Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Tačiau užbaigusi eretiškus murmėjimus ir savo kambariuose papusryčiavusi, ji mėgsta jodinėti lydima mano vyro grafo. Ji turi dešimt žirgų, kurie mūsų arklidėse užima dešimt gardų ir suėda daug mūsų avižų. Ji jodinėja rytais su mano vyru ir jo sargyba, o aš tuo metu einu į mažą kabinetą, kurį nuošaliai įsirengiau verslo reikalams. Ten bendrauju su visų savo dvarų ir verslų ūkvedžiais, kurie arba raštu, arba, ištikus bėdai, asmeniškai man raportuoja.

Tai mano sukurta sistema, pagrįsta pirmosiomis pamokomis, gautomis su sąskaitų knygomis iš brangiojo Kavendišo. Kiekvienas dvaras, kiekvienas ūkis turi savo atskirą knygą. Kiekvienas turi pats save išsilaikyti. Elgdamasi su kiekvienu žemės sklypu kaip su atskira karalyste, būnu užtikrinta, kad kiekvienas iš jų uždirbs pinigų. Tai gali atrodyti akivaizdu — tačiau yra neįprasta. Negirdėjau, kad koks kitas žemvaldys taikytų šį būdą. Kitaip nei aš, mano vyro ūkvedžiai sumeta visas sąskaitas į vieną vietą, naudoja žemes kaip užstatą gaunant grynųjų pinigų, dovanoja jas, perka, parduoda, užstato, perleidžia įpėdiniams. Geriausiu atveju, jie sugeba mano sutuoktinio lobyną išlaikyti pinigingą, tačiau blogiausia, kad jie niekada nežino, kiek uždirbta, kiek pasiskolinta ir kiek turima. Blogai tvarkomas visas turtas gali išslysti žemvaldžiui pro pirštus, ir visa šeima lieka be nieko. Jie niekad nežino, ar jie pelnosi, ar patiria nuostolių. Vis įkeičia žemę už skolas, parduoda už grynuosius, vėl perka žemes. Žemės vertė keičiasi, netgi valiutų vertė keičiasi, ir to jie negali suvaldyti. Jie niekada tiksliai nežino, kas vyksta. Šitaip kilmingieji tvarko savo reikalus, didingai, tačiau neaiškiai. Aš savuosius tvarkau lyg neturtingos moters ūkį ir kiekvienos savaitės pabaigoje iki penso žinau, kiek turiu. Aišku, kilmingieji jau pradeda su didžiuliu turtu. Viskas, ką jiems reikia padaryti, tai neiššvaistyti turto; man teko pradėti nuo nieko, o nieką nesunku suskaičiuoti. Tačiau toks žemvaldys kaip aš — naujokas — privalo sužiūrėti kiekvieną pensą ir kiekvieną žemės akrą, turi budriai reaguoti į pasikeitimus. Tai kitoks požiūris į žemę, ir mano požiūris naujoviškas. Niekad dar Anglijoje nebuvo tokio žemvaldžio kaip aš. Niekad pasaulyje, kiek žinau, nebuvo tokios moters verslininkės kaip aš.

Tiktai pardavėjas prie savo prekystalio, tik meistras, pabaigęs darbą, suprastų, kokį malonumą jaučiu žinodama, kiek kas kainuoja, kiek kas duoda pelno, kaip subalansuotos knygos. Tik moteris, kuri buvo neturtinga, žino širdį užpildantį palengvėjimą, žiūrint į apskaitos knygas ir matant pelną. Niekas labiau nesušildo mano sielos už žinojimą, kad esu saugi savo namuose, lobyne turiu pinigų, jau nuo slenksčio driekiasi mano žemės, o mano vaikai aprūpinti ar sėkmingai susituokę. Nieko šiame pasaulyje nėra geriau už jausmą, kad savo kapše turiu pinigų ir niekas negali manęs apiplėšti.

Žinoma, tai turėtų būti stiprybė, tačiau reiškia, kad ir bet koks praradimas mane skaudžiai paveikia. Pirmąją savaitę, kai pas mus apsigyveno škotų karalienė, gavau laišką iš lordo iždininko, kad mums už jos apgyvendinimą mokės penkiasdešimt du svarus per savaitę. Penkiasdešimt du svarus! Per savaitę! Po pirmojo nusivylimo, negaliu pasakyti, kad būčiau labai nustebusi. Kiekvienas, kas tarnavo rūmuose, gali paliudyti, kad Elžbieta lygiai taip pat gaili pinigų, kaip ir tada, kai buvo bankrutavusi princesė. Ji augo kaip mergaitė, kuri kartais būdavo sosto įpėdinė, kartais elgeta. Todėl išsiugdė siaubingą šykštumą. Ji lygiai taip pat, kaip aš, gaili kiekvieno penso. Ji blogesnė už mane, nes jai kaip karalienei derėtų būti dosniai, o man kaip pavaldinei derėtų siekti pelno.

Vėl pažiūriu į laišką. Suskaičiuoju, kad ji siūlosi padengti tik apie ketvirtadalį tos sumos, kurią dabar sumokame už mūsų viešnios apgyvendinimą, malonumus ir pramogas. Londone paskaičiavo, kad ji atvyks su trisdešimties žmonių palyda ir turės šešis žirgus. Iš tiesų jos šeimynykščių yra dvigubai daugiau. Dar prisideda geras šimtas žioplių, garbintojų ir pasekėjų, kurie apsigyveno Tatberyje ir netoliese, tačiau nuolat mus lanko, kai valgome. Apgyvendinome ne viešnią su palyda, bet visą karališkąjį dvarą. Žinoma, lobynas privalės mums sumokėti daugiau. Aišku, šie škotų karalienės palydovai privalės būti pasiųsti namo. Be abejo, aš dar turiu įkalbėti savo vyrą grafą pranešti šiuos nemalonius dalykus, nes niekas kitas negali pasakyti šioms dviem karalienėms, kad jų pageidavimai nesuderinami. Man sunku, nes Džordžas nenorės to daryti. Jis lordas, kuriam niekada neteko tvarkyti piniginių reikalų. Niekada gyvenime jis nepildė sąskaitų lapo. Abejoju, ar man netgi pavyks jį priversti suprasti, kad mes negalime sau finansiškai šito leisti. Nei dabar, nei šį mėnesį, ir jokiu būdu ne iki vidurvasario. Šiuo metu privalau pasiųsti savo ūkvedį iš Čatsvorto ir liepti jam nugabenti į Londoną ir parduoti kelis mažesnius sidabro dirbinius. Negaliu laukti dienos, kai sumokės nuomininkai. Privalau nupirkti Tatberyje įvairių daiktų ir sumokėti papildomiems tarnams, o tam prireiks daugiau monetų negu uždirbu. Galėčiau juoktis iš savo patiriamo praradimo jausmo, kai rašau jam, kad parduotų pusę tuzino sidabrinių lėkščių. Aš jų niekada nenaudojau, tačiau jos mano, pati paslėpiau jas lobyne. Parduoti jas vien už sidabro vertę kaip laužą, mane skaudina lyg asmeninis praradimas.

Vidurdienį medžiotojų būrelis grįžta namo. Jei jiems pasiseka ką nors nudėti, mėsa keliauja tiesiai į virtuvę ir būtinai papildo šio didelio šeimynykščių būrio racioną. Mes kartu pietaujame mano kambariuose, saulėtojoje kiemo pusėje. Popietę karalienė dažnai sėdi su manimi mano priimamajame, nes čia geresnė šviesa siuvimui. Kambarys saulėtesnis, ir mes bei mūsų tarnaitės galime sėdėti kartu ir kalbėtis.

Mes kalbamės kaip visada kalbasi moterys: nenuosekliai, bet su entuziazmu. Karalienė yra puikiausia siuvėja, kokią kada esu mačiusi. Ji vienintelė moteris, savo siuvimo pomėgiu ir gebėjimais prilygstanti man. Ji turi nuostabių knygų apie siuvinėjimą, kurios, nors dėmėtos nuo kelionės, bet sveikos atkeliauja iš Edinburgo pilies. Ji čiumpa jas lyg vaikas ir aiškina man apie vieną ar kitą iliustraciją. Ji turi lotyniškų raštų ir klasikinių ornamentų, kurie turi skirtingas reikšmes. Jie nuostabūs, ir kiekvienas slepia kokią nors prasmę, kai kurie gali būti naudojami kaip kodai, ji leidžia man juos nusikopijuoti.

Jos dailininkas — modeliuotojas prisijungia prie palydos po kelių dienų — jis buvo likęs Boltono pilyje. Vyras iškart imasi darbo. Piešia eskizus, stebiu, kaip jis karalienės paliepimu lengva ranka ant drobės braižo nuostabias simbolines gėles ir heraldinius žvėris. Ji gali jam įsakyti: „O dabar viršuje nupiešk erelį!“, ir jo kreida, rodos, keverzos lyg vaiko, piešiančio smėlyje, bet staiga pasirodys erelis! Su šakele snape!

Manau, kad nuostabu savo palydoje turėti tokį menininką. Ji ne pernelyg jį vertina, tarsi būtų natūralu, jog toks talentingas žmogus, tikras menininkas, nedarytų nieko daugiau, tik pieštų eskizus jos siuvinėjimui. Prisimenu karalių Henrį, kuris liepdavo Hansui Holbeinui sukurti kaukes, kurios būdavo sudaužomos pasibaigus pokyliui. Karalius samdydavo geriausius muzikantus groti jo miegamajame. Prisimenu poetus, švaistančius savo talentus rašant pjeses karalienei Elžbietai. Iš tiesų, tai karališka prabanga. Iš visų turtų, kurie supo šią išlepintą jauną moterį nuo pat vaikystės, šio talentingo menininko darbas man geriausiai padėjo suprasti, koks iki šiol buvo jos gyvenimas. Viskas, kas ją supo, buvo aukščiausios kokybės. Geriausia iš geriausių. Kiekvienas, kas jai tarnauja arba keliauja jos palydoje, yra talentingiausias, žaviausias, apdovanotas išskirtiniais sugebėjimais. Netgi jos siuvinėjimui skirtas eskizas prieš jai paliečiant privalo būti meno kūrinys.