Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Žinoma, — sakau. — Jūs laukiami kaip visada.

Atsisuku į karalienę ir prašau leidimo juos pristatyti. Ji šaltokai pasisveikina su santūria šypsena, ir aš pamanau, kad greičiausiai jai patiko mūsų pasijodinėjimas ir ji nenori, kad mums trukdytų.

— Jei jūs neprieštarausite, mes josime toliau, — pasiūliau, bandydamas elgtis taip, kaip ji nori. — Besė priims jus namie.

Mes dar negrįšime. Jos šviesybei patinka pasijodinėjimas, o mes ką tik išjojome.

— Prašau, nekeiskite savo planų dėl mūsų. Gal galėtume joti su jumis? — nusilenkdamas siūlosi Vestmorlandas.

Ji linkteli.

— Kaip norite. Jūs galėtumėte papasakoti man naujienas iš Londono.

Jis prisijungia prie jos, ir girdžiu, kaip jis plepa ją linksmindamas, retkarčiais — jos sidabrinį juoką. Persis savo žirgą prigretina prie manojo, mes visi gyvai risnojame toliau.

— Geros naujienos. Ji bus laisva kitą savaitę, — sako jis man, plačiai šypsodamasis. — Ačiū Dievui, ar ne, Šrousberi? Buvo klaiku.

Taip greit? Karalienė ją paleis taip greit? Iš Sesilio tegirdėjau, kad tai bus vasarą.

— Kitą savaitę, — patvirtina. — Dėkui Dievui. Ją išsiųs atgal į Škotiją kitą savaitę.

Aš vos nepersižegnoju, esu toks dėkingas už šią laimingą jai pabaigą; bet gestą nutraukiu, švytėdamas ištiesiu jam ranką ir ją paspaudžiu.

— Aš taip jaudinausi dėl jos... Persi, tu neįsivaizduoji, kaip ji kentėjo. Jaučiausi kaip gyvulys ją šitaip kalindamas.

— Nemanau, kad nors vienas ištikimas vyras Anglijoje gerai miegojo nuo tos prakeiktos apklausos, — trumpai nukerta jis. — Kodėl nesutikome jos kaip karalienės ir nesuteikėme saugaus prieglobsčio be jokių apklausų, težino Dievas. Ką Sesilis galvojo darąs, elgdamasis su ja kaip su nusikaltėle, težino velnias.

— Turėdamas mus, vertinančius karalienės privatų gyvenimą kaip teisėjus, — primenu jam. — Versdamas mus dalyvauti tokiame teisme. Ką jis norėjo, kad rastume? Triskart jos priešai slapčia nešė mums nepadorius laiškus ir prašė juos perskaityti slapčia, tada priimti sprendimą, remiantis įrodymais, kurių daugiau niekas negali matyti. Ar kas nors galėtų daryti tokius dalykus? Tokiai karalienei kaip ji?

— Na, dėkui Dievui, jūs taip nepasielgėte, dėl jūsų atsisakymo žlugo Sesilis. Karalienė visada norėjo būti teisinga savo pusseserės atžvilgiu, dabar ji žino kaip. Sesilio sekimai grįžo prie liuteronų, kaip ir priklauso.

— Tai pačios karalienės noras? Žinojau, kad ji pasielgs teisingai!

— Ji priešinosi Sesiliui nuo pat pradžių. Ji visad sakė, kad Škotijos karalienė turi atgauti sostą. Pagaliau tuo įtikino Sesilį.

— Dėkui Dievui! Kas dabar bus?

Jis nutraukia kalbą, kai ji sustabdo savo žirgą priešais mus ir atsisuka į mane.

— Šrousberi, galiu čia pasileisti šuoliais?

Takas priešais ją lygus ir žolėtas, tolygiai kyla į kalvą. Mano širdis visad apmiršta, kai ji nudunda lyg kavalerijos užtaisas, bet takas tvirtas, ji bus saugi.

— Ne per greitai, — perspėju lyg susirūpinęs tėvas. — Nelėkite per greitai.

Ji botagu užsimoja lyg mergaitė, apsuka žirgą ir pasileidžia lyg išprotėjusi, su savo sargybiniais ir Vestmorlandu, atsiliekančiais už jos, beviltiškai aplenktais.

— Gerasis Dieve! — sušunka Persis. — Ji moka joti!

— Ji visada taip, — sakau, ir mes pasileidžiame paskui ją be kvapo, kol ji sustoja, o mes puolame prie jos besijuokiančios, nusmukusiu kyku ir tankiais žemyn krintančiais plaukais.

— Tai buvo nuostabu! — sako ji. — Šousbevi, ar vėl jus išgąsdinau?

— Kodėl jūs negalite joti normaliai? — šūkteliu, o ji vėl nusijuokia.

— Nes myliu laisvę, — taria. — Man patinka justi žirgą išsitiesusį, jo kanopų dundėjimą, vėją, pučiantį man į veidą, ir žinoti, kad taip lėkti galime amžinai.

Ji pasuka žirgą, negalėdama lėkti amžinai, ar bent jau ne šiandien, ir patraukia atgal į pilį mūsų priešaky.

— Kasnakt meldžiausi, kad pamatyčiau ją savo vietoje, — tyliai prisipažįstu savo draugui Persiui; tikiuosi, kad jis neišgirdo švelnumo mano balse. — Ji ne tokia moteris, kuri galėtų būti uždaryta vienoje vietoje. Jai tikrai reikia laisvės. Tai lyg sakalo įkalinimas narvelyje, laikyti ją vienoje mažoje erdvėje — žiauru. Jaučiausi lyg kalėjimo sargas. Jaučiausi žiaurus..

Jis meta į mane kreivą žvilgsnį, lyg ką svarstytų.

— Bet tu niekad nebūtum jos paleidęs, — pareiškė pusbalsiu.

— Tu nebūtum praleidęs pro akis, jei kas būtų atvykęs jos išgelbėti.

— Aš tarnauju karalienei Elžbietai, — pasakau paprastai. — Kaip mano šeima tarnaudavo kiekvienam Anglijos karaliui nuo pat Normandijos Viljamo. Daviau žodį kaip Anglijos didikas. Negaliu praleisti nemačiomis. Aš susaistytas garbės. Bet tai netrukdo man ja rūpintis. Tai netrukdo man norėti ją matyti tokią, kokia ji turėtų būti — laisva kaip paukštis danguje.

Jis linkteli ir suspaudžia lūpas paskendęs savo mintyse.

— Ar girdėjai, kad ji ištekės už Hovardo, ir jie į Škotiją bus sugrąžinti kartu?

— Ji suteikė man garbės tai pasakydama. Ir Hovardas man rašė. Kada karalienė palaimino santuoką?

Persis papurto galvą.

— Ji dar nežino. Ji taip įniršta dėl kitų santuokų, kad Hovardas laukia tinkamo laiko jai pasakyti. Dadlis sako, kad jis iškels tą klausimą, kai laikas bus patogus, bet jis per ilgai atidėlioja. Žinoma, sklinda gandai, ir Norfolkas jau turėjo juos dukart paneigti. Greičiausiai jis pasakys vasarą. Dadlis žinojo nuo pat pradžių, jis sako, kad pradės dėstyti reikalą ramiai. Tai rūpi visiems, ir garantuoja jos saugumą, kai grįš į sostą.

— Ką apie tai mano Sesilis?

Jis slapta greit šypteli.

— Sesilis apie tai nieko nežino, ir yra manančių, kad jam ir nebūtina sužinoti, kol reikalas bus pasirašytas ir užantspauduotas.

— Būtų nemalonu, jei jis sužinotų iki tol. Jis nėra Hovardo draugas, — pasakau apdairiai.

— Aišku, jis nėra nei Hovardo, nei tavo, nei mano draugas. Pasakyk man nors vieną Sesilio draugą! Kam jis patinka, kas juo pasitiki? — paklausia jis šiurkštokai. — Ar kas nors iš mūsų galėtų su juo susidraugauti? Kas jis? Iš kur jis atėjo? Kas išvis apie jį ką nors žinojo, kol ji nepadarė jo savo reikalų tvarkytoju? Bet tai bus Sesilio valdžios pabaiga, — Persis sako man tyliai.

— Hovardas tikisi jį išvežti, tai dalis to paties plano. Hovardas tikisi padėti mums atsikratyti Sesilio, jo priešiškumo ispanams, išgelbėti Škotijos karalienę nuo jo pagiežos, pamatyti jį pažemintą dvare, galbūt net išmestą lauk.

— Išmestą?

— Tomas Kromvelis kilo aukščiau, Hovardas atėmė Tomo Kromvelio pareigas per slaptosios valstybės tarybos susitikimą. Nemanai, kad toks įvykis gali pasikartoti?

Bandau šypsotis, bet taip negerai. Jis pamato mano pasitenkinimą, vien pagalvojus apie tai.

— Tau jis patinka ne daugiau negu mums visiems! — Persis pasako triumfuodamas. — Mes jį nuversim, Šrousberi. Ar tu su mumis?

— Negaliu daryti nieko, kas kirstųsi su mano garbe, — pradedu.

— Žinoma, ne! Argi tau siūlytume tokį dalyką? Mes tavo broliai, lordai. Hovardas, Arundelis, Lamlis ir mes abu esame prisiekę matyti Angliją teisėtų valdovų rankose. Paskutiniausias dalykas, kurį norėtume padaryti, tai pažeminti save. Bet Sesilis visur mus žemina. Gobšuoliai teisme, pagieža Škotijos karalienei, persekiojimai tų, kas nėra puritonas, ir, — jis nuleidžia balsą, — nesibaigiantis seklių verbavimas. Pabandyk užsisakyti maisto Londono smuklėje, ir būtinai kas nors nusiųs tavo sąskaitą Sesiliui. Jis greičiausiai turi seklį ir tavo namuose, Talbotai. Jis viską apie mus žino. Jis gauna informaciją, renka ją ir laukia, kol galės panaudoti, kai tik bus tinkamas laikas.