Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Kai kurias iš šių nuostatų pakeisiu, kai grįšiu į sostą. Nenoriu, kad mano sūnus būtų išauklėtas eretiku, kuriam lemta pakliūti tik į pragarą. Lordai, kurie sutinka su mano reabilitavimu šiandien, dar prieš metus buvo mano priešais, aš jiems už tai atkeršysiu. Turiu sąrašą vyrų, kurie prisiekė nužudyti mano vyrą, įvykdysiu teisingumą, neleisdama jiems galvoti, kad gali pasprukti. Botvelas bus šalia, kadangi jis taip pat turi nesuvestų sąskaitų. Tačiau galiu laikinai pasirašyti šią sutartį švaria sąžine, nes ji grąžina mane į sostą. Šventasis Tėvas anuliuos bet kokią mano pasirašytą sutartį, kol ji leis man grįžti į sostą. Teisybę sakant, pasirašyčiau sutartį su pačiu velniu, jei mane grąžintų atgal į sostą. Svarbiausias dalykas man, Šventajai bažnyčiai bei Škotijos ateičiai yra mano sugrįžimas į sostą.

Kai būsiu sugrąžinta į sostą, nubausiu savo priešus ir išmokysiu savo žmones netikėti eretikais. Kai grįšiu, padidinsiu savo galias pasinaudodama savo draugais ir sąjungininkais Anglijoje, kad tą pačią akimirką, kai Elžbieta mirs, ar ruošis atremti užpuolimą (abu dalykai yra vienodai neišvengiami), būčiau pasiruošusi užimti savo antrąjį sostą.

Sesilis nieko nerašo apie mano sužadėtuves su Hovardu, tačiau jis negali šio fakto ignoruoti. Žinau, kad škotų lordai niekada nebūtų sutikę grąžinti manęs vienos be vyro, tad įtraukė vedybas į sutartį, kaip vieną iš privalomų sąlygų man grįžti. Jie taip bijo moterų, o ypatingai manęs, kad nenurimtų, kol nebūčiau sutuokta, suguldyta ir prisaikdinta žmonos ištikimybės priesaika. Jie bijo, kad karaliumi pagal santuoką netaptų Botvelas. Jie pasitiki Tomu Hovardu taip, kaip niekada nepasitikės manimi, nes jis yra protestantas ir vyras.

Jie pamatys. Jie pamatys savo klaidą. Aš susituoksiu su Tomu, ir jis taps karaliumi dėl santuokos, bet jie vis tiek pamatys, kad viską padarysiu savaip, ir vis tiek ant jų užsiundysiu Botvelą atkeršyti už mane.

Ištikimai rašau Tomui Hovardui, mano laiškai tokie gundantys ir kviečiantys, kokie tik gali būti. Ačiū Dievui, žinau vieną dalyką — kaip sugundyti vyrą. Ne šiaip sau buvau prancūzų princesė, žinau, kaip priversti vyrą įsimylėti net per šimtų mylių atstumą. Žinau, kaip jį suvilioti ir atitraukti, priversti grįžti, žadėti, išsižadėti žodžio, sužavėti, supainioti, suvilioti. Man negalima atsispirti, aš galiu gundyti laiškais. Rašau jam kasdien, kad patvirtinčiau — ir sau, ir jam — jis — mano.

Kaip dalį šio viliojimo ir susitarimo, išsiuvinėjau jam ypatingą pagalvėlę, kuri, manau, jį pralinksmins. Joje pavaizduotas žirklėmis genimas bergždžias vynmedis, jis žinos, kad turiu omeny bergždžią Tiudorų giminės liniją, kurią galima nutraukti, kad mūsų būsimus vaikus pasodintume į tą sostą. Niekas manęs negali kaltinti dėl idėjos — nors tai stiprus antausis senmergei Elžbietai — nes tai citata iš Biblijos. Kas galėtų būti skoningiau ir nekalčiau? „Dorybė veši žeidžiama“ — tokią citatą išsiuvinėjau aplink paveikslėlį. Norfolkas įžvelgs slaptą išdavystės užuominą ir, turėdamas bent kiek vyriškos savigarbos, bus sujaudintas įžūlaus žodžio „žeidžiama “.

Besė tai iškart suprato ir baisiai pasipiktinusi prisiekė, kad nedrįsčiau to net išdygsniuoti, kai pamatė eskizą.

Aš drįstu! Aš drįsiu viską! Tebūnie bergždžias vynmedis nukirstas. Lai Elžbieta, išpera, būna pakirsta. Aš — vaisinga dvidešimt šešerių metų moteris, jau nešiojau berniukus. Hovardas jau turi sūnų. Kas galėtų abejoti, kad mano jaunasis sūnus Džeimsas arba būsimi sūnūs — Stiuartai-Hovardai — užims tuščią Elžbietos sostą?

1569 m. rugpjūtis Vingfildo rūmai Besė

Raštelyje nuo Sesilio, pristatyto slapta, rašoma:

Ne, tu nesupratai mano ketinimų klaidingai, mieloji Bese. Jei įtaisyčiau ją į Škotijos sostą, būtų tas pats, jei įremčiau pistoletą į Anglijos širdį ir sunaikinčiau viską, ką myliu.

Kiekvienas slaptas jos ir mūsų baisių priešų laiškas, pakliūvantis man į rankas, įtikina mane apie milžinišką pavojų, kurį ji kelia. Kiek laiškų liko nepastebėtų, žino tik ji ir pats velnias, kuris dabar vadovauja jos ketinimams. Lauk naujienų apie jos suėmimą už išdavystę. S.

1569 m. rugpjūtis Vingfildo rūmai Marija

O, Dieve, aš kvailė, kvaiša, dabar dar ir sielvartaujanti kvaiša. Aš prakeikta savo lemties, išduota draugų ir apleista Dievo.

Šis naujas smūgis per stiprus ištverti. Mano skausmas toks stiprus, kad vos pajėgiu statyti koją ant žemės, lyg peilis durtų mano šone. Tai Rico žaizda kraujuoja man šone. Mano stigma.

Hamiltonas, mano draugas ir šnipas Škotijoje, praneša, kad mano įbrolis lordas Morėjus staiga sulaužė susitarimą ir dabar nenori leisti man sugrįžti. Jis nenurodo priežasties, bet jos ir negali būti, išskyrus bailumą, godumą ir neištikimybę. Anglai buvo pasiryžę pasirašyti sutartį, aš jau daviau savo žodį. Bet jis staiga atsitraukė, paskutinę minutę. Išsigando ir sako, kad manęs atgal į šalį nepriims. Šventieji jam teatleidžia! Jis neištikimas ir nedoras žmogus, bet šis beširdiškumas mane stebina.

Turėjau žinoti. Turėjau būti pasiruošusi tokiai neteisybei. Jis — grobikas, išvaręs mane iš sosto, pavainikis, gimęs iš mano tėvo klaidingo pradėjimo; turėjau nuspėti, kad jis nenorės, jog tikroji karalienė sugrįžtų. Aš juk galiu tik pašalinti jį ir užimti jo vietą, o vėliau nukirsdinti...

Dėl patirto sukrėtimo, susergu. Negaliu nustoti verkti. Įlipu į lovą ir įniršusi bei susikrimtusi rašau Elžbietai, kad mano brolis yra visiškas melagis, vaikas, netyčiom susilauktas iš geismo, gėdingas giminės pratęsimas. Tada prisimenu, kad ji taip pat pavainikė išpera, taip pat užėmusi mano sostą, suplėšau laišką, tada skausmingai, lėtai rašau meilesnius žodžius, prašau jos. Prašau, o, prašau jos malonės, garbės, kad apgintų mano teises kaip draugė karalienė ir sesuo, kaip vienintelė moteris žemėje, kuri gali suprasti ir užjausti mane tokioje padėtyje. Mielas Dieve, leisk jai mane išgirsti ir suprasti, kad ji privalo, dėl Dievo meilės, garbingai man padėti. Ji negali leisti manęs išmesti iš mano sosto, išmesti į nežinią. Aš — triskart karalienė! Esu jos pusseserė! Negi baigsiu gyvenimą namų arešte, suluošinta skausmo ir išsekinta verkimo?

Gurkšteliu mažą lašelį šviesaus alaus iš puodelio, raminu save, to negali būti — negali būti. Dievas mane pasirinko ir pašaukė būti karaliene; negaliu būti nugalėta. Paskambinu varpeliu Merei Seton.

— Pasėdėk su manimi, — prašau, kai ji ateina. — Ši naktis man ilga. Mano priešai veikia prieš mane, o mano draugai nieko nedaro. Turiu parašyti laišką.

Prie židinio ji pasistato suolelį ir pečius apsigobia skara. Ji manęs lauks tiek, kiek man reikės. Sėdėdama savo lovoje, nepaisydama skausmo šone, rašau vėl, naudoju mūsų šifrą paskubinti savo sužadėtinį hercogą, kad pasakytų Elžbietai, jog susitarėme susituokti, o visi jos rūmų lordai pritaria šioms sužieduotuvėms. Rašau meiliai ir švelniai, skatindama jį būti drąsiu, kai likimas iškrėtė tokį pokštą. Aš niekada nešneku apie save; aš visad šneku apie „mus“.

Jei jis ilgai neužtruks, mes pasieksim savo. Jei įstengs įtikinti Elžbietą remti šią santuoką ir mus, tada sutartis vis dar bus vykdoma. Morėjui gali nepatikti mano sugrįžimas su stipriu vyru pašonėje — tačiau jis privalės susitaikyti, jei tik Elžbieta bus mano draugė. Mielas Dieve, jei tik ji atliks savo pareigą ir bus gera pusseserė Tomui Hovardui, gera pusseserė man, tada sugrįšiu į sostą ir mūsų bėdos baigsis. Mielas Dieve, kodėl ji negali su manimi teisingai elgtis? Bet kuris Europos monarchas ištiestų man pagalbos ranką. Kodėl ne ji?