Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Kodėl tuomet ištekėjo už Botvelo? — nepasiduodu. — Jeigu jis buvo vienas iš piktadarių? Kodėl jam už tai atsilygino?

— Jis ją pagrobė, — mano ištikimasis vyras kalba tyliai, beveik šnabždėdamas. Jam taip gėda dėl karalienės negarbės. — Tai atrodo neabejotina. Žmonės matė, kaip ją išsivedė be sutikimo. Kai jie grįžo į Edinburgą, jis vedė jos žirgą už kamanų, kad visi matytų, jog jinai — jo kalinė. Taigi, ji nekalta dėl sąmokslo.

— Kam tuomet už jo tekėjo? — neatstoju. — Kodėl ji neliepė jo suimti, vos tik saugiai grįžusi į savo pilį, ir nenusiuntė jo ant ešafoto?

Jis nusuka nuo manęs veidą, jis drovus vyras. Matau, kaip parausta jo ausys. Jis negali pažvelgti man į akis.

— Jis ne vien pagrobė ją, — sako labai tyliai. — Manome, kad jis ją prievartavo, ir ji laukėsi nuo jo vaiko. Ji turbūt suprato esanti visiškai sužlugdyta kaip moteris ir kaip karalienė. Vienintelė išeitis buvo ištekėti už jo ir paskelbti, kad tai įvyko jos pačios noru. Tokiu būdu ji galėjo išlaikyti savo valdžią, nors ir būdama sugniuždyta.

Tyliai aikteliu iš pasibaisėjimo. Karalienės persona yra šventa. Vyras turi būti pakviečiamas pabučiuoti jos rankos. Net daktarui neleidžiama jos tirti, nors ir reikėtų. Griebtis prievartos prieš karalienę, lyg apspjaudyti šventą ikoną; joks sveiko proto vyras nedrįstų to daryti. Karalienei būti pagrobtai ir prievartaujamai, tai tas pats, kaip jos šventumo ir galios kiautą sudaužyti į milijoną šukių.

Pirmą kartą pajuntu gailestį šiai karalienei. Taip ilgai apie ją galvojau kaip apie pabaisą, pilną erezijų ir tuštybės, kad niekada nesusimąsčiau apie ją kaip apie mergaitę, bandančią valdyti vilkų pilną karalystę. Galų gale ją privertė ištekėti už blogiausio iš tų vilkų.

— Dieve brangus, į ją pažiūrėjęs ir nepagalvotum. Kaip ji ištvėrė? Stebuklas, kad jos dvasia nepalaužta.

— Na, matai, ji nekels mums pavojaus, — aiškina jis. — Ji buvo sąmokslo auka, o ne viena iš rengėjų. Ji jauna moteris, kuriai labai reikia draugų ir saugios vietelės.

Pasigirsta beldimas į duris pranešantis, kad mūsų šeimynykščiai susirinkę viešame kambaryje, pasiruošę melstis. Mano kapelionas jau ten. Kiekvieną rytą ir vakarą surenku šeimynykščius melstis. Su Džordžu prisijungiame prie jų. Mano galva vis dar sukasi, kai priklaupiame ant pagalvėlių, kurias pati išsiuvinėjau. Ant manosios pavaizduotas mano numylėtojo Derbišyro žemėlapis, ant Džordžo — jo Talbotų šeimos herbas. Visi mano šeimynykščiai — nuo pažo iki stiuardo — klaupiasi ant pagalvėlių ir palenkia galvas, kai kapelionas sako vakaro maldas. Jis meldžiasi angliškai, kad kiekvienas su Dievu kalbėtume kalba, kurią visi suprantame. Jis meldžiasi už Dievo karalystę ir už Anglijos karalystę. Jis meldžiasi už dangaus šlovę ir už karalienės saugumą. Jis meldžiasi už mano lordą ir mane, už visus tuos žmones, už kuriuos mes atsakingi. Jis dėkoja Dievui už dovanas, kuriomis džiaugiamės, už Elžbietą soste ir protestantų bibliją bažnyčiose. Čia yra pamaldus protestantiškas ūkis, mes du kartus per dieną dėkojame Dievui, kuris mus taip dosniai apdovanojo už tai, kad esame jo žmonės, geriausi protestantai visame krikščioniškame pasaulyje. Taigi visiems primenama, taip pat ir man, kad pamaldus protestantiškas ūkis sulauks tiesioginių dovanų iš protestantų Dievo.

Šią pamoką katalikė karalienė galėtų išmokti iš manęs. Mes, protestantai, turime Dievą, kuris mums atsilygina tiesiogiai, gausiai ir išsyk. Iš mūsų turtų, sėkmės ir galios galima spręsti, kad esame išrinktieji. Kas gali abejoti Dievo palankumu man, kai mato mano dvarą Čatsvorte, dabar trijų aukštų? Kas abejotų, jei pamatytų mano sąskaitų knygas, kur skaičiai taip tvirtai susirikiuoja iki pat paskutinės eilutės, jog esu viena išrinktųjų, ypatingai mylimų Dievo vaikų?

1569 m. pavasaris Tatberio pilis Džordžas

Aš stebiuosi vis dar nesulaukdamas jokių nurodymų iš karalienės, jog reikėtų ruoštis kelionei į Škotiją, nors kiekvieną dieną dairausi pasiuntinio. Turėčiau jau tikėtis įsakymo ruošti gausią palydą škotų karalienės kelionei namo. Jokia žinia neateina. Bėga dienos, oras gerėja, o mes imame gyventi kaip dvaras, karališkas dvaras. Tai didelė garbė, ir aš turiu vis priminti sau, kad pernelyg nepersistengčiau, didžiuodamasis savo žmonos geru vadovavimu ir mūsų viešnios kilmingumu. Rodosi, jai patinka pas mus, ir aš norom nenorom džiaugiuosi, kad mes esame priėmę ją Anglijoje. Kokia nauda gali būti iš šios draugystės, nesivarginu skaičiuoti, nesu mokamas palydovas. Tačiau ir be žodžių aišku, kad būti artimu ir patikimu busimosios Anglijos karalienės draugu yra privalumas net ir tokiai pasiturinčiai šeimai. Gaunu laišką, ne iš pačios karalienės, o iš Sesilio, kuriame rašoma, kad škotų karalienė viešės pas mus tik dar keletą dienų, kol škotai susiderės dėl jos saugaus sugrįžimo į šalį ir į sostą. Tada ji iškeliaus. Škotai sutiko priimti ją atgal kaip karalienę, ji garbingai grįš į savo šalį dar šį mėnesį.

Man nepaprastai palengvėja. Nors ir žinojau, jog mūsų teismas ją išteisino, o mūsų karalienė pati gina savo pusseserės gerą vardą, vis tiek dėl jos nerimavau. Ji tokia jauna, o neturi jokių patarėjų. Neturi nei tėvo, nei vyro, kad ją apgintų, o ją puola tokie priešai! Kuo daugiau laiko praleidžiu su ja, tuo labiau linkiu jai saugumo, netgi sėkmės. Ji sugeba — niekad anksčiau nemačiau tokios moters — visus palenkti į savo pusę, taip, kad jie trokšta jai tarnauti. Pusė mano šeimynykščių atvirai ja žavisi. Jei būčiau viengungis, jaunesnis ar tiesiog kvailys, sakyčiau, kad ji užburianti.

Tas pats pasiuntinys iš Londono įteikia man voką nuo Tomo Hovardo, Norfolko hercogo, lėtai jį atidarau. Hercogas taip aistringai priešinasi augančiai Sesilio valdžiai, kad bijau, jog tai gali būti kvietimas į kokį sąmokslą prieš rūmų sekretorių. Jeigu jis kviečia mane susijungti prieš Sesilį, atsisakyti būtų sunku. Iš tiesų, garbės vedamas, negalėčiau atsisakyti. Tas vyras turi būti sutramdytas, jei ne visai sustabdytas, ir mes, lordai, privalėtume tai padaryti. Minutėlę svarstau, gal susirasti Besę ir kartu perskaityti laišką. Tačiau smalsumas nugali, ir lėtai jį išlankstau. Iš vidaus man į delną iškrenta užantspauduotas paketėlis ir šis raštelis:

Šrousberi, prašau perduoti šį laišką škotų karalienei. Tai mano vedybų pasiūlymas jai. Tam pritaria visi kiti lordai. Pasitikiu jūsų diskretiškumu. Dar nepranešiau jos didenybei karalienei apie savo ketinimus, tačiau Lesteris, Arondelis ir Pembrukas galvoja , kad tai puikus sprendimas esant sunkiai dabartinei padėčiai. Sugrąžinti ją į sostą suteikiant ryšį su Anglija ir apsaugant nuo vyro iš kitos šalies. Tai pasiūlė patys Škotijos lordai, kaip būdą garantuoti, kad ji prie savo šono turės patikimą anglą protestantą. Tikiuosi, kad ji už manęs ištekės. Tikiu, kad tai saugiausias jos kelias, iš tiesų, vienintelis kelias.

Norfolkas

Manau, kad turiu parodyti jį Besei.

1569 m. pavasaris Tatberio pilis Besė

Mūsų dienos eina karalienės nustatytu ritmu. Ji valdo šią vietą, kaip, mano nuomone, valdytų savo karališkąjį dvarą. Rytais meldžiasi ir klauso mišių senuoju būdu, su savo sekretoriumi, kuris, manau, yra įšventintas kunigas. Turėčiau to nežinoti, taigi ir neklausinėju, nors privalau jį keturis kartus per dieną sočiai maitinti, o penktadieniais patiekti žuvies.

Aš pasistengiu, kad visi mano šeimynykščiai žinotų, jog jiems draudžiama dalyvauti ar net klausytis tų erezijų, kurios vyksta už uždarų karalienės kambarių durų. Taigi tikiuosi, kad sumaištis ir nelaimės, kurias visad atneša Romos katalikų valdymas, neištrūks iš už tų durų.