Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Mąstau apie Elžbietą, sprunkančią į Vindzoro pilį, su dviguba sargyba, apie Londono samdinius, šaukiamus prie ginklų. Apie žvalgus, zujančius šiauriniais keliais, besidairančius artėjančios armijos. Ji persigandusi, kad tuoj atžygiuos šiauriečiai jos ištremti ar nužudyti, ir man sunku susivaldyti nesikvatojus iš jos baimės.

Dabar ji žinos, koks jausmas, kai tavo žmonės prieš tave atsigręžia. Pažins tą baimę. Ji leido mano pavaldiniams sukilti prieš mane nenubaustiems. Taigi, kas gelbės ją, jeigu bus nuversta nuo sosto? Ji turėjo apie tai pagalvoti anksčiau. Galiu lažintis, kad dreba iš baimės, spoksodama pro langą į upę, ar neatplaukia ispanų laivai. Ji tokia bailė, kad dabar stačiai pakvaiš iš siaubo.

Už mane meldžiasi Šventasis Tėvas, kad tik grįžčiau į sostą. O kas palaiko Elžbietą? Saujelė hugenotų Prancūzijoje, kelios vokiečių princesės. Viskas! Ji vieniša. Dabar ji viena. Jos pavaldiniai žygiuoja prieš ją.

Darau viską kaip paliepta, susipakuoju drabužius, sudedu į dėžes knygas ir brangenybes. Paduodu Merei savo sosto užtiesalą ir nubėgu žemyn akmeniniais laiptais. Skamba varpas, tarnaitės spiegia, šunys loja.

Lyja, purškia smulki dulksna, kas reiškia, kad keliai bus purvini ir šlapi. Mūsų kelionė bus skausmingai lėta. Išblyškę kareiviai stovi blankioje šviesoje, bijodami, kad jų parakas sudrėks, ir jiems teks beginkliams susidurti su šiaurės raiteliais. Visi, išskyrus mane, apimti siaubo.

Antonis Babingtonas, mieliausias Besės pažas, prieina prie manęs, kai taisausi sėsti į balną. Jis šnabžda kodinį žodį, reiškiantį pasitikėjimą: „Saulėgrąža“. Tai mano vaikystės globėja, mano pasirinktas ženklas — gėlė, besisukanti į šilumą ir viltį.

— Pasiųsk jiems žinią, jei galėsi, pasakyk, kur mane nugabeno, — šnabždu, beveik nežiūrėdama į jį, kai jis tiesina mano arklio pavadį ir veržia balnakilpes. — Aš pati nežinau, kur mane veža. Kažkur į pietus.

— Bet aš žinau, — džiaugsmingai praneša jis, — girdėjau, kaip kalbėjosi lordas. Į Koventrį. Aš jiems pasakysiu.

— Tik būk atsargus, — perspėju, — nerizikuok. Tu per jaunas, kad tave pakartų.

Jis parausta.

— Man aštuoneri, — sako išdidžiai, tarsi tai būtų garbingas amžius. — Aš tarnauju nuo šešerių.

— Tu drąsus jaunuolis, — sakau, žiūrėdama į jo paraudusį veidelį.

Judame taip greitai, kaip tik galime pilkoje žiemos ryto šviesoje. Matau, kaip vyrai žvalgosi ir klausosi, ar nepasigirs ragų ir būgnų garsai, pranešantys apie didelės šiaurės armijos artėjimą. Ta armija žygiuoja po Kristaus vėliava, jo vardu siekdama atkeršyti už teisingos religijos išniekinimą ir karalienės nuvertimą nuo sosto. Mano įkalintojai žino, kad jie iš anksto pasmerkti pralaimėti, nes yra neteisūs. Jie beveik bėga, panarinę galvas, jų veidai papilkėję. Jie kupini siaubo.

Mes jojame su Agnese Livingstoun ir Mere Seton šonas prie šono, tyliai vis pasikeičiame šypsenomis. Sunkiai valdomės nesijuokusios. Priekyje joja vargšelis Šrousberis, jo veidas suakmenėjęs iš susirūpinimo, akys gręžia horizontą. Už jo keliauja lordas Hastingsas, niūrus, su kardu prie šono, su žudiko durklu, slepiamu po apsiaustu. Jam nepatinka sprukti nuo stipresnių pajėgų, jis nekenčia baimės kvapo.

Toli už mūsų nugarų kaip visada bruzda rūsčioji grafienė Besė. Organizuoja produktų vežimus, laukia žinių iš Londono. Beviltiškai nori žinoti, kurią pusę palaikyti, kuri pusė pirmauja. Nepriimčiau jos į savo rūmus, kad ir kaip išverstų savo kailį. Nepamirštu, kad ji ketino atiduoti mane Hastingsui. Nepamirštu, kad ji įsitikinusi, jog geidžiu jos vyro. Niekinu pavydžias žmonas. Mane visą gyvenimą persekiojo negražių moterų baimės.

Ji priėjo prie manęs dar anksčiau nei berniukas Babingtonas. Paėmė mane už rankos ir atsuko į mane apsimestinai draugišką veidą.

— Prisiekiu, kad būsite saugi, — tyliai pažadėjo ji, — jei pateksite į pavojų, aš jus išvaduosiu. Jei Sesilis praneš, kad jus ketinama pasiųsti į Tauerį, aš jus išlaisvinsiu. Aš jūsų pusėje. Visada buvau jūsų pusėje.

Valdausi, kad nepamatytų manęs šoktelinčios iš džiaugsmo. Non, vraiment! Aišku, netikiu, kad ji mane gelbėtų. Ji tokia melagė. Šis pažadas, tai ne kas kita, kaip desperatiškas bandymas įtikti abiem pusėms. Tačiau tai man sufleruoja, jog ji tikisi šiaurės armijos pergalės. Kad ir kokių naujienų ji gautų iš Londono, jos, matyt, praneša apie prastus Elžbietos reikalus. Tokius prastus, kad Besė peršasi man į drauges. Laikydama kišenėje žinią iš Londono, ji stengiasi draugauti su manimi. Stebiu, kaip Besė, Šrousberio grafienė, išsižada visko, kuo tikėjo. Kad tik prisiplaktų prie nugalėtojų pusės. Nenusijuokiu, netgi neparodau jai, kaip man linksma. Švelniai paduodu jai ranką:

— Tu buvai gera draugė, grafiene, — sakau meiliai, — nepamiršiu tavęs ir tavo vyro, kai grįšiu į valdžią.

1569 m. lapkritis pakeliui iš Tatberio pilies Besė

Kai moteris ima manyti, kad jos vyras — kvailys, santuokai galas. Jie gali išsiskirti po metų ar dešimties, jie gali gyventi kartu, kol mirtis juos išskirs. Tačiau jeigu ji galvoja, kad jis — kvailys, tai daugiau niekada jo nebemylės.

Taigi mąstau jodama ristele į pietus, palenkusi galvą, kad šalta dulksna nepurkštų man į veidą. Tatberis liko už manęs, priekyje laukia mūšis arba, dar blogiau, pralaimėjimas. Man liepta įvykdyti žmogžudystę, virš manęs kybo įtarinėjimai išdavyste. Ši tragedija nutiko man. Man, kuri manė pasirinkusi taip išmintingai. Tikėjausi, kad baigsiu savo dienas būdama grafienė, su vyru grafu, kuriuo žavėjausi, viename iš gražiausių Anglijos dvarų. Dabar joju purve už vežimų, kuriuose sugrūstos mano gėrybės. Beviltiškai galvoju, kur jas saugiai paslėpti, kol mūsų neapiplėšė. Mes įkliuvome tarp dviejų priešiškų armijų. Ir viskas vien todėl, kad mano vyras yra kvailys.

Moteris turi pakeisti savo prigimtį, jeigu ji nori būti žmona. Ji turi išmokti prikąsti liežuvį. Nuslopinti savo troškimus, savo mintis, visą gyvenimą užleisti vietą kitam žmogui. Turi teikti vyrui pirmenybę, netgi kai trokšta pasitarnauti sau ar savo vaikams. Ji turi klausyti jo, nors jos pačios nuomonė visiškai kitokia. Būti gera žmona, reiškia turėti geležinę valią, iš kurios sau nukali apynasrį ir pažaboji savo troškimus. Būti gera žmona reiškia tarnauti menkesniam žmogui. Būti gera žmona — tai amputuoti savo laisvą valią, kaip elgetaujančių vaikų tėvai nukerta jiems galūnes dėl bendros šeimos gerovės.

Jei vyras neištikimas, gera žmona nekreips į tai dėmesio. Vyrai yra vyrai. Ji nedaug praranda, ką reiškia greitas pasismaginimas prie sienos ar pamaigymas ant šlapios žolės. Jei vyras lošikas, ji gali jam atleisti ir sumokėti jo skolas. Jei vyras ūmaus būdo, gali trauktis jam iš kelio, raminti jį ar priešintis jam. Stengtis apsisaugoti, kol galiausiai jis su ašaromis maldaus atleidimo — taip dažnai elgiasi smurtaujantys vyrai.

Tačiau jeigu vyras į pavojų stato žmonos namą, jos turtą, sukauptas gėrybes, jei rizikuoja tuo, kam sukaupti ji paskyrė visą gyvenimą, tai neįsivaizduoju, kaip galima jam atleisti. Vienintelė gerovė būnant žmona yra ta, kad įgyji namus, turtą ir vaikų visam tam paveldėti. O baisiausias pavojus būnant žmona yra tas, kad viskas priklauso vyrui. Viskas, ką ji pati atneša į santuoką, viskas, ką būdama susituokusi paveldi ar įgyja. Pagal šalies įstatymus žmona negali nieko turėti nepriklausomai nuo vyro. Nei turto, nei vaikų, nei savęs pačios. Tekėdama ji viską iki menkiausio daiktelio patiki jam. Jeigu vyras sunaikina tai, ką ji jam patikėjo — praranda namą, iššvaisto turtą, išsižada vaikų, smurtauja prieš ją pačią — ji negali padaryti nieko, tik stebėti, kaip grimzta į skurdą. Jis kvailys, ir ji nejaus jam meilės. Ji pati buvo kvailė, kam tokį išsirinko.