba.

— Taigi, voilà, ištekėjau už Darnlio, iš dalies norėdama supykdyti jūsų karalienę Elžbietą, iš dalies dėl politikos, iš dalies dėl meilės. Paskubėjau ir greitai labai pasigailėjau. Jis buvo girtuoklis ir ištvirkėlis. Išpaikintas berniūkštis. Įsikalė į savo kvailą galvą, kad turiu meilužį ir apkaltino vienintelį padorų patarėją, kurį laikiau savo dvare, vienintelį žmogų, kuriuo galėjau pasikliauti. Deividas Ricas buvo mano patarėjas ir sekretorius, mano Sesilis, galima taip pasakyti. Pastovus, doras žmogus, kuriuo galėjau pasitikėti. Darnlis įleido savo plėšikus į mano privačius kambarius, ir jie nužudė jį man prieš akis, mano kambaryje, vargšą Deividą... — jos balsas nutrūksta. — Negalėjau sustabdyti jų. Dievas mato, bandžiau. Kai tie vyrai jį puolė, Deividas atbėgo pas mane. Slėpėsi pas mane, bet jį sučiupo. Būtų nedvejodami nužudę ir mane. Vienas iš jų laikė pistoletą man prie pilvo, o mano negimęs sūnus spurdėjo, kai aš rėkiau.