Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

1569 m. pavasaris Tatberio pilis Džordžas

Prieš vakarienę pasikviečiu Besę į šoną ir jai pasakau:

— Mūsų viešnia netrukus mus paliks. Ji bus sugrąžinta į Škotiją. Šiandien gavau žinią iš paties Sesilio.

— Negali būti! — nustemba ji.

Negaliu susilaikyti nepalingavęs galvos, lyg viską išmanyčiau.

— Kaip ir minėjau, — primenu jai, — karalienė sakė, kad ji bus grąžinta į sostą, o karalienė garbingai laikosi savo žodžio. Mes nugabensime ją atgal į Škotiją. Ji grįš triumfuodama, o mes būsime šalia.

Besės akys sužiba.

— Tai bent galėsime pasipelnyti. Dieve brangus, ji galės mums skirti dvarą pasienyje. Galės atiduoti mums daugybę akrų žemės, mylių mylias.

— Mes pelnysime pripažinimą, kurio nusipelnėme, — pataisau ją, — ir galbūt jos padėkos dovaną. Tačiau pasiuntinys atnešė dar kai ką, — parodau jai užklijuotą paketėlį ir Norfolko laišką. — Ar turėčiau jai atiduoti, kaip manai?

— Kas ten parašyta?

— Iš kur man žinoti? Jis užantspauduotas. Man pranešta, jog tai vedybų pasiūlymas. Negaliu kišti nosies į svetimas piršlybas.

— Į šitokias gali. Negi neatplėšei antspaudo ir paskui vėl jo neuždėjai?

Kartais mano Besė mane šokiruoja.

— Žmona!

Turiu vis priminti sau, kad ji negimė aukštuomenėje. Ne visada buvo, kas yra dabar — grafienė ir Talbotų šeimos narė.

Ji nuleidžia žvilgsnį lyg atgailaujantis nusidėjėlis.

— Tačiau, milorde, argi mes neturėtume žinoti, ką rašo Norfolko hercogas? Jeigu atiduosi jai laišką, bus lyg pritarsi viskam, kas ten parašyta.

— Visi kiti lordai tam pritaria. Jie palaiko.

— Kitiems lordams karalienė asmeniškai neliepė jos prižiūrėti, — pastebi ji. — Ne tie, kiti, lordai dabar laiko rankose slaptą laišką.

Jaučiuosi labai nemaloniai. Karalienė Marija yra viešnia po mano stogu. Negaliu prisiversti šnipinėti jos.

— Jis pranešė, ar apie tai žino Sesilis? — pasiteirauja ji.

— Jis nepasitikėtų Sesiliu, — susierzinu. — Visi žino, kad Sesilis tikisi valdyti viską. Jo ambicijos beribės. Hovardų šeimos narys vargu ar prašytų Viljamo Sesilio leidimo susituokti.

— Taip, tačiau man vis tiek įdomu, ką apie tai galvoja Sesilis, — susimąsčiusi sako ji.

Ji mane taip nervina, kad vos galiu atsakyti:

— Miledi, man nusispjauti, ką galvoja Sesilis. Hovardui irgi nerūpi, ką mąsto Sesilis. Tau taip pat neturėtų rūpėti Sesilio nuomonė. Jis ne ką daugiau nei karalienės tarnas, kuo visada ir buvo. Jam nederėtų dalyti patarimų mums, karalystės lordams. Mes kilmingi karta iš kartos.

— Tačiau, mano vyre, karalienė klauso Sesilio labiau nei bet ko kito. Mes turėtume paisyti jo patarimų.

— Talbotų šeimos narys niekad nesikreiptų patarimo į tokį kaip Viljamas Sesilis, — sakau išdidžiai.

— Žinoma, žinoma, — ramina ji mane, pagaliau supratusi, jog esu neperkalbamas. — Tuomet duok man paketėlį kuriam laikui, aš tau jį grąžinsiu po vakarienės ir galėsi nunešti jai.

Galvos linktelėjimu sutinku.

— Aš negaliu jos šnipinėti, Bese, — sakau, — aš priglaudžiau ją savo namuose. Privalau būti garbingas ir pateisinti jos pasitikėjimą. Negaliu elgtis kaip kalėjimo sargas. Esu Talbotas. Negaliu daryti nieko, kas būtų negarbinga.

— Žinoma, — sutinka ji, — palik tai man.

Ganėtinai patenkinti nueiname vakarieniauti, ir galų gale karalienė valgo gerai. Jos nesveikumas praėjo, ji linksmai praleido dieną jodinėdama su manimi, siūdama su Bese ir šokdama. Po vakarienės Besė trumpam išeina ūkio reikalais, o aš ir karalienė žaidžiame kortomis. Kai Besė grįžta, ji pasišaukia mane į šoną ir pasako, jog buvau teisus ir karalienei reikėtų atiduoti tą laišką.

Man labai palengvėja nuo jos pritarimo. Negaliu nekreipti dėmesio į šias vedybas. Besei teks suprasti, kad šiuose namuose aš esu šeimininkas. Ji gali elgtis, tarsi viskam čia vadovautų kaip jai patinka; aš jai netrukdau. Tačiau ji turi žinoti, kad ūkvedys nėra šeimininkas. Ji gali būti mano žmona ir tvarkytis mano namuose, tačiau ji negali viskam vadovauti. Mes esame Taibotai, aš esu pirmasis patarėjas, esu Šrousberio grafas. Negaliu daryti nieko, kas negarbinga.

Džiaugiuosi, kad Besė tai suprato. Negaliu nuslėpti laiškų, skirtų karalienei, kuri svečiuojasi mano namuose. Norfolkas yra kilmingasis, jis žino savo pareigas. Aš negaliu nusileisti iki Sesilio lygio ir imti šnipinėti savo draugus bei gimines.

1569 m. pavasaris Tatberio pilis Marija

Po vakarienės, kurią visi kartu valgome didžiojoje Šrousberių apartamentų salėje, grafas paklausia manęs, ar galėtume trumpai pasikalbėti. Mes nueiname prie lango, tarsi norėtume pažiūrėti į nedidelį kiemą, kuriame matyti šulinys, daržo žalumynų lysvė ir keli dykinėjantys tarnai. Dieve mano, kokia vargana ir bjauri ši vieta.

— Turiu jums gerų naujienų, — sako jis, maloniai į mane žvelgdamas, — šią popietę gavau žinią iš Viljamo Sesilio. Man labai malonu jums pranešti, jog man įsakyta pradėti derinti jūsų grįžimo į Škotiją reikalus. Jūs būsite sugrąžinta į sostą.

Vieną akimirką jo malonus veidas tarsi apsiblausia man prieš akis. Negaliu aiškiai matyti. Tada pajuntu jo švelnią ranką po savo alkūne.

— Ar jums negera? Gal pakviesti Besę? — teiraujasi jis.

Sumirksiu.

— Man taip palengvėjo, — sakau nuoširdžiai, — man labai palengvėjo. Tai tarsi... Dieve brangus... Milorde, jūs pranešėte man pačias geriausias naujienas, kokias kada nors girdėjau. Mano širdis... mano širdis...

— Ar nesveikuojate?

— O ne, — sakau nustebinta, — pirmą sykį per visą mūsų pažinties laiką jaučiuosi puikiai. Mano širdis nustojo skaudėti. Skausmas dingsta. Aš vėl galiu tikėtis laimės.

Jis nušvinta.

— Džiaugiuosi ir aš, — sako jis, — kartu su jumis. Tarsi šešėlis būtų nuslinkęs nuo Anglijos, nuo manęs... Suorganizuosiu sargybinius ir žirgus jūsų palydai į Škotiją. Galėsime išvykti per mėnesį.

Aš jam nusišypsau.

— Taip, prašyčiau. Kuo greičiau. Negaliu sulaukti, kada pamatysiu savo sūnų. Nekantrauju atsidurti ten, kur man pridera būti. Lordai priims mane ir paklus? Ar jie davė žodį?

— Jie priims jus kaip karalienę, — patikina jis, — jie pripažįsta, kad jūsų sosto atsisakymas buvo priverstinis ir neteisėtas. Yra ir dar aplinkybių, suteiksiančių jums didesnį saugumą.

Laukiu. Pakreipiu galvą ir šypsausi jam, tačiau saugausi, kad nepasirodyčiau pernelyg nekantri. Su droviais vyrais dera elgtis neskubant, juos gąsdina per daug nuovokios moterys.

— Aš gavau jums adresuotą laišką, — sako jis savo nedrąsia maniera, — iš Norfolko hercogo, Tomo Hovardo. Galbūt jūs tikėjotės?

Pakraipau galvą, kas gali reikšti ir „taip“, ir „ne“. Vėl jam nusišypsau.

— Esu sutrikęs ir nežinau, kaip turėčiau pasielgti, — tęsia jis, labiau sau pačiam negu man. — Laiškas skirtas jums, bet jis įteiktas man.

Nenustoju šypsotis.

— Koks jums klausimas iškilo? — klausiu maloniu tonu. — Norite žinoti, ar tas laiškas skirtas man?

— Priklauso nuo to, koks gali būti jo turinys, — išspaudžia jis, — mano garbė neleidžia man įteikti jums laiško su netinkamu turiniu. Tačiau taip pat būtų negarbinga skaityti laišką, kuris skirtas kam nors kitam. Ypač damai, ir ypač jei karalienei.

Prisiekiu, galėčiau apglėbti delnais tą susirūpinusį veidą ir bučiuoti, kol rūpesčio raukšlės išnyktų.

— Milorde, — sakau, — leiskite man išspręsti šį reikalą.