Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Dieve brangus, galėčiau šokti iš džiaugsmo. Kukliai sėdėdama krėsle, jaučiu, kaip šilkinėse šlepetėse mano kojų pirštai iš to malonumo barbena į taktą. Žinojau, jog pakilsiu iš šios duobės. Žinojau, kad mano žlugime slypės nauja pradžia. Tik nesitikėjau, kad ji ateis taip lengvai, taip greitai ir bus tokia saldi.

1569 m. pavasaris Tatberio pilis Besė

Viljamui Sesiliui,

Mielas sere,

Įdedu Norfolko hercogo laiško, atsiųsto mūsų svečiui, kopiją. Jai laiškas buvo atiduotas mano vyro, nesulaužytais antspaudais, nei jis, nei ji nežino, kad jį mačiau ir jums nukopijavau. Būčiau dėkinga už jūsų diskretiškumą šiuo klausimu, kaip ir jūs galite būti tikras dėl manojo.

Jūsų draugė,

Besė

1569 m. pavasaris Tatberio pilis Marija

Mano vyre Botvelai,

Pats karalienės pusbrolis, Tomas Hovardas, Norfolko hercogas, pasipiršo man ir žada panaudoti savo įtaką ir armiją, kad sugrąžintų mane į Škotijos sostą. Mes būtume apdovanoti vaikais, kurie būtų dvigubi Anglijos sosto paveldėtojai iš mano ir iš jo pusės. Žinoma, kad ištekėčiau už jo, turiu būti laisva nuo savo priesaikos tau, taigi prašau iš karto kreiptis dėl mūsų santuokos pripažinimo negaliojančia, pagrindžiant tuo, kad buvau verčiama tekėti, ir aš padarysiu tą patį. Toliau reikalauju iš Danijos karaliaus tavo laisvės. Jis privalės tave paleisti, kai būsiu sugrąžinta kaip karalienė, mes vėl susitiksime Škotijoje.

Esu ir visados būsiu Tavo,

Marija

1569 m. balandis Tatberio pilis Besė

Iš Sesilio ateina žinia, kad karalienė ruošis kelionei į Škotiją. Pirmiausia mes visi būsime išlaisvinti nuo šio įkalinimo Tatberyje. Jis sako, kad pagaliau galime nugabenti karalienę į rūmus, kurie tiks jai prisiglausti, kur galime gyventi kaip kilmingi dvariškiai, o ne būrys čigonų griuvėsių prieglobstyje.

Viskas pasikeis. Karalienė džiaugsis didesne laisve, ji galės priiminėti lankytojus, ji turės teisę išvažiuoti. Gyvens kaip karalienė, o ne kaip įtariamoji. Sesilis net rašo, kad bus apmokėtas jos išlaikymas, bus grąžintos skolos ir mūsų reikalavimai bus nedelsiant patenkinti. Mes jai suteiksime šlovę ir svetingumą, kokių nusipelno karalienė. Į Edinburgą ji išsiruoš šį mėnesį ir sugrįš į sostą vidurvasarį.

Na, prisipažįstu klydusi. Maniau, Sesilis niekada jos neišleis, bet klydau. Maniau, jis ją laikys Anglijoje ir vykdys vieną po kito suklastotus tyrimus, kol ras ar padirbs pakankamai įrodymų, kad galėtų įkalinti ją visam gyvenimui. Maniau, ji baigs savo dienas Taueryje, ilgoje apgailėtinoje nelaisvėje. Bet klydau. Turbūt jis turi kitą planą. Jis visada numato ateitį, tie, kurie yra jo draugai ir sąjungininkai, turi stengtis neatsilikti. Kas žino, ką jis darys dabar?

Galbūt, tai santuoka su Norfolku, galbūt jis priėjo išvados, kad karališkojo kraujo karalienė, Dievo pateptoji karalienė, negali visą laiką būti laikoma namų arešte. Arba lordas teisus, ir Sesilis praranda pozicijas tarp karalienės Elžbietos patarėjų. Jo žvaigždė, taip ilgai kilusi, galbūt gęsta. Galimas daiktas, visi kiti lordai, įskaudinti jo įtakos, elgsis savaip, ir mano senas draugas Sesilis vėl turės nusilenkti jų valdžiai, lygiai kaip anksčiau, kai abu buvom jauni ir dar tik kilome. Mano sūnus Henris, tarnaujantis Dadlių dvare, rašo, kad, jo manymu, tokia yra priežastis. Jis sako, kad Sesilis pastaruoju metu dukart konfliktavo su didiku, abu kartus tai baigėsi blogai. Ispaniškojo aukso skandalas jam daug kainavo; net karalienė pripažįsta, kad jis buvo neteisus, ir mes turėsime apmokėti luitus, kuriuos Sesilis pavogė.

„Vis tiek išlaikyk draugystę su juo, kaip ir aš išlaikysiu“, — apdairiai atrašau Henriui. „Sesilis žaidžia ilgą žaidimą, ir karalienė myli tuos, kurie ją saugojo dar princesę. “

Mano visas namų ūkis yra perkeltas į didžiuosius mano vyro rūmus Vingfilde su Škotijos karaliene, ji švyti dėl galimybės ištrūkti iš Tatberio. Niekas jai nesudaro per daug nepatogumų, ji organizuoja savo nuosavybės pakavimą į vežimus, jos gėrybės, drabužiai, brangenybės paruoštos iškeliauti auštant. Jos paukščiai savo narvuose, o jos šuo, prisiekia ji, sėdės ant kieno nors balno gugos. Ji jos priešaky su mano vyru grafu; kaip visada aš seksiu paskui su namų ūkio lobiais. Turėsiu sekti kaip jų tarnaitė. Turėsiu joti purvu, žiaukčiodama nuo jų arklių dulkių.

Jiems išsiruošiant, rytas gražus, pavasario paukščiai čiulba, vieversiai kyla į šiltą orą, kai jie joja per viržynę. Kai pasiruošiu išvykti su bagažo vilkstine, ima lyti. Užsigobiu gobtuvą, sėduosi ant žirgo ir išvedu vilkstinę iš kiemo purvinu kalnu žemyn.

Mes keliaujame skausmingai lėtai. Mano vyras su karaliene gali joti risčia žolėtais šlaitais, jis žino raitųjų takus, sutrumpinimus per miškus, jie taškydamiesi joja per upelius. Jie turės pramoginę kelionę per šalį su pustuziniu palydovų. Jie šuoliuos aukštais viržynais, tada pavėsiu, takeliais prie upių, kur medžiai sudaro žalias alėjas. Bet aš, nerimaudama dėl vežimų ir namų ūkio gėrybių, turiu vilktis tokiu greičiu, kaip lėčiausi ratai darda purvinais keliūkščiais. Kai nukrenta ratas, visi sustoja kelioms valandoms, kad pataisytų, kai arklys ima šlubuoti, mes turime sustoti ir iškinkyti jį iš ienų, o artimiausiame kaime išsinuomoti kitą. Katorga, galėčiau skųstis, jei būčiau buvusi auginta kaip dama. Bet aš negimiau ponia; gimiau ir buvau auginta kaip darbininkė, man vis dar teikia džiaugsmo sunkus darbas ir geras jo atlikimas. Nesidedu esanti išlepinta dama. Dirbau dėl savo sėkmės ir tuo didžiuojuosi. Aš pirmoji moteris šeimoje, nugalėjusi skurdą savo pastangomis, tarp kitko, aš pirmoji moteris Derbišyre, turinti didelės nuosavybės nepriklausomai nuo kitų. Esu pirmoji moteris, priimanti savo sprendimus, kaip praturtėti ir visa tai išlaikyti. Dėl to myliu Elžbietos Angliją, nes tokia moteris kaip aš, gimusi tokiame skurde kaip aš, gali praturtėti ir pati tvarkytis.

Paskutinės kelionės į Vingfildą mylios seka upės kryptimi. Kai mes ten nusigauname, jau vakaras, bent lietus pagaliau liovėsi lijęs. Esu kiaurai permirkusi, bet jau galiu nusimesti gobtuvą ir apsidairyti aplinkui į gražiausias mano vyro mėgstamiausių namų apylinkes. Jojame slėnio dugnu, o nendrinės vištelės sprunka į upės vandenį, pempės klykauja vakaro danguj. Užsukame už kampo ir pamatome už užliejamos pievos gražiuosius Vingfildo rūmus, kylančius virš medžių lyg dangaus karalystė. Žemiau driekiasi pelkės, migla rangosi virš jų, girdžiu varlių kurkimą ir baublių balsus. Virš vandens driekiasi medžių ruožas, uosiai pagaliau žaliuoja, gluosniai šnabždasi tankiomis grupelėmis. Strazdas gieda savo trelę prieš sutemas, balta lyg vaiduoklis liepsnotoji pelėda nulekia už mūsų.

Čia Talbotų nuosavybė, priklausanti mano vyrui, paveldėta iš jo šeimos, žiūrėdama į ją visad mąstau, kaip gerai ištekėjau: šioje vietoje yra puikūs namai, kuriuos galiu laikyti savais. Tai katedra, tai graviūra iš akmens dangaus fone. Aukšti arkiniai langai lyg ažūras iš balto akmens, nežemiški bokšteliai vakaro danguje, žemiau medžiai lyg banguojantys gaiviai žali debesys, kovai krankia ir tupiasi nakčiai, kai mes purvinu keliu privažiuojame prie namo, ir mums plačiai atveria didžiuosius vartus.

Pusę savo namiškių išsiunčiau pirma mūsų pasiruošti, taigi karalienė ir mano vyras grafas, kartu išjoję keliomis valandomis anksčiau, atvyko saulėtą popietę pas muzikantų trupę. Kai jie įėjo į didžiąją salę, abiejose pusėse didžiuliuose židiniuose liepsnojo ugnis jiems sušildyti, tarnai bei prižiūrėtojai išsirikiavę lankstėsi. Kai sutemus atvykau su likusiais baldais, vertybėmis ir portretais, auksiniais indais ir kitais lobiais, jie jau vakarieniavo. Įėjusi radau juos didžiojoje salėje, prie aukšto stalo, ji — mano vyro vietoje, brangusis audeklas virš sosto, trisdešimt du patiekalai priešais ją. Mano vyras sėdi pavaldinio kėdėje žemiau jos, patarnauja jai pildamas sriubą iš didelės sidabrinės sriubinės, vogtos iš abatijos, su paties abato auksiniu samčiu.