Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Pas mane jis negali turėti, — tvirtai pasakau.

Persis nusijuokia.

— Kai tu atsisakei įvardyti Škotijos karalienę kaip kekšę šioje apklausoje? — pasityčioja jis. — Nuo pat tos akimirkos tapai jo priešu. Jis turės šūsnį popierių su tavo vardu ant jų, slaptų pokalbių, gandų iš blogų nuomininkų, tavo skolininkų pavydo, kai tik laikas jam tiks, ar užsimanys tave pažeminti, nuneš juos karalienei ir pareikš, kad ji negalinti tavimi pasikliauti.

— Ji niekada...

— Per dieną tavo asmeniniai darbuotojai atsidurs Taueryje ir kankinami pripažins, kad tu — slaptas karalienės Marijos gerbėjas.

— Nė vienas mano žmogus...

— Joks pasaulio žmogus negali ilgai atlaikyti kankinimų, spaudimo ar geležinės mergos. Ar žinojai, kad dabar jie rauna žmonėms rankų nagus? Kabina juos už riešų. Nėra karalystėje žmogaus, kuris atlaikytų tokį skausmą. Per tris dienas kiekvienas įtariamasis sako tai, ką jam liepia.

— Jis negalėtų to naudoti prieš sąžiningus žmones...

— Šrousberi, jis tai ir daro. Tu nežinai, kokia dabar padėtis Londone. Niekas jo negali sustabdyti. Jis naudoja kokias tik nori priemones ir sako karalienei, kad tokiais pavojingais laikais reikia pavojingų priemonių. Ir ji taip išgąsdinta ir įtikinta, kad leidžia jam vykdyti savo purvinus reikalus, kaip jis ir nori. Jis turi visą armiją slaptų žmonių, kurie vykdo jo įsakymus, ir žino viską. Žmonės suimami naktimis ir vežami į Tauerį arba slaptus namus be jokių taikos teisėjų. Ir visa tai — Sesilio paliepimu.

— Net ne aukštieji rūmai įsakinėja tiems areštams, karalienė jų nepasirašinėja, Sesilis juos sankcionuoja. Viskas daroma slapta, vien jo paliepimu. Karalienė pasitiki juo, o jo informatorių ir kankintojų gauja ir kaliniai iš Tauerio, iššlitiniuoja, prisiekę visam gyvenimui pranešinėti Sesiliui. Ispaniškąją inkviziciją jis taiko nekaltiems anglams. Kas garantuoja, kad jis nepradės mūsų deginti? Jis atima mūsų laisvę. Jis — lordų ir panašių žmonių priešas, mes turime jį sustabdyti. Jis sunaikins mus, jis sunaikins karalienę. Žmogus, iš tikro ištikimas karalienei, turi būti Sesilio priešas.

Žirgai ištempia kaklus, kai mes kylame kalva į rūmus, atpalaiduoju vadeles ir nieko nesakau.

— Tu žinai, kad aš teisus, — taria jis.

Aš atsidustu.

— Ji padarys jį baronu.

Mano žirgas krūpteli, kai trukteliu vadeles.

— Niekada.

— Ji taip padarys. Ji apipila jį gerumu, taip pat apipils ir malonėmis. Tu gali tikėtis, kad jis paprašys tavo podukros rankos savo sūnui. Galbūt karalienė paprašys išleisti tavo Elžbietą už kuproto neūžaugos Roberto Sesilio. Sesilis kils aukštai. Turės titulą, lygų tavajam. Ir niekam iš mūsų nebus saugu kalbėti tai, ką manome, savo namuose. Jis stato mums karalystę iš seklių ir įtariamųjų, savo valdomą karalystę.

Aš toks pritrenktas, kad kurį laiką negaliu kalbėti.

— Jis turi būti sustabdytas, — tvirtina Persis. — Jis — naujasis Volsis, naujasis Kromvelis. Naujas išsišokėlis, atėjęs iš niekur per vergišką katorgą. Jis blogas patarėjas, pavojingas balsas jos taryboje. Jis bus nuverstas lordų, kaip ir tie du, jei veiksime kartu. Jis turi būti nuverstas, kol netapo per daug galingas. Aš tau prisiekiu — jis kelia pavojų visai Britanijai. Mes negalime jam leisti tapti karalystės valdovu.

— Baronu? Tu įsitikinęs, kad ji ruošiasi jį padaryti baronu?

— Ji jam atlygina. Mes turime jį sustabdyti, kol nepakilo per aukštai.

— Žinau, — sakau kietai. — Bet baronu!

Karalienė jau prajojo vartus. Kas nors kitas turės jai padėti išlipti iš balno, nespėsiu prijoti laiku, kad ją pakeičiau ir palaikyčiau.

— Ar jūs pietausite su mumis? — paklausiu. Nematau, kas laiko jos žirgą ir ją iškelia. — Besė apsidžiaugs jus matydama.

— Sesilis žinos, kad mes čia buvome, — įspėja jis.

— Žinoma, aš galiu pakviesti svečią pietų į savo namus, — šūkteliu. — Karalienė pietaus atskirai nuo mūsų savo apartamentuose. Jokio pavojaus. Koks Sesilio reikalas?

— Šiandien Anglijoje viskas yra jo reikalas, — atsako jis. — Per keturias dienas jis žinos, kad mes čia buvome; viskas, ką per pietus pasakysime, bus jam raportuota, pažodžiui. Mes tokie patys kaliniai, kaip ir ji, kai jis seka prie kiekvieno stalo. Ar žinai, kas tavo namuose seklys? Jis tikrai jį turi, galbūt netgi du ar tris.

Galvoju apie savo žmoną ir jos prieraišumą Sesiliui.

— Besė juo pasitiki, — sakau. — Jis nepakištų jai seklių. Jis niekada neprikištų seklių Besės namuose.

— Jis seka visus, — atkakliai tvirtina jis. — Tave ir Besę, kaip ir mus. Jis turi kristi. Mes turime jį nuversti. Ar tu pritari? Ar tu su mumis?

— Taip, — lėtai ištariu. — Taip. Karalienės patarėjai vėl turi būti jos perai, o ne žmogus, gimęs būti tarnu ir apsuptas seklių.

Persis lėtai ištiesia ranką.

— Tu su mumis, — pasitikslina, — prisieki?

— Aš su jumis, — patvirtinu. — Jis negali būti baronu. Aš negaliu įsivaizduoti jo tituluoto, tai neteisinga. Tai prieštarauja viskam. Aš nuversiu Sesilį su jumis. Visi lordai kartu. Kartu mes vėl būsime karalystės lordais.

1569 m. gegužė Vingfildo rūmai Besė

— Jie negali čia pietauti, — kategoriškai paprieštarauju.

Mano vyras grafas kilsteli antakius, aš suvokiu, kad dėl mano susirūpinimo balse atsirado Derbišyro tarmė.

— Apgailestauju, milorde, — skubiai pridedu. — Bet jie negali čia pietauti. Jums nederėjo su jais joti. Jūs turėjote jiems liepti joti šalin. Jūs turėjote iš karto ją pargabenti namo, kai tik juos pamatėte.

Jis į mane žvelgia taip, lyg žiūrėčiau į nepaklusnią tarnaitę.

— Jie mano draugai, — ištaria atsargiai. — Draugai, Anglijos lordai. Žinoma, kad mano durys jiems atviros. Būtų gėda jų nepriimti savo namuose. Mano durys jiems visada atviros.

— Aš nemanau, kad Sesilis...

Jo veidas apsiniaukia.

— Sesilis mano namuose nevadovauja, nė viename iš mano namų, — nukerta jis. — Linksminsiu savo draugus, kaip norėsiu, o mano žmona rodys jiems geranoriškumą.

— Tai ne geranoriškumo reikalas, — perspėju. — Net ne mano nuolankumo reikalas. Tai Škotijos karalienės Marijos saugumo reikalas. Kas jiems sutrukdys perduoti jai informaciją? Kas sutrukdys jiems sąmokslauti su ja? Kas jiems trukdo imti ir išjoti su ja?

— Kadangi jie mano svečiai, — sako pernelyg aiškiai, lyg būčiau per kvaila suvokti normalią kalbą. — Tai garbės reikalas. Jei negali suprasti, tai nieko nesuvoki nei apie mane, nei apie mano pasaulį. Bese, tavo trečiasis vyras Sent Lou buvo džentelmenas, net jei kiti ir nebuvo. Turi suprasti, kad joks džentelmenas nesąmokslaus prieš kitą, kuždamasis jo duonos.

— Jie turbūt netekę galvos dėl jos, — sakau irzliai. — Kaip pusė Anglijos kvailių.

— Ji ištekės už Norfolko hercogo, — sako labai ramiu ir atitinkamai priešingu mano aštriam tonui balsu. — Ištekės ir grįš į savo karalystę kaip karalienė. Jos ateitis garantuota, jai nėra jokios priežasties sąmokslauti ir bėgti.

— Galbūt, — suabejoju.

— Ji bus grąžinta į valdžią. Persis pats man pasakė. Tai sutarta su Škotijos protestantų lordais. Ji garantuos jų saugumą ir tai, ko protestantai tikisi. Savo ruožtu ji dalyvaus mišiose asmeniškai. Škotijos lordai protestantai pasiruošę ją susigrąžinti, jei ji bus ištekėjusi moteris, karalienė su vyru karaliumi, kaip jie tikisi, su neabejotinu titulu, turtu ir jėga. Jie tiki, kad Tomas Hovardas atneš saugią sąjungą su Anglija ir bus geras Škotijos karalius. Jie su Hovardu tai planavo praėjusiais metais Jorke. Jie mano, kad jis tvarkingai valdys ir susilauks sūnaus.