Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

— Vardas? — pareikalauju.

— Aš nuo Sesilio.

— Kas nutiko?

— Karas, — trumpai praneša jis. — Galų gale karas. Šiaurė sukilo. Vestmorlandas ir Nortumberlandas paskelbė einantys prieš karalienę, sušaukė pajėgas, išskleidė vėliavas. Jie joja po penkių Kristaus žaizdų vėliava, kiekvienas popiežiaus pakalikas šalyje skuba prie jų prisijungti. Jie prisiekė atstatyti tikrąją religiją, mokėti tinkamus atlyginimus darbininkams ir, — jis mosteli į karalienės kambarius, — išlaisvinti ją ir sugrąžinti į sostą.

Susisupu tvirčiau į apsiaustą. Šaltas oras stingdo kaip ir grėsmė. Rūkas, kylantis nuo užliejamų pievų, šlapias lyg lietus.

— Jie ateina čia? Tu tikras?

— Taip. Štai įsakymai jums — sako jis, ištraukdamas iš savo kapšelio suglamžytą laišką. Su palengvėjimu atsidustu, pažinusi Sesilio raštą, tarsi vien tas popiergalis galėtų mane išgelbėti.

— Kur jie? Ar stipri armija? — klausinėju, jam šokant iš balno.

— Nemačiau jų, dėkui Dievui, jodamas čia. Tačiau kas žino? — glaustai atsako jis. — Kai kas kalba, kad jie iš pradžių užims Jorką, kiti — kad Daramą. Jie gali užimti Jorką ir atkurti šiaurės karalystę. Vėl kils karai, dar baisesni nei anksčiau. Dvi karalienės, du tikėjimai, pakilę į kryžiaus žygius, dvi armijos ir kova iki mirties. Jei ispanai paskirs jai savo armiją, o jie gali atžygiuoti čia iš Ispanijos Nyderlandų per kelias dienas, tai viskas bus baigta, ir mums galas.

— Pasiimk ką nori iš virtuvės, tik niekam nieko nepasakok, — paliepsiu jam ir parbėgu į savo miegamąjį.

Džordžas sėdi lovoje, jo veidas niūrus.

— Žmona? — kreipiasi jis.

— Perskaitykite, — sakau, ištiesdama laišką ir lipdama ant lovos.

Jis paima laišką ir sulaužo antspaudą.

— Kas vyksta?

— Pasiuntinys pranešė, kad šiaurės lordai surinko savo armijas ir išžygiavo, — trumpai atsakau. — Jie paskelbė karą. Traukia čia išvaduoti jos.

Jis meta į mane trumpą žvilgsnį ir išlanksto laišką.

— Rašo Sesilis. Pataria mums kuo skubiau trauktis į pietus. Turime išsyk nugabenti ją į Koventrio pilį, saugumo vardan. Ten su mumis susisieks. Privalome nugabenti ją į pietus, kol jos neišvadavo. Privalome išvykti tučtuojau.

Jis šoka iš lovos.

— Skelbkite aliarmą. Privalau sukelti sargybą ir iškart ją iš čia išgabenti. Eikite pas ją ir pranešk, kad ji tučtuojau privalo ruoštis išvykti.

Stabteliu prie durų, kai į galvą šauna karti mintis.

— Lažinuosi, kad ji jau viską apie tai žino, — netikėtai pasakau. — Jie turbūt papasakojo jai, kai lankėsi čia, kai leidote jiems kalbėtis. Ji turbūt tikisi. Ji gaudavo slaptus laiškus. Turbūt visą šią savaitę ji laukė jų atvykstant.

— Tiesiog paruošk ją kelionei.

— O jeigu ji atsisakys vykti?

— Tada turėsiu pririšti ją prie žirgo, — sako jis. — Penkiasdešimties žmonių būrys galėtų per valandą užimti šią vietą. O pusė iš mūsų tarnų turbūt iš meilės jai norėtų ją išlaisvinti ir atidarytų vartus. Jei prasidėtų apgultis, mes žuvę.

Mane taip nudžiugina tas šiurkštus elgesys, kuriuo jai grasina, kad skubu pro duris. Tik pusiaukelėje atsisuku, nes šauna dar viena netikėta mintis.

— Palaukite, milorde. Palaukite! O jeigu jie laimės?

Jis perklausia, greitai rengdamasis, užsirišdamas jojimo kelnių raštelius:

— Jeigu jie laimės?

— Jei šiauriečiai užims šiaurės žemes, jei Vestmorlandas ir Nortumberlandas pergalingai nužygiuos į Londoną? Jei ispanai atvyks jų paremti? Jei Hovardas sukils šalies pietuose, o Kornvalis grįš prie senosios religijos, kaip ir Velsas? Jie gali nugalėti Elžbietą, o mes laikome įkalinę busimąją karalienę. Jeigu tu ketini pririšti prie žirgo būsimą Anglijos karalienę? Tada mes tapsime išdavikais ir mirsime Taueryje.

Mano vyras suglumęs purto galvą.

— Aš tarnauju karalienei, — tiesmukai rėžia jis. — Daviau savo žodį kaip Talbotas. Turiu elgtis, kaip man liepia valdovas. Netarnauju tai pusei, kurią manau laimėsiant. Tarnauju valdovui. Kiek man bekainuotų. Jei škotų karalienė Marija laimės ir taps Anglijos karaliene Marija, tada tarnausiu jai. Tačiau iki tol tarnauju karūnuotai karalienei Elžbietai.

Jis neišmano apie nieką, išskyrus lojalumą ir garbę.

— Taip, taip, kai ji karūnuojama, tada galima pereiti į kitą pusę, ir tai jau bus garbinga. Tačiau kaip mums dabar apsaugoti savo vaikus ir savo turtus? Dabar? Šiomis pavojingomis dienomis? Kai viskas pastatyta ant kortos? Kai nežinome, kuri karalienė bus karūnuojama Londone?

— Garantijų nėra, — atkerta jis, purtydamas galvą. — Anglijoje niekas nėra saugus šiais laikais. Aš tiesiog privalau paklusti karūnai.

Tuomet išeinu, įsakau pažadinti pilį ir suruošti sargybą. Didysis varpas skamba, besitrankydamas lyg išsigandusi širdis. Rėkiu savo ūkvedžiui, kad supakuotų vertingiausius daiktus, vešimės juos su savimi. Eidama į karalienės kambarius, drebu iš pykčio, kad dėl jos užsitraukėme tokią didelę bėdą. Ji užtrauks dar daugiau bėdų. Bėgdama išvynioju mažą popiergalį, Sesilio skirtą man. Jis buvo voke iš Londono.

Jei pajusite, kad jus gali sučiupti šiaurės armija, privalote ją nužudyti. Hastingsas tai padarys, o jeigu jo nebus gyvo, liepk savo vyrui tai atlikti karalienės vardu. Ar bet kam kitam, kieno ištikimybe neabejoji ir kas laikys liežuvį už dantų. Jei teliksite tik jūs, moterys, pati privalėsi tai padaryti. Nešiokis peilį.

Sudegink šį laišką.

1569 m. lapkritis Tatberio pilis Marija

Galų gale! Dėkui Dievui! Išgirstu skambant varpą ir suprantu, kad karas prasidėjo. Galų gale jie ateina pas mane, likus vos dienai iki to, kai mane būtų sučiupęs tas gyvulys Hastingsas. Keliuosi ir rengiuosi kaip galėdama greičiau. Drebančiomis rankomis varstau raištelius. Pakuojuosi daiktus. Deginu laiškus nuo ambasadoriaus, nuo sužadėtinio, nuo Ispanijos ambasadoriaus, nuo jo agento Ridolfio, nuo Botvelo. Laukiu, kol pas mane atskubės grafienė arba Šrousberis ir maldaus kuo greičiau ir kuo toliau skubėti iš šios nesaugios pilies. Keliausiu su jais. Negaliu rizikuoti, kad mane sučiuptų Hastingsas. Užsitikrinsiu saugumą keliaudama su Šrousberiu, kol mano armija mus pasivys. Nepaliksiu Šrousberio, kol nebūsiu saugi su savo armija. Nedrįstu. Jis buvo mano vienintelis draugas Anglijoje. Nesutikau nieko kito, kuo pasitikėčiau. Jis buvo man malonus ir elgėsi garbingai. Prie tokio vyro moteris gali jaustis saugi. Dievas mato, aš labai noriu jaustis saugi.

Vestmorlandas prisiekė, kad mane nors iš po žemių iškas. Jei mane gabens į Londoną ir į Tauerį, bandysiu sprukti. Jei Elžbieta iš baimės patupdys mane į tą kalėjimą, kuriame pati laukė mirties bausmės, aš bėgsiu. O kol kas, kylant karui, nesipriešinsiu, nesvarbu, kur jie mane veš. Lordai reikalaus iš Elžbietos mano laisvės, kur bebūčiau paslėpta. Jie reikalaus laisvės mūsų religijai, mano teisės į laisvę, ir, grasinama ginklu, ji privalės sutikti. Šiaurė visada buvo tarsi atskira karalystė, jokio Tiudoro valdžia nesiekė toliau Jorko. Jei šiauriečiai ją nugalės, jai teks priimti jų sąlygas, patiks tai jai ar ne.

Už viso to slypi didesnis, ambicingas planas, kuriam dar nepritariau. Kuriam nedrįsau pritarti. Aš nekovosiu su karaliene, sėdinčia soste. Tačiau jie visi galvoja, kad nužygiuos į Londoną ir ten tiesiog užkels mane į sostą. Štai ko nori Pilypas iš Ispanijos ir jo ambasadorius. Tam iždininkas Robertas Ridolfis išleido tiek ispanų aukso. Kad pasodintų mane ne tik į Škotijos, bet ir į Anglijos sostą. Tai juk mano teisė. Elžbieta yra nepripažinta velionio karaliaus Henriko pavainikė. Esu jo sesers anūkė. Aš esu tikroji sosto įpėdinė. Jie tai vadina „Didžiuoju Anglijos verslu“ ir prisiekinėja galintys jį įgyvendinti. Jei žmonės sukilo vardan tikrojo tikėjimo, jie neabejotinai nepaliks eretikės sėdėti soste. Kam kilti prieš Elžbietą, jei neketina nuversti jos amžiams? Žmonės nori matyti soste jų tikėjimo karalienę, atnešiančią toleranciją ir teisingumą, atstatančią tikrąją Bažnyčią bei Angliją, kokios buvo. Tai ne mano planas, nerezgu sąmokslų prieš karalienę, kokia bloga ji bebūtų. Tačiau žinau, kad visi dalykai vyksta Dievo valia. Jei Dievas duos man Anglijos sostą, būčiau nedėkinga dukra, jo atsisakydama.