Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Ištiesiu ranką.

— Aš jį atplėšiu ir perskaitysiu jūsų akivaizdoje. Pats pamatysite tą laišką. Jeigu jums pasirodys, kad jis man netinkamas, pasiimsite jį atgal, ir aš viską pamiršiu. Niekam nebus pakenkta.

Visa tiesiog degu noru pamatyti tą laišką, tačiau jis to niekaip nenuspėtų iš mano nevirpančios rankos ir mielos kantrios šypsenos.

— Na gerai, — sutinka jis.

Įteikęs man laišką, jis pasitraukia į šoną, susideda rankas už nugaros kaip budintis sargybinis ir pasistiebia ant pirštų galų, sutrikęs, jog privalo būti ir mano prižiūrėtojas, ir svetingas šeimininkas.

Išsyk pastebiu, kad antspaudas buvo nuimtas ir paskui vėl uždėtas. Tai buvo padaryta labai atsargiai, tačiau mane visą gyvenimą šnipinėjo; mažai kas praslysta man pro akis. Neišsiduodu supratusi, kad mano laišką kažkas jau buvo atplėšęs ir perskaitęs. Sulaužau antspaudą ir išlankstau popierių.

Dieve brangus, prireikia visų gudrybių, kurių išmokau būdama Prancūzijos princesė, kad išlaikyčiau ramų ir bejausmį veidą. Rankose laikau tokį svarbų laišką! Žodžiai tarsi šokinėja man prieš akis, kai skaitau jį dar kartą. Laiškas labai trumpas. Manau, kad tai mano saugaus sugrįžimo garantas. Bilietas iš šios mėšlinos pilies atgal į mano sostą, pas sūnų, atgal į laisvę. Rosas sakė, kad to sulauksiu, ir aš tikėjausi. Tai vedybų pasiūlymas. Tai mano šansas vėl patirti laimę.

— Ar žinote, kas čia parašyta? — paklausiu lordo Šrousberio, kuris diskretiškai atsuko man nugarą.

Jis atsisuka.

— Įžanginiame laiške parašyta, kad jis siūlo jums susituokti. Tačiau jis neprašė karalienės leidimo.

— Man nereikia jos leidimo, — atšaunu, — aš ne jos pavaldinė, ji negali man nurodinėti.

— Jums ne, tačiau jam reikia. Visi, kurie yra karalienės artimi giminaičiai, turi gauti sosto palaiminimą. Ar jūs nesate ištekėjusi?

— Kaip įrodė jūsų teismas, mano santuoka su Botvelu buvo priverstinė ir negaliojanti. Ji bus anuliuota.

— Taip, — sako jis neužtikrintai, — tačiau nežinojau, kad jūs pati atsisakote lordo Botvelo.

— Jis privertė mane ištekėti už jo, — šaltai atsakau, — prieš mano valią. Santuoka negaliojanti. Esu laisva ir galiu tekėti už kito vyro.

Jis net sumirksi nuo tokio atvirumo, ir aš priversta nusišypsoti.

— Manau, kad tai puikiai išspręs mūsų sunkumus, — linksmai tariu. — Jūsų karalienė manimi pasitikės, nes jos pusbrolis bus mano vyras. Ji bus užtikrinta mano ištikimybe jai ir jos šaliai. Galės pasitikėti mano vyro lojalumu. Lordas Hovardas padės man grįžti į Škotijos sostą.

— Taip, — meklena jis, — tačiau...

— Juk jis turi pinigų? Juk jis turtingas vyras? Man reikės turto, kad galėčiau sumokėti kareiviams!

Galėčiau prapliupti juoku, matydama, kaip delikatųjį Šrousberį trikdo turto klausimai.

— Nenusimanau apie tai. Niekad nesusimąsčiau apie tokius dalykus. Na, hercogas tikrai pasiturintis vyras, — galų gale pripažįsta jis. — Manau, būtų sąžininga pasakyti, kad jis turi daugiausiai žemių karalystėje po karalienės. Jam priklauso visas Norfolkas ir daug dvarų šiaurėje. Jis sugeba vadovauti armijai ir pažįsta daugelį Škotijos lordų. Jie pasitiki juo. Jis protestantas, tačiau jo šeimoje yra narių, išpažįstančių jūsų tikėjimą. Ko gero, jis yra saugiausias pasirinkimas iš visų, jei norite išlaikyti savo sostą.

Aš šypsausi. Aišku, žinau apie tai, kad hercogui priklauso visas Norfolkas, kad jam paklūsta tūkstančiai ištikimų kareivių.

— Jis rašo, kad Škotijos lordai patys pasiūlė jam sudaryti šią santuoką?

— Manau, kad jie tikėjosi jums...

Surasti vyrą, kuris mane valdytų, karčiai pagalvoju.

— ...rasti partnerį ir patikimą patarėją, — praneša Šrousberis.

— Hercogas teigia, kad kiti kilmingieji palaiko šią mintį?

— Jis man taip rašė.

— Taigi jei Robertas Dadlis palaiko šią idėją, tai ir karalienė neabejotinai pritars? Dadlis juk niekad nedarytų nieko, kas galėtų sukelti karalienės nepasitenkinimą.

Jis linksi galvą. Tie anglai tokie lėtapėdžiai, kad beveik galima išgirsti, kaip jų smegenys sunkiai suka mintis kaip malūno girnapusės.

— Taip. Taip. Tai beveik patvirtinta. Jūs neabejotinai teisi. Tikrai taip.

— Taigi galime daryti prielaidą, kad hercogas greitai praneš karalienei apie savo planus, tikėdamas, kad ją tai tik nudžiugins. Juk visi jos ir manosios karalysčių lordai pritaria vedyboms?

Susimąstęs jis vėl padaro pauzę.

— Taip. Beveik tvirtai taip.

— Tuomet galbūt iš tiesų visos mūsų bėdos bus išspręstos, — pasakau. — Parašysiu hercogui ir priimsiu jo pasiūlymą. Paklausiu, kokius planus jis puoselėja mano atžvilgiu. Ar pasirūpinsite, kad mano laiškas būtų pristatytas?

— Taip, — pažada jis, — nėra jokio nusikaltimo parašyti jam atsakymą, juk visi lordai ir Dadlis žino...

Linkteliu galvą.

— Jei žinotų ir Viljamas Sesilis, man būtų ramiau, — murmlena jis beveik pats sau.

— Ak, nejaugi jūs privalote prašyti jo leidimo? — klausiu vaikiškai naiviai.

Jis užsiplieskia, kaip ir nuspėjau.

— Tik ne aš! Atsakau tik karalienei ir niekam daugiau. Aš — Anglijos lordas stiuardas. Esu aukščiausios tarybos narys. Niekas neužima aukštesnių pareigų negu mano. Viljamas Sesilis negali daryti įtakos mano veiklai.

— Taigi mums abiem nesvarbu, ką Viljamas Sesilis žino ir kam pritaria, — lengvai gūžtelėju pečiais, — juk jis ne daugiau negu karališkasis tarnas, argi ne?

Matau, kaip jis entuziastingai linkteli.

— Jis tik karalienės patarėjas valstybės reikalams?

Dar vienas pritariamasis linktelėjimas.

— Tuomet kaip jo nuomonė galėtų paveikti mane, karalienę iš prigimties? Arba jus, karalystės kilmingąjį? Taigi palieku lordui Norfolkui spręsti, kada laikas pasakyti šią naujieną karalienės tarnams, įskaitant ir Sesilį. Jo malonybė hercogas pats privalo nuspręsti, kada ir ką pranešinėti tarnams.

Grįžtu atgal į savo krėslą prie židinio ir paimu į rankas siuvinį. Besė nužvelgia mane, kai atsisėdu. Mano rankos dreba iš jaudulio, bet aš ramiai šypsausi. Tarsi jos vyras būtų kalbėjęs su manimi apie orą ir galimybę rytoj joti į medžioklę.

Dėkui Dievui! Dėkoju Dievui, kuris išklausė mano maldas. Štai galimybė greitai ir saugiai sugrįžti į Škotijos sostą, atgal pas sūnų. Gauti vyrą, kurio ambicijos ir jo šeimos galia apsaugotų mane Škotijoje ir užtikrintų mano teises į Anglijos sosto paveldėjimą. Pats karalienės pusbrolis! Aš ištekėsiu už Elžbietos pusbrolio, ir mūsų vaikai bus Tiudorų giminės Stiuartų palikuonys.

Jis išvaizdus vyras, pasakojo man jo sesuo ledi Skroup dar tada, kai buvome Boltono pilyje. Girdėjau kalbas, kad škotų lordai, kurie liko man lojalūs, susisiekė su juo ir prašė mane išgelbėti. Girdėjau kalbas, kad jis slapčiomis ketino prasmukti į Boltono pilies sodą, kad galėtų mane pamatyti. Sklido kalbos, kad jei jis mane pamatytų, tai būtinai išsyk įsimylėtų ir nuspręstų tapti mano vyru ir Škotijos karaliumi. Žinoma, tai visiškos nesąmonės! Aš vis tiek vilkėdavau gražiausią suknelę ir vaikštinėdavau sode kiekvieną dieną, nuleidusi žvilgsnį ir mįslingai šypsodamasi. Bent jau žinau, kaip apžavėti, tai buvo pamoka, kurią išmokau pirmiausia.

Jis turbūt sąžiningas žmogus — buvo teisėjas mano teisme ir turbūt girdėjo visą bjaurastį, kuria mane buvo bandoma apkaltinti. Tačiau tai neužkirto jam kelio.

Aišku, jis — protestantas, tačiau tai tik į gerą, turint omenyje, kad reikės tramdyti škotus ir ginti mano teises į Anglijos sostą. Geriausia yra tai, kad jis žino, kaip elgtis su moterimi karaliene. Jis augo kaip Elžbietos giminaitis, o ji buvo princesė ir sosto įpėdinė. Jis nesielgs su manimi grubiai kaip Botvelas, nepavyduliaus manęs, kaip elgėsi Darnlis. Jis supras, jog esu karalienė, ir man reikia, kad jis būtų ištikimas sutuoktinis, sąjungininkas ir draugas. Galbūt pirmą sykį gyvenime surasiu vyrą, kuris mylės mane kaip moterį ir paklus kaip karalienei. Nejaugi pirmą kartą ištekėsiu už vyro, kuriuo galėsiu pasitikėti.