Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— O mes? — ji pakartoja šnabždėdama.

Aš sunkiai galiu prisiversti kalbėti.

— Mes privalome nugabenti karalienę Mariją atgal į Tatberį. Karalienės įsakymu. Ji mano, kad mes neverti pasitikėjimo laikyti ją čia. Ji mano, kad mes nepatikimi. Ji įtaria mane.

Žodžiai žeidžia vien juos ištarus. „Įtaria mane. Mane.“

— Kuo?

Jos žodžiai tarsi peiliai. Aš net netaisau jos kalbos, nekreipiu dėmesio.

— Sesilis rašo, kad žino apie jos susitikimą su šiaurės lordais. Žino, kad jie atvyko ir pietavo su mumis bei pasiliko pernakt. Jų vizitas buvo nesankcionuotas, dabar jis teigia, kad neturėjome jų įsileisti. Teigia, jog esu kaltas dėl aplaidumo, jei ne blogiau. Jis drįsta tai sakyti man. Rašo, kad žino, jog perdavinėjau Norfolko laiškus jai, o jos — jam. Jis teigia, kad neturėjau to daryti. Jis vos ne kaltina mane bendrininkavus su Norfolku kuriant sąmokslą ir šiaurės lordais, norint išlaisvinti škotų karalienę. Sesilis vadina juos išdavikais, vertais mirties, ir sako, kad aš toks pats.

Besė tyliai sušnypščia, tarsi gyvatė.

— Jis beveik kaltina mane išdavyste.

Baisusis žodis krenta tarp mūsų it kirvis.

Ji papurto galvą.

— Ne. Jis negali sakyti, kad netarnavome jam. Jam buvo pasakyta. Jis žinojo viską, kas vyko. Mes niekada neperdavėme jai laiško, kurio prieš tai jis nebūtų peržiūrėjęs. Ji nekalbėjo su niekuo, apie ką jam nebuvo pranešta.

Taip skubu išpažinti savo nuodėmes, kad net negirdžiu, ką ji man pasakoja.

— Bet, Bese, tu nežinai. Sąmokslas buvo. Gink Dieve, ne prieš karalienę. Prieš Sesilį. Norfolkas ir likę lordai, įskaitant ir mane, susivienijome prieš Sesilį.

Aš toks įsitempęs, kad girdžiu drebant savo balsą ir negaliu jo suvaldyti.

— Tai neturi nieko bendro su Škotijos karaliene. Tai dėl Sesilio nuvertimo. Jie atėjo pas mane ir aš prisiekiau veikti kartu su jais. Aš sakiau, kad prisijungsiu prie jų plano nuversti Sesilį. Vestmorlandas ir Nortumberlendas pakvietė mane prisijungti prie jų. Aš sutikau. Sakiau, kad Sesilį reikia padaryti nuolankesniu.

Jos aštrios tamsios akys kaltinančiai žvelgė į mano veidą.

— Tu dalyvavai sąmoksle prieš Sesilį! Tu man apie tai nieko nesakei.

— Tu puikiai žinai, kad nesu jo draugas.

— Gali jį mylėti arba jo nekęsti, tačiau nesakyti man, kad prisijungei prie sąmokslo prieš jį!

— Tu nesupranti... — Mano balsas skamba silpnai, net mano ausims.

— Aš žinau, kad vienas žmogus valdo Angliją, vienas žmogus patarinėja karalienei, ir tas žmogus yra Sesilis. Žinau, kad mano ir tavo saugumas garantuotas tol, kol jis neabejoja tavo ir mano lojalumu jam ir karalienei.

Bandau nuryti seiles, tačiau gerklė sausa.

— Mes, senieji lordai...

— Gaidžiai ant mėšlyno, — taria ji nešvankiai kaip tikra valstiečio dukra, kokia ir yra: — Seni gaidžiai. Ant seno mėšlyno.

— Mes, senieji lordai, tikrieji Anglijos lordai, manome, kad Sesilis kiek persistengia. Mes turėtume patarinėti karalienei.

— Priversdami šiaurę prieš ją sukilti? Priversdami sukilti rytus, vedamus Norfolko? Paskatindami sukilimą, vadovaujamą popiežiaus šalininkų? Pakenkdami karalystės saugumui ir taikai?

— Ne, ne, — iš mano burnos išsprūsta žodžiai. — Planas niekada toks nebuvo. Jie niekada man nieko panašaus nesakė. Mes norėjom Sesilį pastatyti į jo tikrąją vietą — karalienės tarno vietą, o ne jos vyriausiojo patarėjo ar vyriausiojo sosto tarėjo vietą. Ji turėtų klausyti savo pusbrolio, mūsų, jai turėtų patarinėti lordai, karalystės perai, lyderiai iš Dievo, vyrai, kuriems Dievas suteikė teisę valdyti...

Besė trepteli koja, vedama savo temperamento.

— Tu savo kvailystėmis mus sužlugdei, — ji drebia man į veidą šiuos žodžius pikta it ragana.

— Prisiekiu Dievu, milorde, jūs pasirinkote blogiausią sprendimą. Jūs persistengėte. Gal ir matote skirtumą tarp Hovardo palaikymo ir Sesilio puolimo, tačiau Sesilis — ne. Jis surinks visus šiuos siūlelius, suvys juos į vieną didelę sąmokslo virvę ir pakars jus visus.

— Tu negali to žinoti.

Ji pakelia smakrą.

— Aišku, kad aš žinau. Kiekvienas, turintis pakankamai sveiko proto, žinotų. Žinau, kaip jis mąsto. Jis yra vienintelis žmogus, žinantis, kokia gali būti Anglija, kuris planuoja šios šalies ateitį. Jis yra vienintelis žmogus, galvojantis ne apie praeitį, o apie tai, kas nutiks, kuris žiūri į priekį, o ne atgal. Jis veda karalienę dieną ir naktį. Kas galėtų būti tokiu kvailiu, kad galvotų, jog karalienė kada nors jam pasipriešintų? Ji niekada taip nepasielgė. Ji niekada nepadarė priešingai, nei jis liepė. Ji yra jo valioje. Salį valdo ne karalienė, o Sesilis. Ji tik sėdi soste, tačiau tikroji valdžia yra Sesilio rankose.

— Būtent, — įsiterpiu, — jis per daug galingas.

— Na, štai! Pagalvok! Pats pasakei. Jis yra per daug galingas. Taigi tau ir tiems kvailiams, norintiems jį nuversti, jis yra per stiprus. Net jei ir susivienysit. Jei jis pagalvos, kad einate prieš jį, sunaikins jus. Jis pripasakos karalienei nebūtų dalykų ir pakars šiaurės lordus už sukilimo planavimą, nubaus Norfolką dėl šių sužadėtuvių išdavystės, įmes tave į Tauerį amžiams už tai, kad buvai prisidėjęs.

— Aš nieko nežinojau. Prisijungiau tik dėl to, kad norėjau pamatyti Sesilį pažemintą. Pasakiau, kad palaikau jų norą nuversti Sesilį.

— Ar kalbėjai su šiaurės lordais apie Norfolko vedybas su škotų karaliene? — ji reikalauja atsakymo taip, kaip žmona reikalautų iš vyro prisipažinti apie meilužę. — Tada, kai jie lankėsi tą naktį? Ar sutikai su jais, kad tai būtų privalumas jums ir Norfolkui, bet kenktų Sesiliui? Ar sakei, kad būtų gerai, jei ji užimtų sostą Škotijoje turėdama jį savo vyru? Ar sutikai, kad karalienė nieko apie tai nežino? Ar sakei ką nors panašaus?

— Taip, — prisipažįstu kaip neištikimas vyras. — Taip, manau, kad galėjau taip kalbėti.

Ji numeta servetėlę ant žemės kartu su adata ir siūlu. Niekada nemačiau jos taip besielgiančios.

— Tada tu mus sužlugdei. Sesiliui net nebūtina klastoti sąmokslo. Iš tikrųjų tai jau yra sąmokslo detalės. Tu perdavinėjai jai laiškus nuo Norfolko, leidai jai susitikti su šiaurės lordais, kalbėjai su jais apie vedybas, sutikai dalyvauti sąmoksle kartu su jais prieš karalienės patarėją ir jo politiką.

— O ką turėjau daryti? — išrėkiu tai kupinu baimės balsu. — Esu už Angliją! Senąją Angliją, tokią, kokia ji buvo. Mano šalį, mano senąją šalį. Nenoriu Sesilio Anglijos, noriu savo tėvo Anglijos! Ką dar galėjau daryti? Tik nuversti jį!

Veidą, kuris į mane žvelgia, pavadinčiau akmeniniu. Akmeninė būtybė.

— Tu galėjai išlaikyti mane ir mano turtą saugų, — ištaria ji drebančiu balsu. — Atėjau pas tave su geru turtu, didžiuliu turtu, kuris pagal santuokos teises perėjo tau. Žmona negali turėti nieko nuosavo. Žmona turi savo turtą patikėti vyrui. Aš savąjį patikėjau tau. Patikėjau jį tau, kad saugotum. Kai mes susituokėme, visa mano nuosavybė perėjo tavo žinion, ką gaunu, tai tik žmonos kišenpinigiai. Patikėjau tau savo turtą, dvarus, žemes, verslą. Atidaviau juos tau, kad saugotum juos dėl manęs ir mano vaikų. Tai buvo viskas, ko iš tavęs prašiau. Kad saugotum mane ir mano turtą. Aš esu savo jėgomis iškilusi moteris. Tu man prižadėjai, kad saugosi mano turtus.

— Tu juos atgausi, — prisiekiu. Pykstu, kad ji galvoja apie pinigus tokiu metu. — Aš išsivaduosiu nuo šio šešėlio, kritusio ant mano vardo, panaikinsiu dėmę, sutepusią giminę. Vėl turėsi turtus savo vardu. Gyvensi atskirai nuo manęs savo brangiausiuose namuose ir skaičiuosi savo brangiuosius puspensius. Gailėsies, kad tu ir tavo didysis draugas Sesilis kada nors netikėjote manimi.