Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Aš tyliu, greitai galvodama.

— Ar mūsų karalienė su tuo sutiko?

Jo neryžtingumas man pasako viską.

Žinojau tai! Žinojau, kad niekas nedrįso jai pasakyti. Ji nekenčia vestuvių ir santuokos, visko, kas jos tarybą atitraukia nuo jos. Tiesą pasakius, ji nekenčia, kai nebūna dėmesio centre, o nuotaka savo vestuvių dieną konkuruos su pačia Anglijos karaliene. Prisiekiu savo gyvybe, kad ji niekada nesutiks, jog pusbrolis Tomas Hovardas taptų karaliaus konkurentu! Hovardas visada jai kėlė sunkumų, ji niekada jo nemylėjo kaip pusbrolio, ji visada jam pavydėjo garbės ir žemių. Ji niekada nenorės jo matyti taip iškilusio. Visada pavydės jam valdžios. Galiu lažintis — ji jau geriau matys jį mirusį prie savo kojų, nei jo sūnų — jos sosto paveldėtoju. Tai pavydi karalienė, ji niekada nenori, kad kas įgytų gerovės ar valdžios. Ji turi būti svarbiausia. Ir niekada neleistų savo pusbroliui, savo jaunesniam pusbroliui, pergudrauti ją. Nuo tos akimirkos, kai pamačiau Hovardo piršlybų laišką, žinojau, kad ji iškart uždraus santuoką, kai tik sužinos apie ją.

— Ji niekada to neleis, — šiurkščiai atkertu. — Ir Sesilis niekada neparems nieko, kas padarytų Hovardą Škotijos karaliumi. Sesilis ir Hovardas varžėsi dėl valdžios metų metus. Nei Sesilis, nei Elžbieta neleis Hovardui šokti į didybę. Nė vienas iš jų nepakęstų jo kaip karaliaus.

— Sesilis nevaldys šios karalystės amžinai, — nenusileidžia mano vyras, priblokšdamas mane savo autoritetu. — Tarno dienos viršininko kėdėje suskaičiuotos.

— Tu negali to teigti.

— Taip, Bese, galiu.

— Sesilis daugiau nei tarnas. Jis planavo kiekvieną Elžbietos karaliavimo dieną, jis išmokė ją visko, ką ji padarė. Jis daugiau nei tarnautojas. Jis padarė Angliją tokią, kokia ji yra dabar. Jis — jos vedlys. Pusė to, ką ji mąsto, yra jo išmokyta.

— Ne, jis nėra daugiau nei tarnas. Ir greit nebebus nė juo.

1569 m. gegužė Vingfildo rūmai Marija

Vestmorlando lordas perdavė man krūvą žinių iš Londono, kai kartu jojome, ir pašnibždėjo naujienas, kai jojome namo.

Ačiū Dievui, aš saugi, mano ateitis niekada neatrodė šviesesnė. Susituoksiu su Tomu Hovardu. Mano atstovas, vyskupas Lesūs, sudarinėja sutartį. Škotų lordai pripažins Tomą Hovardą karaliumi ir sugrąžins mane į sostą kartu su juo. O jis — vaisingas vyras, tik trisdešimties metų, ir jau turi vaikų. Neabejoju, mes kartu turėsime vaikų, dar vieną sūnų ir dukrą — man mylėti. Hovardas sutiko persiųsti man ispanų pinigus. Jie slapta atgabens aukso monetas jam, o jis — man. Džiaugiuosi, tai bus geras jo patikrinimas. Jei jis man parūpins ispaniškąjį auksą, išmėginsiu jį, o jis įrodys savo meilę. Be to, kai gaus šifruotus laiškus iš Ispanijos ir man atgabens auksą, bus žengęs pirmąjį žingsnį į mano reikalus ir patirs, kad vienas žingsnis veda į kitą. Jis — ne kvailys, greičiausiai viską pagalvojo. Jis pasiryžęs būti mano vyru, būti Škotijos karaliumi, aš tuo patenkinta.

Moteris, buvusi Botvelo žmona, niekada netoleruotų neryžtingo vyro. Tiesą sakant, moteris, buvusi Botvelo žmona, kitam bus sugadinta. Dievas žino, dievinu jo ambicijas. Dievinu, kaip jis mato palankias progas. Dievinu, kaip jis lyg strėlė skuba spręsti visus reikalus. Niekada nepažinojau tokio drąsaus vyro, jis rizikuotų viskuo, kad pasiektų savo tikslą. Pamenu naktį, kai bėgau iš Edinburgo, kai Ricas buvo nužudytas. Darnlis buvo su manimi, labiau panašus į išgąsdintą vaiką, o ne vyrą, mes jojome per tamsą, skubėdami pabėgti nuo škotų lordų, nužudžiusių Ricą ir norėjusių nužudyti mane. Pamenu, kokį siaubą pajutau, kai užsukę už kampo pamatėme keturis milžiniškus raitelius, užkertančius mums kelią, auštančio dangaus fone.

Darnlis sušuko „Gelbėkitės!“ ir suskubo į viržynę. Tačiau aš jojau pirmyn. Staiga atpažinau manęs laukiantį Botvelą, už jo — dunksančią saugią pilį, laisvą žirgą greta jo. Botvelas ėjo manęs pasveikinti, pasiryžęs kovoti, kad tik mane saugiai pargabentų.

Jis, niekad nebuvęs švelniu, mane švelniai nukėlė nuo žirgo ir ant rankų nunešė į pilį, laiptais aukštyn, paguldė ant lovos. Jis, niekad nebuvęs švelniu, nuplovė man veidą ir rankas, nutraukė jojimo batus. Jis, pagarsėjęs žudikas, atrišo mano rūbo priekį ir pridėjo ausį prie mano apvalaus pilvelio paklausyti vaiko širdies plakimo, nusišypsojo ir tarė: „Viskas gerai. Prisiekiu. Jis nesužeistas, girdžiu jį. Jaučiu jį judant. Jis gyvas, stiprus mažas Škotijos karalius.“ Ir aš, niekada jo nemylėjusi, paliečiau jo tankias juodas garbanas ir pasakiau: „Ačiū Dievui, kad tu ištikimas.“

„Ačiū Dievui, tu atėjai pas mane“, — atsakė jis.

Man geriau apie jį negalvoti. Man geriau apie jį negalvoti iš viso.

Gerai, kad Hovardas taip pat ambicingas.

Vestmorlandas man jodinėjant pašnibždėjo kitų naujienų. Ispanijos Pilypas yra mano draugas, jis pareiškė, kad negaliu būti ilgiau laikoma kaip kalinė. Mano atstovas palaiko ryšį su ispanų atstovu, kuris turi bendrininkų tinklą Anglijoje, pasiruošusių mane išvaduoti, jei šį mėnesį neišvažiuosiu į Škotiją. Atgausiu savo Škotijos sostą pagal sutartį, tačiau Elžbieta turi būti įspėta. Turiu galingų draugų, o pusė Anglijos dėl manęs sukiltų, jei pašaukčiau juos, Ispanija stato laivų armadą. Elžbieta nedrįs daugiau atidėlioti. Ispanai reikalaus, kad su manimi būtų teisingai elgiamasi. Ispanai tikisi, kad būsiu Anglijos karalienė, o eretike Elžbieta bus nuversta.

Laukiu, kol liksiu kambaryje viena, kad galėčiau atplėšti laiškus. Laiškas nuo vyskupo Leslio užkoduotas, prie jo padirbėsiu ryte, bet dar yra žinutė nuo Tomo Hovardo parašyta prancūziškai ir žiedas. Mielas žmogus, geraširdis žmogus! Jis atsiuntė man sužadėtuvių žiedą, ir aš jį užsimovusi grožiuosi. Tai deimantas, nuostabus akmuo, kvadrato formos, švyti liepsnojančiu baltumu. Pakankamai geras karalienei, pakankamai geras man. Priglaudžiu jį prie lūpų ir pabučiuoju. Šis vyras mane išgelbės, šis vyras sugrąžins mane į mano karalystę, šis vyras mane mylės ir pirmąsyk gyvenime turėsiu mylimąjį — ir vyrišką, ir atitinkamai vaisingą. Tai ne berniukas princas, ne pusvelnis Botvelas. Būsiu mylima vyro, praleidusio gyvenimą rūmuose, kuris yra Anglijos monarchų giminaitis, kuris nori manęs ir myli kaip moterį bei kaip karalienę.

Džiaugiuosi, kad visa tai padariau pati, be mažiausios Elžbietos pagalbos. Ji kvailė. Jei ji būtų mano pusėj, kai pirmąsyk atvykau į Angliją, galėjo remti šią santuoką ir mane grąžinti į sostą, amžinai būčiau buvusi jai dėkinga. Kaip pusseserė ją būčiau mylėjus dukart labiau. Visą gyvenimą mes būtume buvusios draugėmis. Dabar aš jai niekada neatleisiu. Kai vėl būsiu soste, ji žinos, kad pasienyje turi priešą, o mano draugai yra ispanai, remiantys mane, prancūzai, mano giminės, ištikimi šiaurės lordai bei Anglijos katalikai, laukiantys manęs ir gerų dienų. Mano naujasis vyras keliaus su ja susitikti kaip su priverstine drauge ir nepatikima pussesere. Įkalbėsiu jį pamiršti savo ištikimybę jai ir galvoti tik apie save ir mane. Kartu būsime galinga karališkoji pora. Išlaisvinsime Škotiją ir sudarysime sąjungą su didžiosiomis katalikų jėgomis. Tada ji gailėsis, kad elgėsi su manim kaip su įtariamąja, tada ji gailėsis, kad nesielgė su manim kaip su seserim. Tada ji sėdės vienuose iš savo šaltų rūmų ir žinos, kad visi ją paliko, išeidami į jos įpėdinės rūmus.

Einu prie stalo ir rašau laišką savo sužadėtiniui. Dėkoju už žiedą ir pažadu savo meilę ir atsidavimą. Tai bus meilinimasis per atstumą, mano laiškai turės prikaustyti jo dėmesį, kol jis galės mane pamatyti. Žadu jam savo širdį, savo likimą. Garantuoju jam savo meilę. Noriu, kad jis aistringai mane pamiltų per laiškus. Turiu vilioti jį kiekvienu žodžiu. Turiu rašyti laiškus, kurie linksmins ir intriguos jį, turiu priversti jį juoktis ir įkvėpti jam aistrą. Tikrai saugi jausiuosi tik tuomet, kai jis mane įsimylės, kai geis manęs ir dėl aistros, ir dėl ambicijų.