Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Jie manęs net nepamato, kai ateinu iš salės galo ir jau ruošiuosi prisijungti prie jų, bet kažkas mane priverčia mane sudvejoti. Mano plaukai ir veidas purvini po kelionės, drabužiai drėgni, esu purvina nuo batų iki kelių ir dvokiu arklių prakaitu. Aš su dvejoju, kai mano vyras grafas pažvelgia nuo savo vakarienės į mane, pamojuoju ir parodau per didžiuosius laiptus į mūsų miegamąjį, lyg būčiau nealkana.

Škotijos karalienė atrodo tokia gaivi ir jauna, tokia išlepinta, vilkinti juodu aksomu ir baltu linu, kad negaliu prisiversti prisijungti prie vakarienės stalo. Ji turėjo laiko nusiprausti ir persirengti, jos tamsūs plaukai lyg kregždės uodega, žvilgantys ir sukaišyti po jos baltu gobtuvu. Jos veidas, išblyškęs ir glotnus, gražus lyg portretas, kai ji pažvelgia žemyn salėn ir pakėlusi man savo baltą rankelę nusišypso viliojančia šypsena. Pirmąsyk gyvenime, pirmą sykį jaučiuosi nevalyva; blogiau, jaučiuosi... sena. Aš dar niekada taip nesijaučiau. Per visą gyvenimą, per visų keturių vyrų piršimusis, aš visada buvau jauna nuotaka, jaunesnė nei daugelis jų namiškių, protingai vadovaujanti žmonėms, dirbantiems man, dailiai ir prašmatniai besirengianti, nuostabaus proto jauna moteris, kuriai visas gyvenimas prieš akis.

Bet šįvakar pirmą kartą aš suprantu, kad esu nebe jauna moteris. Čia, mano namuose, mano didžiojoje salėje, kur turėčiau jaustis patogiai ir patenkinta, matau, kad tapau vyresne moterimi. Ne, net ne tai. Aš ne vyresnė moteris: aš sena moteris, sena, keturiasdešimt vienerių metų moteris. Jau pagimdžiau vaikus, pakilau tiek, kiek galėjau tikėtis, mano turtas sukauptas, mano ieškojimai tegali leistis žemyn. Neturiu ateities, mano dienos beveik baigtos. O Škotijos karalienė Marija, viena gražiausių moterų pasaulyje, pakankamai jauna, kad tiktų man į dukteris, princesė nuo gimimo, įšventinta karalienė, sėdi ir pietauja viena su mano vyru, prie mano stalo, jis lenkiasi prie jos, arti, vis arčiau, jo žvilgsnis nukreiptas į jos lūpas, o ji jam šypsosi.

1569 m. gegužė Vingfildo rūmai Džordžas

Laukiu su arkliais didžiajame rūmų kieme, kai durys atsiveria ir ji išeina, jodinėjimui apsirengusi auksinio aksomo suknią. Nesu iš tų vyrų, kurie tokius dalykus pastebi, bet spėju — tai naujas rūbas arba kykas, ar kažkas iš tos rūšies. Matau, kad gražaus ryto išblyškusioje saulėje ji kažkokia paauksuota. Gražus kiemas lyg papuošalų dėžutė apie kai ką reto ir brangaus, pajuntu, kad šypsausi jai išsiviepęs, deja, kaip kvailys.

Ji lengvai nužengia akmeniniais laiptais savo raudonais odiniais jodinėjimo batais ir tvirtai prie manęs prieina, ištiesia ranką pasisveikinimui. Visada iki šiol aš pabučiuodavau jos ranką ir kilstelėdavau ją į balną apie tai nė negalvodamas, kaip dvariškis elgtųsi su savo karaliene. Bet šiandien jaučiuosi kažkaip nerangiai, mano kojos atrodo per didelės, bijau, kad žirgas pasitrauks, kai ją kelsiu, arba ją laikysiu per stipriai ar nerangiai. Jos liemuo toks smulkus, ji išvis nė kiek nesveria, bet ji aukšta, jos viršugalvis siekia man veidą. Užuodžiu jos lengvą plaukų kvapą iš po auksinio aksomo kyko. Be jokios priežasties jaučiu, kad kaistu, raudonuoju lyg berniukas.

Ji žiūri į mane mandagiai.

— Šousbevi? — ji klausia. Ji taria „Šousbevis“, ir aš nusijuokiu grynai iš susižavėjimo, kad ji vis dar negali ištarti mano vardo.

Jos veidas iškart nušvinta besijuokdamas.

— Aš vis dar negaliu ištarti? — paklausia. — Vis dar neteisingai?

— Šrousberis, — sakau. — Šrousberis.

Ji sudeda lūpas vardui ištarti lyg siūlydama man bučinį. „Sousberis“ — ji ištaria ir nusijuokia.

— Aš niekaip negaliu ištarti. Gal turėčiau jus kaip nors kitaip vadinti?

— Vadinkit mane Šousbeviu, — pasakau. — Jūs — vienintelis žmogus mane taip kada nors vadinęs.

Ji stovi priešais mane, ir aš sudedu rankas jos batuotai kojai. Ji sugriebia žirgo karčius, o aš lengvai ją kilsteliu į balną. Ji joja kitaip nei mano iki šiol pažinotos moterys: prancūzišku stiliumi, apžergusi arklį. Kai Besė pirmąsyk pamatė tai ir aptemptas kelnes, jos dėvimas po jodinėjimo kostiumu, mano žmona prisiekė, kad kiltų riaušės, jei ji taip pasirodytų viešai. Tai labai nepadoru.

— Pati Prancūzijos karalienė, Katerina Mediči, šitaip joja ir kiekviena Prancūzijos princesė. Ar jūs man sakote, kad ji ir mes visos elgiamės neteisingai? — karalienė Marija paklausė, ir Besė užraudo iki ausų bei paprašė dovanoti, pasakė atsiprašanti, tačiau tai neįprasta angliškoms akims, gal karalienė jotų užpakaly prižiūrėtojo, jei nenori joti moteriškai.

— Šitaip galiu joti greitai kaip vyras, — atkirto karalienė Marija, ir kalba, Besės pykčiui, buvo baigta. Besė niurnėjo, kad tai joks pranašumas, jei ji gali aplenkti bet kurį jos sargybinį.

Nuo tos dienos ji jodinėjo nuosavame balne, apžergusi žirgą kaip vyras, rūbu krintančiu abipus žirgo. Ji joja, kaip įspėjo Besę, greitai kaip vyras, kartais vos paskui ją spėju.

Įsitikinu, kad jos mažas aukštakulnis batukas yra saugus balnakilpėje, ir sekundę laikau jos koją rankoje. Jos kojytė tokia maža, aukštai išlenkta, kai ją laikau, jaučiu keistą švelnumą jai.

— Saugu? — paklausiu. Ji joja stipriu arkliu, ir visad bijau, kad šis bus per greitas.

— Saugu, — atsako ji, — Jojam, milorde.

Įšoku į balną ir linkteliu sargybiniams. Net dabar, net planuojant jos sugrįžimo planus į Škotiją, suplanavus jos vestuves su Norfolku, jos triumfui kasdien artėjant, man įsakyta apsupti ją sargybiniais. Absurdiška, kad tokia svarbi karalienė, pusseserės svečias, turi būti žeidžiama dvidešimties vyrų buvimu, kai tik nori joti. Ji — karalienė, dėl Dievo meilės; ji juk davė žodį. Nepasitikėti ja, reiškia ją įžeisti. Man gėda tai daryti. Sesilio nurodymai, žinoma. Jis nesuvokia, ką reiškia, kai karalienė duoda savo garbės žodį. Jis — kvailys, o kartu daro kvailį ir iš manęs.

Mes nukaukšime kalva žemyn, po nulinkusiomis medžių šakomis, per mišką sukame joti prie upės. Išjojame iš miško ir atsivėrus vaizdui pamatau grupę raitelių, atjojančių į mus. Jų apie dvidešimt, visi vyrai. Sustabdau žirgą ir pasižiūriu atgal į kelią, kuriuo atjojome. Mąstau, ar spėsime parjoti namo, ar jie drįs mus pulti.

Ji pažvelgia į mane, paraudusiais skruostais, nenustodama šypsotis. Ši moteris neturi baimės jausmo.

— Kas jie? — ji paklausia lyg tai būtų šiaip įdomus reikalas, o ne pavojus. — Mes negalime laimėti kovos, tačiau galime spėti pabėgti.

Pažvairuoju į plazdančias vėliavas ir nusijuokiu su palengvėjimu.

— O, tai Persis, lordas Nortumberlandas, mano mielas draugas, bei jo giminės, lordas Vestmorlandas ir jų žmonės. Minutėlę pamaniau, kad pakliuvom į bėdą!

— O, džiugu susitikti! — Persis sududena prijojęs prie mūsų. — Laimingas atsitiktinumas. Mes keliavome aplankyti jūsų Vingfilde, — jis nusikelia kepurę nuo galvos.

— Jūsų šviesybe, — sako nusilenkdamas jai. — Garbė. Didelė garbė, netikėta garbė.

Man nebuvo pranešta apie šį vizitą, o Sesilis nepasakė, ką daryti, sulaukus garbių svečių. Dvejoju, bet jie mano draugai ir giminės visą gyvenimą; negaliu jų laikyti pašaliniais prie savo durų. Svetingumo jausmas per daug stiprus, ir aš negaliu padaryti nieko kito, tik maloniai juos pasveikinti. Mano šeima priklausė šiaurės lordams karta iš kartos, visi laikėm atvirus namus ir puikius stalus nepažįstamiesiems, lygiai kaip ir draugams. Padaryti ką nors kita būtų tolygu elgtis kaip šykščiam pirkliui, lyg žmogui, per menkam turėti didelį namą ir palydą. Be to, Persis man patinka, džiaugiuosi jį matydamas.