Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Kalbu labai tvirtai, tačiau manau, kad ji pastebi baimę mano balse. Tiesa ta, kad visas Norfolkas ir didžioji dalis rytinės Anglijos eitų paskui hercogą, koks bebūtų jo tikslas, o visa šiaurė yra popiežiaus šalininkai ir atsidavę savo popiežininkei karalienei. Tačiau jos grožis tarsi nepraskleidžiamas šydas, gaubiantis jos mintis. Kai ji šypsosi, žvelgdama į mane, negaliu suprasti, ką ji galvoja.

— Apsaugok, Viešpatie.

— Jūsų aukštybe, — priduriu švelnesniu balsu, tarsi ji būtų mano duktė, negaunanti gerų patarimų ir nesuprantanti prieš ją nukreiptų galių, — turite pasitikėti karaliene, jei norite grįžti į sostą. Jei viskas bus gerai, karalienė įveiks škotų nesutarimus ir grąžins jus į sostą. Sutartis greitai bus sudaryta. Jūs su hercogu galėtumėte susituokti tada. Kodėl neįtikinus karalienės savo ištikimybe ir nepalaukus, kol jus grąžins į Škotiją? Iki grįžimo į sostą liko visai nedaug. Nerizikuokite.

Ji išplečia akis.

— Ar tikrai manote, kad ji mane išsiųs ten sveiką ir gyvą?

— Esu tuo tikra, — pameluoju. Tada susilaikau. Kažkas jos tamsiame tvirtame žvilgsnyje verčia mane susilaikyti nuo melo. — Aš iš tikrųjų taip manau, bet kokiu atveju didikai to reikalaus.

— Net jei aš ištekėsiu už jos pusbrolio ir padarysiu jį karaliumi?

— Manyčiau.

— Aš galiu ja pasitikėti?

Aišku, ne.

— Žinoma, galite.

— Nekreipdama dėmesio į mano įbrolio išdavystę?

Aš nežinojau, kad ji gauna žinių iš Škotijos. Tačiau manęs tai nenustebino.

— Jei karalienė jus palaikys, jis prieš jus neatsilaikys, — tariu. — Tad turėtumėte parašyti jos didenybei ir pasiūlyti draugystę.

— Ar sekretorius Sesilis nori, kad grįžčiau į savo sostą Škotijoje? — ji meiliai klausinėja.

Jaučiuosi nepatogiai, žinau, kad taip ir atrodau.

— Karalienė nuspręs, — sunkiai ištariu.

— Aš tikrai tikiuosi, — taria ji. — Dėl manęs, dėl mūsų visų. Tačiau, Bese, ar nemanai, kaip tavo draugas Robertas Dadlis, kad ji turėjo surinkti kariuomenę ir nusiųsti mane į Škotiją vos tik atvykau? Nejau nemanai, kad ji turėjo laikytis savo pažado iš karto? Nemanai, kad ji turėjo ginti kitą monarchę? Kitą karalienę?

Pakliuvus į nepatogią padėtį, aš tyliu. Mane drasko prieštaravimai. Ji turi teisę būti sugrąžinta į Škotiją, Dievas mato, ji turi teisę būti įvardyta kaip Anglijos sosto įpėdinė. Ji — jauna moteris, beveik neturinti draugų, negaliu niekuo jai padėti, nebent užjausti ją. Tačiau ji kažką rezga. Aš tai žinau. Pagal jos dūdelę šoka Norfolkas, kokio šokio jį išmokė? Į jos planus įtrauktas Robertas Dadlis, dauguma karalienės dvariškių trepsi kojomis į jos dainelės taktą. Kiek dar šokėjų mokosi šokio žingsnelių? Koks bus kitas šokio žingsnelis šiame spektaklyje? Gerasis Dieve, ji verčia mane nerimauti dėl savęs bei savo gėrybių. Vienas Dievas težino, ką vyrai joje mato.

1569 m. rugsėjis Vingfildo rūmai Džordžas

Aš esu vienas iš didžiųjų vyrų Anglijoje, kas drįsta mane kaltinti? Ką jie drįsta apie mane sakyti? Kad neįvykdžiau savo pareigos? Kad rezgiau sąmokslus prieš karalienę? Prieš savo šalį? Ar mane uždarys Taueryje ir apkaltins? Ar man reikės sėdėti naujame teismo posėdyje, bet ne kaip teisėjui, o kaip kaltinamajam? Ar jie mano galintys priversti mane stoti prieš teismą? Ar jie mano, kad suklastos parodymus prieš mane? Ar jie ketina parodyti man kankinimų suolą ir pasakyti, kad būtų geriau, jei pasirašyčiau dokumentą dabar?

Užsienyje vyksta negeri dalykai, pats Dievas to liudininkas: ženklai ir požymiai perspėja apie artėjančias blogas dienas. Moteris netoli Čatsvorto pagimdė veršiuką, virš Derbio mėnulis danguje buvo kruvinai raudonos spalvos. Pasaulis apvirs aukštyn kojomis, garbingi vyrai, šeimos vyrai, patirs gėdą. Negaliu to pakelti. Atbėgęs randu Besę su laišku, tuo prakeiktu įžeidžiančiu laišku nuo Sesilio, suspaustu rankoje. Aš siuntu.

Aš išduotas! Aš įtarinėjamas! Kaip jis galėjo taip pagalvoti apie mane? Net jei drįso pagalvoti, kaip išdrįso tai pasakyti?

Kaip drįso apie tai parašyti man? Įsiveržiu į Vingfildo skalbyklą, kur ji ramiai sėdi apsupta tuzino siuvančių tarnaičių.

Jai užtenka vieno šalto žvilgsnio, kad pakiltų ir ramiai išsivestų mane į šalia esančią galeriją. Nežinomi šventieji ir angelai, žvelgiantys iš nuostabiai įrėmintų paveikslų, šypsosi mums, tarsi jų visai nesutrikdė tai, kad buvo išpjauti iš altorių, įsakius Besės amžiną atilsį vyrui, vien tam, kad taptų bevardžiais besišypsančiais namų galerijos papuošimais. Aš tapsiu toks kaip jie, žinau — būsiu pašalintas iš savo aplinkos, ir niekas nežinos, kas aš toks.

— Bese, — tariu drebančiu balsu. Galėčiau verkti, jaučiuosi silpnas kaip vaikas. — Karalienė...

— Kuri? — ji greitai perklausia. Ji meta žvilgsnį į terasą, kur škotų karalienė vaikštinėja vėlyvos vasaros saulėkaitoje su savo miniatiūriniu šuniuku. — Mūsų karalienė?

— Ne. Karalienė Elžbieta.

Aš net nepastebiu galios žodžiuose, kuriuos tik ką ištarėme. Mes tapome išdavikais savo širdyse ir net patys to nepajutome.

— Dieve brangus, ne, ne ji! Ne mūsų karalienė, karalienė Elžbieta! Karalienė Elžbieta žino viską apie sužadėtuves!

Besės akys susiaurėja:

— Iš kur žinai?

— Sesilis sakė, kad Dadlis jai pranešė. Jis tikriausiai manė, kad ji tam pritars.

— O ji nepritaria?

— Ji įsakė suimti Norfolką, — pareiškiu, laikydamas rankoje laišką. — Sesilis rašo man. Norfolkas apkaltintas išdavyste, tikras karalienės pusbrolis, didžiausias Anglijos žmogus, vienintelis hercogas. Jis išvykęs į Keningholą rinkti savo pavaldinių armijos ir žygiuoti į Londoną. Sesilis sako, kad... kad... — negaliu ištarti. Be žodžių pamojuoju laišku. Ji padeda ranką ant manosios.

— Ką sako Sesilis?

Springstu savo paties žodžiais.

— Jis teigia, kad hercogo sužadėtuvės yra dalis šiaurės lordų suorganizuoto išdavikiško sąmokslo, kad išgelbėtų karalienę. Ir mes... Ir mes...

Besė išbąla kaip servetėlė jos rankoje.

— Sužadėtuvės nebuvo jokio sąmokslo dalis, — kalba ji skubėdama. — Visi kiti lordai žinojo taip pat gerai, kaip ir mes...

— Išdavystė. Karalienė tai vadina išdavystės sąmokslu. Norfolkas įtariamas, Trokmortonas suimtas. Trokmortonas! Pembrukas, Lamlis ir net Arundelis yra įpareigoti neišvykti iš dvaro, jiems draudžiama vykti namo arba nutolti daugiau nei dvidešimt penkias mylias nuo dvaro, nesvarbu, kur ji būtų. Įtariami sąmokslu! Vestmorlandui ir Nortumberlandui įsakyta atvykti į Londoną...

Ji tyliai švilpteli per dantis, kaip švilpia moterys šaukdamos vištas, ir žengia keletą žingsnių, tarsi norėdama nuimti paveikslus nuo sienų ir padėti juos į podėlį saugojimui.

— O mes?

— Vienas Dievas težino, kas nutiks su mumis. Jau pusė dvaro yra įtariami....visi lordai... visi mano draugai, visi giminaičiai... ji negali kaltinti mūsų visų... Ji negali įtarti manęs!

Ji papurto galvą tarsi lapė, kuriai stuktelėjo kūju.

— O mes? — ji vėl klausia, lyg negalėtų galvoti apie nieką kitą.

— Ji sukvietė visą šiaurės tarybą į dvarą. Ji įtaria netgi Sasekso grafą. Sasekso! Ji sako, kad pati jį ištardys. Ji prisiekė, kad jis papasakos žiūrėdamas jai į akis, ką planuoja šiaurės grafai. Sesilis sako, kad kiekvienas, kas bendrauja su škotų karaliene, yra išdavikas. Kad išdavikas yra kiekvienas, kas jos gaili. Kiekvienas! Juk mes visi manome, kad karalienė turi būti grąžinta į...