Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Tada rašau vieninteliam žmogui pasaulyje, kuriuo pasitikiu:

Botvelai,

Atvyk, prašau, prašau, atvyk.

Marija

1569 m. rugsėjis Vingfildo rūmai Džordžas

Kaip tik dabar, kai turiu ir taip daug rūpesčių, Škotijos karalienė iš liūdesio serga. Iš rūmų nėra jokio paaiškinimo; mano laiškai lieka neatsakyti, kadangi dvaras keliauja, ir mano pasiuntinys turi jų ieškodamas bastytis per pusę Anglijos, o suradęs sužino, kad šiandien karalienė neužsiima reikalais, bet jis gali palaukti — negana to mano ūkvedys atvyksta pas mane liūdnu veidu ir teigia, kad sumą, kurią aš skolingas nuo neatmenamų laikų, reikia sumokėti, per Mykolines turiu sumokėti du tūkstančius svarų.

— Mes sumokėsime! — atkertu nekantriai. Jis užklupo mane pakeliui į arklides, ir mano nuotaika nėra tinkama atidėliojimui.

— Aš atvykstu pas jus, mano pone, dėl šios priežasties, — taria jis nesmagiai. — Čia, Vingfildo lobyne, neužtenka lėšų.

— Tad pasiųskite pasiuntinius į kitus dvarus, — paliepiu aš. — Jie juk turi pinigų.

Jis papurto galvą.

— Jie neturi?

— Šiais metais turėjome daug išlaidų, — pasiuntinys bando išlikti taktiškas. Daugiau jis nieko nesako, tačiau tai ta pati sena giesmelė, kurią man dažnai gieda Besė — karalienės išlaidos, o dvaras niekada mūsų neremia.

— Gal galėtume pratęsti skolos terminą dar metams? Kad pratemptume patį sunkumą? — paklausiu. — Kol atsistosime ant kojų?

Jis stabteli.

— Aš bandžiau. Sąlygos sunkesnės, sumokėtume daugiau palūkanų, bet tai įmanoma. Tačiau dvaras norėtų miško, esančio į pietus nuo upės, kaip užstato.

— Sutinku, — apsisprendžiu greitai. Man dabar negalima nervintis dėl reikalų, tai tėra laikinas sunkumas, kol karalienė grąžins skolas.

— Pratęskite skolos terminą dar vieneriems metams.

1569 m. rugsėjis Vingfildo rūmai Besė

Prieš mane — mano sūnaus Henrio, įžvalgaus stebėtojo, pavaldaus man, laiškas. Dvaras dabar vasaros kelionėje, kuri pamažu tampa košmariška įtarinėjimų ir įkalinimų kelione. Anksčiau vasaros kelionės būdavo dvaro gyvenimo viršūnė, kai buvome jauni ir linksmi įsimylėjėliai, medžiodavome kiekvieną dieną ir šokdavome kiekvieną naktį. Mūsų baimės viską sugadino, patys sunaikinome savo malonumus, mūsų priešams nebėra ką veikti. Niekam iš išorės nereikia mums grasinti sunaikinimu, mes ir taip bijome savo šešėlių.

Tičfildo dvaras,

Hempšyras

Brangioji Mama,

Karalienė seniai spėjo, kad egzistuoja sutartis tarp Norfolko ir škotų karalienės, o mano ponas Robertas jiems tą patvirtino.

Hercogas, vardu Tomas Hovardas, atsisakė savo būsimos nuotakos, sužadėtuvių su karaliene ir pabėgo iš karalienės dvaro be jos žinios, sukeldamas didelį triukšmą. Žmonės kalba, kad jis išvyko rinkti armijos, kuri išgelbėtų kitą karalienę nuo jūsų globos. Lordas Robertas mano, jog hercogo surinkta ir karalienės vadovaujama armija būtų nenugalima, kadangi niekas nedrįstų ginklu priešintis karalienei Marijai. Jis taip pat teigia, kad karalienė Elžbieta negalėtų nugalėti Norfolko ir popiežiaus šalininkų sąjungos, ir mes būtume sutriuškinti.

Lordas Robertas liepia paprašyti jūsų, kad škotų karalienė parašytų savo pusseserei, prisipažintų apie sužadėtuves ir prašytų atleidimo. Jis sako, kad ji taip pat turėtų parašyti hercogui ir įsakyti jam grįžti į dvarą, kur stotų prieš karalienę. Jos didenybė įsiutusi — kaip mes visi iš anksto manėme — tačiau be Norfolko niekas negali paaiškinti, kad šios vedybos yra geras sprendimas. Jis taip pat teigia, kad Norfolkas privalo ištverti karalienės pyktį, vesti škotų karalienę ir parsivežti ją namo į Škotiją.

Mama, turiu pridurti, kad visi čia labai bijo, kad šie veiksmai yra bendro sukilimo, skirto palaikyti jūsų svečiui, pradžia. Meldžiu jus rūpintis savo saugumu. Pasak gandų, egzistuoja didelė tikimybė, kad susirinks armija, norinti ją išgelbėti. Gilbertas ir aš prašome jūsų leidimo grįžti namo ir padėti gintis.

Lieku jūsų ištikimas sūnus,

Henris

Skubiai pridurtame prieraše Robertas Dadlis rašė:

Karalienei trūko kantrybė išgirdus apie sąmokslą, kurį organizuoja abu jos tikri pusbroliai. Bese, tu privalai įtikinti savo karalienę nuraminti Elžbietą, kol ši dar rimtai nesupyko ir nepradėjo įtarti mūsų sąmokslu.

Tavo esu,

Dadlis

Ir nepamiršk šio laiško sudeginti, Bese. Šnipų pilna visur.

Kartais net pats bijau dėl savo saugumo.

Įeinu į karalienės apartamentus vakariniame rūmų sparne ir randu ją besiklausančią muzikos. Ji neseniai nusamdė žmogų, mokantį groti liutnia, kuris prisijungė prie dvaro mano sąskaita. Jis groja ir dainuoja. Muzika labai švelni, kas turėtų iš dalies atlyginti man už lovą, maistą ir atlygį jam, jo dviem tarnams ir jo dviem arkliams.

Pamačiusi mano veidą, karalienė linkteli jam, kad nutiltų.

— Ledi Šrousberi?

— Blogos žinios iš rūmų, — tiesiai šviesiai pranešu. Taip! Aš pamatau, kaip jos veidą sekundės dalį iškreipia grimasa ir iš karto dingsta kaip deglo liepsnos tvykstelėjimas pilname šešėlių kambaryje. Ji kažko tikisi, laukia kažko nutinkant. Sąmokslas iš tikrųjų rezgamas, ir Dadlis klysta laikydamas ją nekalta, o Sesilis yra teisus norėdamas įspėti karalienę. Didis Dieve, o jeigu ji planuoja karą prieš mus?

Šypsena, kurią ji man rodo, atrodo keistai nuoširdi.

— Iš tikrųjų, mane liūdina tai girdėti. Sakykite, ar jos didenybė karalienė gerai jaučiasi?

— Ji sužinojo apie jūsų planuojamas sužadėtuves su Norfolko hercogu, — be išraiškos tariu — Ji sunerimusi dėl to, kad jis taip pasielgė nepasitaręs su ja.

Ji pakelia antakius.

— Nejau jis to dar nepadarė? — pasidomi.

— Ne, — trumpai tariu. — O kai ji paprašė pasiaiškinti, jis išvyko iš dvaro be leidimo.

Ji nuleidžia akis tarsi gailėdamasi ir vėl jas pakelia:

— Jis išvyko? Toli?

Prikandu lūpą. Negaliu žiūrėti į spektaklį, kuris gal ir juokina ją, tačiau man neteikia malonumo.

— Robertas Dadlis siūlo jums parašyti karalienei ir paaiškinti apie sužadėtuves, taip pat parašykite hercogui ir įtikinkite jį grįžti į dvarą, kad nuramintų savo karalienę ir giminaitę.

Ji pakelia veidą ir nusišypso man.

— Aš būtinai pasinaudosiu Roberto Dadlio patarimu, — ji ištaria meiliai. — Bet hercogas Tomas Hovardas elgsis taip, kaip jam atrodys geriau. Aš negaliu jam vadovauti. Esu jo sužadėtinė, jo nuotaka, tačiau ne jo šeimininkė. Aš nesu žmona, kuri mėgsta vadovauti. Jo karalienė turi jam įsakinėti, tačiau jokiu būdu ne aš. Ar ji neįsakė jam grįžti į dvarą?

— Ji įsakė, tačiau jis negrįžta, — nuoširdžiai ištariu. — Jo nebuvimas dvare iš dalies atrodo kaip kaltės pripažinimas. Greitai žmonės pradės kalbėti, kad jis išvyko rinkti armijos.

Vėl pastebiu, nors jos blakstienos nusileidžia žemyn, norėdamos paslėpti vilties blykstelėjimą akyse. Tad štai ko ji nori. Ji nori karo pačioje mūsų dvaro širdyje, pačioje mūsų šalies širdyje. Dadlis klysta, o Sesilis yra teisus bijodamas jos. Didis Dieve, aš priėmiau į namus ir linksminu priešą, kuris sunaikins mus visus. Ji tikisi, kad Norfolkas vadovaus sukilimui. Tebūna ji prakeikta, ji paaukos taiką Anglijoje tam, kad gautų vyrą ir sostą.

— Net negalvokit apie tai, — ramiai ją įspėju. — Tomas Hovardas niekada nerinktų armijos prieš Elžbietą. Kad ir ką jis būtų parašęs, kad ir ką būtų sakęs, net negalvokit apie tai. Jis niekada nevestų armijos prieš karalienę, tuo labiau, niekas į tokią armiją nestotų.