Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Į lovą gulu anksti. Tiesą sakant, net su laiškais ir deimanto žiedu degu slaptu apmaudu. Jaučiuosi šį vakarą atskirta nuo visų, esu labai įžeista Besės, grafienės nežinia iš kur, sėdinčios prie aukšto stalo su mano draugais Nortumberlandu ir Vestmorlandu. Groja muzika, patiekiami geri vynai, o aš čia, praktiškai viena su Mere ir Agnese ir dar keletu dvariškių. Aš įpratusi būti žaviausia dama kambaryje. Visą gyvenimą buvau visų įvykių centre, niekada iki šiol nesu buvusi nepakviesta. Prieš eidama į lovą išsprunku iš savo kambarių ir nueinu į laiptų viršų. Apačioje, didžiojoje salėje, dar dega žvakės, ir jie vis dar linksminasi. Baisu, kad mane atstūmė, absurdiška, kad ten šokama, o aš čia. Nepamiršiu šio atskyrimo, neatleisiu to. Besė gali manyti, kad čia jos triumfas, bet tai įprastos tvarkos suardymas, ir ji to pasigailės.

1569 m. birželis Vingfildo rūmai Besė

Škotijos karalienė, laukdama apsaugos palydos į Edinburgą, paprašo manęs eiti su ja į Vingfildo rūmų sodus. Apie sodininkystę ji nieko neišmano, tačiau labai myli gėles, vardinu jų pavadinimus anglų kalba, kai einame žvyro takeliais tarp žemų tvorelių. Suprantu, kodėl jos tarnai ir dvariškiai ją myli, ji daugiau nei žavi, ji žavinga. Kartais ji man net primena mano dukrą Frances, kurią ištekinau už sero Henrio Pirpointo, ir dabar ji augina mano anūkę, mažąją Besę. Karalienė klausia manęs apie mano dukrą, apie mano tris berniukus ir kitas dvi dukras.

— Nuostabu turėti didelę šeimą, — pagiria mane.

Aš linkteliu. Net nebandau slėpti savo pasididžiavimo.

— Ir visi gerai susituoks, — pažadu. — Mano vyriausiasis berniukas Henris jau vedė mano įduktę Greisę Talbot, mano vyro dukrą, o dukra Marija ištekėjusi už įsūnio Gilberto Talboto.

Karalienė nusijuokia.

— O, Bese! Kaip gudru laikyti visus pinigus vienoje šeimoje.

— Toks buvo mūsų planas, — pripažįstu. — Gilbertas — nuostabus vaikinas, negalėčiau tikėtis geresnio vyro savo dukteriai, ir jie tokie geri draugai su mano Henriu, jie kartu rūmuose. Gilbertas bus grafas Šrousberis, kai milordo nebebus, malonu galvoti, kad mano duktė paveldės mano titulą, bus grafienė ir gyvens čia kaip aš.

— Aš norėčiau turėti dukrą, — sako ji. — Manau pavadinčiau ją savo motinos garbei. Praradau savo vaikelius. Laukiausi dvynių, turėjau pagimdyti dvynius berniukus. Bet po paskutinio mūšio, kai pagrobė mane, praradau juos.

Aš apstulbstu.

— Botvelo vaikus?

— Botvelo vaikus, — patvirtina ji. — Pagalvok, kokie vyrai jie būtų! Dvyniai berniukai, Botvelo ir Marijos Stiuart sūnūs. Anglija niekada nemiegotų ramiai! — nusijuokia, bet juokas užstringa jos gerklėje.

— Todėl ir patvirtinote santuoką su juo? — paklausiu jos labai ramiai. — Nes buvote nėščia?

Ji linkteli.

— Vienintelis būdas išlaikyti reputaciją ir karūną buvo išdrįsti, leisti Botvelui užbaigti jungtuves ir su niekuo apie tai nediskutuoti.

— Jis turėtų už tai mirti, — piktai sakau. — Anglijoje vyrai už išprievartavimą kariami.

— Jei moteris išdrįsta įvardyti prievartautoją, — atsako ji sausai. — Kai gali įrodyti, kad ji nesutiko. Kai prisiekusieji patiki kvailos moters žodžiu prieš protingą vyrą. Kai prisiekusieji širdyse netiki, kad visos moterys lengvai suvedžiojamos, o jų „ne“ reiškia „taip“. Net Anglijoje vyro žodis aukščiau. Kam rūpi, ką sako moteris?

Ištiesiu jai ranką. Nieko negaliu padaryti. Gimiau vargše mergaite, žinau, koks pasaulis gali būti pavojingas neapsaugotai moteriai.

— Jūs įsitikinusi, kad galite išsaugoti reputaciją ir atsiimti sostą? Ar galite šiuo metu grįžti į Škotiją ir būti saugi? Ar jie šios gėdos prieš jus nepanaudos?

— Aš karalienė, — ryžtingai sako ji. — Anuliuosiu santuoką su Botvelu ir ją pamiršiu. Niekada to neminėsiu, neminės ir kas nors kitas. Bus lyg nieko neįvykę. Grįšiu į Škotiją kaip pateptoji karalienė, ištekėjusi už puikaus didiko. Tai garantuos mano saugumą, o visi skandalai bus pamiršti.

— Ar galite nuspręsti, ką žmonės apie jus kalbės?

— Aš karalienė, — sako ji. — Vienas iš karalienės talentų yra priversti žmones apie tave mąstyti gerai. Jei esu tikrai gabi ir man sekasi, istoriją taip pat priversiu galvoti apie mane gerai.

1569 m. rugpjūtis Vingfildo rūmai Marija

Myliu šią vasarą. Ji man pirmoji Anglijoje, taip pat ir paskutinė, kitą vasarą vėl būsiu Škotijoje, mano palyda atvyks bet kurią dieną. Juokiuosi iš minties, kad tada ilgėsiuos šio karščio ir atsiminsiu dabartį kaip auksinį malonumų laiką. Tai man primena vaikystę Prancūzijoje, kai buvau prancūzų princesė ir trijų sostų — Prancūzijos, Anglijos ir Škotijos — įpėdinė, ir nebuvo jokios abejonės, kad paveldėsiu visus tris. Mes, karališkieji privilegijuotųjų Prancūzijos rūmų vaikai, leisdavome vasaras kaime ir man būdavo leidžiama jodinėti, iškylauti, maudytis upėje, šokti laukuose ir medžioti po dideliu geltonu vasaros mėnuliu. Nusiirdavome į upę ir žvejodavome iš valčių. Surengdavome šaudymo iš lanko varžybas ryto vėsoje ir tada atšvęsdavome nugalėtojo pusryčiais. Mano busimasis vyras, mažasis princas Francis, buvo mano žaidimų partneris, mano draugas; o jo tėvas, stuomeningasis Prancūzijos karalius Henrikas II, buvo mūsų dienų herojus, gražiausias vyras, žavingiausias karalius, tikras kerėtojas. Buvau jo numylėtinė. Jie mane vadino „minjonete“. Gražioji princesė, gražiausia Prancūzijos mergaitė.

Mes mėgavomės, mums buvo leidžiama daryti, ko tik įsigeisdavome, net tarp turtų ir laisvės karalius mane išskyrė kaip ypatingą. Jis mokė mane jį juokinti, linksminti, — galbūt nežinodamas — kad svarbiausias moters sugebėjimas, kokį ji gali įgyti, yra sužavėti vyrą, apsukti jam galvą, kaip prisaikdinti jį tarnauti jai, net jam nesuprantant, kad įkliuvo į jos kerus. Jis tikėjo dainių apdainuojamų moterų galia, nekreipdamas dėmesio į savo irzlią žmoną, Kateriną Mediči, jis išmokė mane, kad moteris gali tapti vyro geismo viršūne. Moteris gali vadovauti armijai, jei yra jų idealas, jų svajonė: visada geidžiama, bet niekada nepasiekiama.

Kai jis mirė, jo sūnus mirė, mano motina mirė, atvykau į Škotiją visiškai viena, beviltiškai reikėjo patarimo, kaip tvarkytis šioje keistoje ir laukinėje šalyje, tad vadovavausi jo mokymais. Maniau, turiu būti karalienė, kurią vyrai dievintų. Maniau, galėčiau būti karalienė, į kurią jie galėtų žiūrėti pagarbiai, tada mes rastume būdą, kaip galėčiau karaliauti, o jie galėtų džiugiai paklusti.

Šįkart Vingfilde, kai žinau, kad pildosi mano viltys — grįšiu į Škotiją kaip pripažinta karalienė, tarsi vėl grįžtu į vaikystę, esu įsitikinusi, kad mano karalystė bus mano, kad viskas visada man turi būti idealu. Kaip ir Prancūzijoje manimi žavimasi ir esu lepinama. Šrousberio tarnai nepakankamai mokyti. Trūksta ekstravagantiškos prabangos. Kasdien, kai jis ateina su manimi jodinėti, atneša man mažą simbolį: mažutį molinį kregždės lizdą su dviem dideliais perlais vietoj kiaušinių viduj, puokštę rožių, stiebeliais apsuktais auksine grandinėle, sidabrinių kaspinų rinkinį, eilėraščių knygą prancūzų kalba, iškvėpintas odines pirštinaites, deimantinę segę.

Mano grįžimo į Škotiją laikas pagaliau sutartas. Viljamas Sesilis, vienas iš mano amžinų priešų, persigalvojo — kas žino kodėl? — ir dabar yra mano pusėje. Jis derėjosi dėl manęs su mano netikru broliu, lordu Morėjumi, taip pat su lordu Meitlandu, ir sudarė neblogą sutartį, kurios sąlygų laikymusi jis yra užtikrintas. Aš grįšiu į Škotiją kaip tikra ir pripažinta karalienė. Būsiu laisva ir laisvai išpažinsiu savo tikėjimą. Šalis bus protestantiška kaip, pasak jų, jiems patogiau, tačiau nei puritonai, nei popiežiaus šalininkai nebus persekiojami. Mano sūnus bus išauklėtas protestantiškai.