Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Jos veidas iš karto persimaino.

— Ne, nesakyk taip, nesakyk... — sušnabžda ji. Ji prieina prie manęs. Pajutęs jos plaukų kvapą bei rankų prisilietimą, ištiesiu rankas, ji krenta į mano glėbį, glaudžiasi prie manęs ir verkia, it silpna moteris.

— Nagi, — tariu. — Nagi, nusiramink.

Kartais per daug iš jos noriu. Ji yra tik moteris, todėl turi keistų gąsdinančių pomėgių. Ji negali mąstyti aiškiai kaip vyras, nėra išsilavinusi. Ji yra tik moteris — visi žino, kad moterų mąstymas nėra nuoseklus. Aš turėčiau ją ginti nuo išorinio pasaulio, o ne skųstis, kad ji neturi vyriško suvokimo. Glostau jos švelnius plaukus, myliu ją iki širdies gelmių.

— Aš važiuosiu į Londoną, — tyliai prižadu jai. — Nuvešiu tave ir karalienę į Tatberį, kai atvyks jos naujasis sergėtojas manęs pakeisti, nuvyksiu į Londoną ir pačiai karalienei pasakysiu, kad nieko nežinau apie jokį sąmokslą. Visi žinojo, ką aš žinau. Pasakysiu jai, kad viskas, ką kada nors esu padaręs, tai tik besimeldęs, kad grįžtų mano tėvo Anglija. Henriko Anglija, o ne Sesilio Anglija.

— Bet kokiu atveju, Sesilis žinojo, kad ir ką jis dabar besakytų, — pasipiktinusi pareiškia Besė, besiverždama iš mano glėbio.

— Jis žinojo apie šį sąmokslą dar gerokai prieš jam užgimstant. Jis sužinojo apie sužadėtuves taip pat gerai, kaip bet kuris iš mūsų. Taip pat greitai, kaip ir mes. Jis galėjo viską nutraukti per keletą dienų, kai tik viskas prasidėjo.

— Tu susipainiojai. Jis negalėjo žinoti. Jis sužinojo tik dabar, kai Dadlis pasakė karalienei.

Ji nekantriai papurto galvą.

— Ar tu dar nesupranti, kad jis žino viską?

— Kaip? Pasiūlymas buvo Hovardo laiške karalienei. Užantspauduotą laišką gabento hercogo pasiuntinys. Kaip Sesilis galėjo apie jį sužinoti?

Ji išsprūsta iš mano glėbio, nukreipia žvilgsnį.

— Jis turi seklių, — sako ji nelabai aiškiai. — Visur. Jis turi seklių, kurie tikrina visus Škotijos karalienės laiškus.

— Jis negalėjo. Jei Sesilis žino viską nuo pat pirmos akimirkos, kodėl jis man to nepasakė? Kodėl nepasakė iškart karalienei? Kodėl laukė iki dabar, kodėl apkaltino mane bendrininkaujant sąmoksle?

Jos rudos akys apsiblaususios, ji žiūri į mane, tarsi būčiau toli toli.

— Todėl, kad jis nori tave nubausti, — dėsto ji šaltai. — Jis žino, kad tu jo nemėgsti — buvai toks neatsargus, visas pasaulis žino, kad jo nemėgsti. Tu jį viešai vadini tarnu ir tarno sūnumi. Tu jam nepateikei norimų rezultatų karalienės tardyme. Tada jis sužino, kad prisijungei prie Norfolko ir kitų sąmokslo, kad nuverstum jį iš posto, kad remi karalienės santuoką su Norfolku, kad jo prisiekę priešai, šiaurės lordai, Vestmorlandas ir Nortumberlandas, lankė karalienę ir buvo gražiai priimti. Kodėl dabar stebiesi, kad Sesilis trokšta pašalinti tave? O tu nenorėjai? Ar ne tu pradėjai mūšį? Ar nematai, kad jis jį užbaigs? Ar pats savęs nepasmerkei atviriems kaltinimams?

— Žmona! — subaru ją.

Besė vėl pažvelgia į mane. Ji jau nebe švelni ir verkianti, ji — kritikuojanti ir atvira.

— Aš darysiu, kiek pajėgsiu, — taria ji. — Visada darysiu, kiek pajėgsiu mūsų saugumui ir laimei. Bet tegu tai būna tau pamoka. Niekada daugiau nestok prieš Sesilį. Jis vadovauja Anglijai, jis turi seklių tinklą, supantį kiekvieną namą Anglijoje. Jis kankina įtariamuosius ir priverčia dirbti sau. Jis žino visas paslaptis, jis mato viską. Matai, kas nutinka jo priešams? Šiaurės lordai eis ant ešafoto, Norfolkas gali prarasti turtus, o mes... — ji laiko iškėlusi laišką.

— Dabar mes esame įtariami. Geriau paaiškink karalienei ir Sesiliui, kad nežinome, ką planavo šiaurės lordai, kad jie nieko mums nesakė, kad mes nežinome jų planų; ir būtinai pasakyk, kad Sesilis gavo visų Norfolko laiškų kopijas nuo tada, kai Škotijos karalienė pradėjo juos gauti.

— Bet jis negavo, — kvailai paprieštarauju. — Kaip jis būtų galėjęs gauti?

— Jis gavo, — nukerta trumpai. — Mes ne tokie kvailiai, kad darytume ką nors be Sesilio leidimo. Aš tuo pasirūpinau.

Man reikia laiko suvokti, kad seklys mano namuose, dirbantis žmogui, kurio nekenčiu ir trokštu nuversti, yra mano mylima žmona. Dar reikia laiko suvokti, kad buvau išduotas moters, kurią mylėjau. Prasižioju iškeikti ją už neištikimybę, bet sustoju. Ji turbūt išgelbėjo mūsų gyvybes, išlaikydama mus laiminčioje pusėje — Sesilio pusėje.

— Tu pasakei Sesiliui? Nukopijavai jam laišką?

— Taip, — trumpai pasako ji. — Žinoma. Pranešinėju jam. Metų metus. — Ji nusisuka nuo manęs ir žiūri laukan.

— Ar tau neatrodo, jog šitaip parodei nepasitikėjimą, buvai nelojali? — klausiu jos. Aš sutrikęs, net negaliu pykti ant jos. Bet negaliu likti abejingas. Ji mane išdavė ir prisipažino be menkiausios gėdos! Kaip ji gali būti tokia įžūli?

— Ne, — sako ji. — Nemanau, kad buvau nelojali. Buvau naudinga, nors tu ir nesuvoki. Pranešinėdama Sesiliui saugojau mus ir mūsų gerovę. Argi tai nelojalumas? Gal pakalbėkime apie sąmokslą, rengiamą mano namuose, apie Anglijos karalienę? Pakalbėkime apie pataikavimą kitai moteriai ir abejingumą žmonai. Pakalbėkime apie kasdienį nuolaidžiavimą kitai moteriai ir pavojų žmonai. Apie pusiau išeikvotus turtus, apie užstatytas žemes.

Kartėlis jos balse mane pritrenkia. Besė vis dar žiūri pro langą, burna nuodinga, veidas akmeninis.

— Bese... žmona... Tu negali manyti, kad patarnauju jai daugiau, nei tau...

Ji net neatsisuka.

— Ką mes su ja darysime? — paklausia ji. Linkteli į sodą, prieinu ardau lango ir pamatau Škotijos karalienę. Ji vis dar sode, su apsiaustu ant pečių. Vaikšto palei terasą, žvelgdama į gūdžius upės slėnio miškus. Nuo žemai kybančios rudens saulės akis prisidengia ranka. Pirmąsyk man pasidaro įdomu, kodėl ji kasdien eina ir žiūri į šiaurę? Ar ji dairosi sunkiai jojančios armijos sukeliamų dulkių su Norfolku priešaky, atjojančių jos išgelbėti ir tada gabenančių ją į Londoną? Ar ji galvoja dar kartą paversti šalį karo zona, kur brolis eis prieš brolį, karalienė — prieš karalienę? Ji stovi auksinėje popiečio šviesoje, jos apsiaustas virpa už jos.

Ji laiko galvą lyg būtų graži figūrėlė gyvame paveiksle, kuri prašyte prašosi armijos, kuri ją išgelbėtų ir išsivežtų. Nors ji yra mano kalinė, aš trokštu, kad ji pabėgtų. Ji pernelyg graži, kad lauktų ir nesulauktų išgelbėtojo bokšte. Ji kaip princesė iš vaikiškos pasakos, vos pamatęs ją nori ją išlaisvinti.

— Ji turi būti laisva, — nesisaugodamas tariu Besei. — Kai ją tokią pamatau, žinau, kad ji turi būti laisva.

— Ją išlaikyti tikrai sunku, — taria ji visai neromantiškai.

1569 m. rugsėjis Tatberio pilis Marija

Botvelai,

dabar jie mane veža į Tatberio pilį. Šiaurės lordai ir Hovardas stoja į kovą dėl manęs spalio šeštąją. Jei tu galėtum atvykti, vadovautum šiauriečių armijai, mes išjotume į mūšį, padarytume viską, kad laimėtume. Jei atvykti negalėsi, palinkėk man sėkmės. Man tavęs reikia. Atvyk.

Marija

Prisiekiu Švenčiausiąja Mergele, tai paskutinis kartas, kai leidžiuosi vežama į šį nekenčiamą kalėjimą, besivadinantį Tatberio pilimi. Važiuoju tyliai ir paklusniai, bet šiandien yra paskutinis kartas, kai dardu tuo vingiuotu keliuku į dvokiantį kalėjimą, kur saulė nepatenka per mano kambario langus, o vėjas nuolat šaltai pučia virš pilkų lygumų. Elžbieta tikisi, kad čia mirsiu nuo šalčio ir drėgmės arba nuo ligų, kurias sukelia dvokiantys rūkai, sklindantys nuo upės, bet ji klysta. Aš ją pergyvensiu, prisiekiu, aš tikrai ją pergyvensiu. Norėdama vilkėti gedulą dėl manęs, ji turės mane nužudyti. Aš nenusilpsiu ir nenumirsiu vien dėl to, kad jai būtų patogiau. Dabar eisiu į pilį, tačiau išeisiu iš jos su savo armija. Mes nužygiuosime iki Londono, įkalinsime Elžbietą, o tada — pažiūrėsime, kiek ji ištemps drėgnoje pilyje, kurią parinksiu pati.