Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Pageidautina požemyje.

— Tavo namai pasirodė nepatikimi, — kategoriškai nukerta Hastingsas. — Net jei taip nėra. Niekas neįrodyta. Tau nepateikti kaltinimai, bent jau kol kas. Talbotai, apgailestauju. Mes nežinome, kiek išplito puvimas. Mes negalime pasakyti, kas išdavikai. Mes turime atlikti pareigą.

Pajuntu karščio bangą galvoje ir nieko nematau dėl savo įniršio. Niekas niekad neabejojo mano garbe. Niekad iki šiol. Niekas niekad neabejojo mano šeimos garbe. Per visus penkis šimtus metų ištikimos tarnystės.

— Tai laiko švaistymas, — pareiškia šiurkščiai jaunasis Devero. — Jums prisiekus, jus apklaus Londone. Kada ji bus pasiruošusi vykti?

— Paklausiu Besės, — ištariu. Negaliu su jais kalbėti, mano liežuvis vos verčiasi išsausėjusioje burnoje. Galbūt Besė žinos, kaip būtų galima juos užlaikyti. Mano pyktis, sumišęs su gėda, neleidžia man pasakyti nė žodžio.

— Prašau, užeikite. Pailsėkite. Aš pasidomėsiu.

1569 m. spalis Tatberio pilis Marija

Išgirdusi raitelių žvangėjimą, skubu prie lango besidaužančia širdimi. Tikiuosi pilies kieme pamatyti Norfolką arba šiaurės lordus su jų armija, arba netgi — vien nuo šios minties širdis krūtinėje suvirpa — gal tai Botvelas, pabėgęs iš kalėjimo, atvyksta manęs gelbėti su nedideliu pasieniečių būreliu.

— Kas atvyko? — skubiai paklausiu. Grafienės tarnas stovi šalia manęs mano pietų menėje ir kartu su manimi per langą stebi du kelionės dulkėmis apėjusius vyrus ir jų keturių tuzinų karių būrį.

— Tai Hantingdono grafas, Henris Hastingsas, — taria tarnas, ir jo žvilgsnis nukrypsta nuo manęs.

— Manęs reikia mano poniai.

Jis nusilenkia ir slenka link durų.

— Hastingsas? — klausiu, mano balsas nuo baimės pasidarė aštrus.

— Henris Hastingsas? Ko jam gali reikėti čia?

— Aš nežinau, jūsų aukštybe.

Tarnas nusilenkia ir atbulas artėja durų link.

— Aš grįšiu, kai tik sužinosiu. Tačiau dabar tikrai turiu eiti.

Mosteliu ranka.

— Eik. Bet iš karto grįžk. Ir surask lordą Šousbevį, norėčiau jį pamatyti. Pasakyk jam, kad noriu skubiai su juo pasimatyti. Paprašyk, kad iš karto pas mane užeitų.

Prie manęs prieina Merė Seton, iš karto už jos — Agnesė.

— Kas tie lordai? — paklausia ji, žvelgdama žemyn į kiemą, ir po to į mano išbalusį veidą.

— Jis vadinamas Protestantų paveldėtoju, — tariu per šaltas lūpas. — Jis yra iš Polių šeimos, Plantagenetų giminės, tikras karalienės pusbrolis.

— Ar jis atvyko jūsų išlaisvinti? — paklausia ji, su abejone balse.

— Ar jis dalyvauja sukilime?

— Vargu bau, — karčiai tariu. — Jei būčiau negyva, jis būtų vienu žingsniu arčiau sosto. Jis būtų Anglijos sosto paveldėtojas. Privalau sužinoti, kodėl jis čia. Tai nebus gera naujiena man. Eik ir išsiaiškink, Marija. Pasiklausyk arklidėje ir pažiūrėk, ką gali išgirsti.

Kai tik ji išeina, einu prie rašomojo stalo ir parašau žinutę.

Rosai — linkėjimai tau, šiaurės lordams bei jų armijai.

Paprašyk, kad jie greičiau vyktų pas mane. Elžbieta atsiuntė savo šunis, ir jie išsiveš mane iš čia, jei tik galės. Pranešk.

Norfolkui, kad esu didžiuliame pavojuje. M.

1569 m. spalis Tatberio pilis Besė

Jie gali ją pasiimti. Jie gali ją pasiimti, ir po perkūnais, nusinešti. Ji neatnešė mums nieko išskyrus bėdas. Net jei jie pasiims ją dabar, karalienė niekada negrąžins mums to, ką yra skolinga. Iki Vingfildo ir atgal, su šešiasdešimties tarnų palyda, galbūt dar keturiasdešimties ateinančių pavalgyti. Jos žirgai, jos naminiai paukšteliai, jos kilimai ir baldai, jos suknios, jos naujasis liutnininkas, jos tapissier. Aš prižiūrėjau jos namų ūkį geriau nei savo. Vakarienė kas vakarą iš trisdešimt dviejų patiekalų, jos virėjai, jos virtuvė, jos vyno rūsys. Geriausio išlaikymo baltasis vynas, naudojamas rankoms nusiplauti. Ji privalo turėti savo ragautoją, nes, neduok Dieve, kas nors norės ją nunuodyti. Ir Dievas mato, norėčiau padaryti tai pati. Ji mums atsieina du šimtus svarų per savaitę, kai jos išlaikymui skiriama tik penkiasdešimt du; tačiau net ir ši nedidelė dalis nemokama. O dabar išvis liks nesumokėta. Mes būsime tūkstančiais svarų skurdesni, kai visa tai pasibaigs, jie pasiims ją, bet nesumokės.

Na, jie gali ją pasiimti. Aš sutvarkysiu skolas. Užrašysiu bendrą sumą puslapio apačioje, tarsi tai būtų neapmokėta mirusio nuomininko skola. Geriau beveik subankrutuoti, bet jos atsikratyti, negu vis dar leisti jai svečiuotis ir bankrutuoti visiškai. Geriau atsiskaitysiu už ją kaip už mirusią, ir daugiau sąskaitų tvarkymo nebus.

— Bese... — Džordžas sustoja mano sąskaitų kambario tarpdury, atsiremdamas į staktą ir laikydamas ranką ant širdies. Jis išbalęs ir virpa.

— Kas nutiko? — Iš karto pakylu nuo stalo, padedu plunksną, ir suimu jo rankas. Jo pirštai šalti it ledas. — Kas nutiko, mano meile? Papasakok man. Ar sergi?

Tris vyrus jau palaidojau. Visi jie mirė staigia mirtimi. Šis, mano garbingiausias vyras, grafas, išbalęs kaip lavonas. Iš karto pamirštu, kad esu blogai apie jį galvojusi, baimė jį prarasti suspaudžia mano širdį.

— Ar sergi? Ar tau skauda? Mano meile, kas nutiko?

— Karalienė atsiuntė Hastingsą ir Devero, kad ją išsivežtų, — taria jis.

— Bese, aš negaliu leisti jai važiuoti su jais. Aš negaliu jos išsiųsti. Tai būtų tas pat, kas išsiųsti ją mirti.

— Hastingsas negalėtų... — pradedu sakyti.

— Pati žinai, kad galėtų, — nutraukia mane. — Puikiai žinai, kodėl karalienė jį pasirinko. Jis yra protestantų įpėdinis. Jis uždarys ją Taueryje arba savo namuose, ir ji niekada iš ten nebeišeis. Jie pareikš, kad ji yra prastos sveikatos, kad jos sveikata dar pablogėjo, ir galiausiai pareikš, kad ji mirė.

Atšiaurumas jo balse man atrodo siaubingas.

— Arba jie nužudys ją kelionės metu, pasakys, kad ji nukrito nuo žirgo, — spėlioja jis. Jo veidas šlapias nuo prakaito, jo burna išsikreipta skausmo.

— Bet jei karalienė to reikalauja?

— Aš negaliu išleisti jos į mirtį.

— Jei tai karalienės įsakymas...

— Aš negaliu jos išleisti.

Aš įkvepiu.

— Kodėl? — paklausiu. Bandau priversti jį pasakyti man. — Kodėl negali jos paleisti?

Jis nusisuka nuo manęs.

— Ji yra mano viešnia, — sumurma. — Tai garbės reikalas...

Atsisuku griežtu veidu.

— Išmok ją paleisti, — griežtai sakau. — Su garbe tai neturi nieko bendro. Įsakyk sau ją išleisti, net jei tai reikštų jos mirtį. Pasiruošk tam. Mes negalime sustabdyti jų, jei jie nori ją išsivežti, jei prieštarausime, atrodys dar blogiau. Jie galvoja, kad tu jau nebeištikimas, jei bandysi ją gelbėti nuo Hastingso, jie bus tikri, kad perėjai į jos pusę. Jie supras, kad esi išdavikas.

— Bet tai reikštų išsiųsti ją į mirtį! — sušunka jis, ir jo balsas užlūžta.

— Bese! Juk tu buvai jos draugė, tu su ja leidai dieną po dienos. Negali būti tokia beširdė, kad atiduotum ją žudikui!

Pasižiūriu į savo stalą, kur guli mano sąskaitų knyga. Žinau, kiek ji mums kainavo iki paskutinio penso. Jei mes ginsime ją nuo karalienės, tai kainuos mums viską. Jei karalienė galvos, kad per daug vertiname kitą karalienę, ji mus sunaikins. Jei ji mus apkaltins išdavyste, prarasime savo žemes ir kiekvieną daiktą. Jei mes būsime pripažinti kaltais dėl išdavystės, tai bus galas. Mes mirsime dėl mano vyro švelnios širdies. Aš negaliu tuo rizikuoti.